Visi, kam tenka lankytis mūsų parduotuvėse, žino, kad ten yra tokios dėžės-šaldytuvai su stumdomais dangčiais. Atitrauki, pasiimi, ko pageidauji, užstumi.
Artinuosi prie tokios ledų dėžės, matau, moteris, gal kiek vyresnė už mane, pasiėmė ledų, o dangčio iki galo neužstūmė. Sakau jai pavymui: ponia, neuždarėte dangčio. Užsidaryk, jeigu reikia, sako ponia net neatsisukdama.
Svarstau: jeigu būčiau liberalas, numočiau ranka, sakyčiau – kiekvienas žmogus turi teisę į saviraišką, liberalioji etika leidžia daryti tai, kas mums patinka, telieka mąstyti savo galva ir visus atsakymus rasiu savo viduje, o jeigu nerandu viduje, einu pas psichoterapeutą ir jis padeda man suprasti, kad parduotuvėje patirta trauma turi kur kas gilesnes šaknis, siekiančias senovės graikų tragediją ir nelaimėlį Oidipą, kuris užvertė savo tėvą ir tvatino savo motiną, o tai sužinojęs nusipirko „Gucci“ akinius nuo saulės.
Jeigu būčiau socialistas, iš esmės tokią moters poziciją palaikyčiau: taip šitiems šunsnukiams kapitalistams ir reikia, tegul kenčia, tegul patiria nuostolių, nes jie išnaudotojai, jie siurbėlės, be to, jeigu liberalai sako, kad pirkėjas visada teisus, tai socialistas nieko negali spręsti savo galva, visą informaciją apie mane ištikusią krizę perduosiu profsąjungoms ir partijai, tegul jie ir sprendžia.
Kitaip tariant, tik veikdami išvien, o ne kapstydamiesi kiekvienas savo viduje pakeisime sistemą ir kolektyvinėmis pajėgomis išspręsime konfliktą.

