Vaikystė kaip amžinas įšalas, niekaip neišeina iš kūno. Sulaukiau solidaus amžiaus, o vis dar mėgstu ledus.

Visi, kam tenka lankytis mūsų parduotuvėse, žino, kad ten yra tokios dėžės-šaldytuvai su stumdomais dangčiais. Atitrauki, pasiimi, ko pageidauji, užstumi. Artinuosi prie tokios ledų dėžės, matau, moteris, gal kiek vyresnė už mane, pasiėmė ledų, o dangčio iki galo neužstūmė. Sakau jai pavymui: ponia, neuždarėte dangčio. Užsidaryk, jeigu reikia, sako ponia net neatsisukdama.

Svarstau: jeigu būčiau liberalas, numočiau ranka, sakyčiau – kiekvienas žmogus turi teisę į saviraišką, liberalioji etika leidžia daryti tai, kas mums patinka, telieka mąstyti savo galva ir visus atsakymus rasiu savo viduje, o jeigu nerandu viduje, einu pas psichoterapeutą ir jis padeda man suprasti, kad parduotuvėje patirta trauma turi kur kas gilesnes šaknis, siekiančias senovės graikų tragediją ir nelaimėlį Oidipą, kuris užvertė savo tėvą ir tvatino savo motiną, o tai sužinojęs nusipirko „Gucci“ akinius nuo saulės.

Jeigu būčiau socialistas, iš esmės tokią moters poziciją palaikyčiau: taip šitiems šunsnukiams kapitalistams ir reikia, tegul kenčia, tegul patiria nuostolių, nes jie išnaudotojai, jie siurbėlės, be to, jeigu liberalai sako, kad pirkėjas visada teisus, tai socialistas nieko negali spręsti savo galva, visą informaciją apie mane ištikusią krizę perduosiu profsąjungoms ir partijai, tegul jie ir sprendžia. Kitaip tariant, tik veikdami išvien, o ne kapstydamiesi kiekvienas savo viduje pakeisime sistemą ir kolektyvinėmis pajėgomis išspręsime konfliktą.

O jeigu būčiau evoliucinio humanizmo atstovas, man patiktų konfliktas, tik pasistengčiau pasijusti nugalėtojas: ši situacija parodo, kad esu sąmoningesnis, kad esu aukštesnėje išsivystymo stadijoje, be to, gyvenu geresniame bute, mano sportbačiai brangesni, išsilavinimas geresnis ir iki antžmogio stadijos manęs laukia kur kas trumpesnis evoliucijos kelias negu tos vargšės atsilikėlės.

O, kitaip tariant, dėl evoliucijos esu pranašesnis produktas, mąstau ir elgiuosi pažangiau.

Yuvalio Noah Harari knygoje „Homo deus“ yra toks skyrius „Humanizmo schizma“, ten ir pateikiama maždaug tokia schema, kurią išdėsčiau pasakodamas istoriją apie ledų šaldytuvo dangtį.

Schema paprasta, nors, kaip ir visos schemos, neaprėpianti visos žmonių patirties ir tikrovės apraiškų, tačiau ji patogi ir padeda susigaudyti didinguose, bet labai painiuose dabartinio laiko rūmuose.

Aš apmąstysiu verkiančią boksininkę. Jeigu dar kas nors atsimena, Paryžiaus olimpinėse žaidynėse italė boksininkė gavo į snukį nuo alžyrietės, paskui paaiškėjo, kad alžyrietė turi vyriškų hormonų ar panašiai. Ir prasidėjo, tiek daug šūdo nutekėjo socialinių tinklų vamzdžiais, atrodė, užsikimš visa komunikacijos kanalizacija.

Nieko, išgyvenom, dabar koks nors kitas mėšlas teka tais vamzdžiais ir ano mėšlo niekas nė neprisimena. Svarbu, kad būtų vamzdžiai, šūdo mes visuomet pasigaminsim.

[[ge:lrytas:lrytas:29063497]][[ge:lrytas:lrytas:29438406]]

Išties niekam nerūpi ta vargšė verkianti italė, apskritai gailėtis boksininko, kuris gavo į snukį, būtų tautologija: jų profesija gauti (ir duoti) į snukį. Jeigu bijai gauti į snukį, negali būti boksininkas. Sportas – tai sumažinta žiaurios išlikimo kovos už būtį versija.

Ir vyrų mušamos moterys čia niekuo dėtos. Esą alžyrietė boksininkė yra labiau vyras nei moteris, todėl neturi teisės duoti į snukį moteriai, ir iš čia išvedama paralelė su visame pasaulyje vyrų mušamomis moterimis.

Jėzau aukštielninkas, niekam nerūpi tos talžomos moterys, svarbiausia čia – kodėl tiems „išsigimėliams“ leidžiama būti tarp mūsų. Tiesą sakant, pats terminas „išsigimėlis“ turbūt jau nevartotinas, kai kalbame apie fizinę, biologinę žmogaus sandarą, jį pavartojame nebent kalbėdami moraliniame kontekste (išsigimėliai Stalinas, Hitleris, Putinas etc.).

Įdomu, kad čia susikerta dvi „lygybės“: pirmoji – moterys, kad ir kokios jos būtų, visos lygios, kita – kad moterys turi būti lygios be papildomų priedų.

Sporte lygybės problema kartais gali atrodyti kurioziškai. Juk krepšinio rungtynėse komandos nesiskundžia, kad priešininkų vidurio puolėjas už jų centrą aukštesnis dvidešimt centimetrų ir kad tai „nelygios“ teisės aikštelėje, todėl jis turėtų žaisti pritūpęs.

Viena geriausių XX amžiaus tenisininkių Martina Navratilova buvo homoseksuali kaip tankas, labiau primenanti vyrą nei moterį sportininkė. Tiesiog tokią ją sukūrė gamta.

Aryna Sabalenka, baltarusė tenisininkė, metro aštuoniasdešimt dviejų centimetrų ūgio, vidutinio vyro sudėjimo moteris, kai matai, kaip ji talžo liaunas mergaites teniso aikštyne, gali pamanyti, kad rytais ji perbraukia delnu per šeriais apžėlusį smakrą, atsiriaugėja ir garsiai driokstelėja.

Be abejo, tai tik įspūdis. Iškrypusios meninės vaizduotės vizijos. Ir prašyčiau nekaltinti autoriaus patyčiomis, nes tai šių moterų privalumai, tai jų pranašumas prieš kitas moteris tenisininkes, taip jas apdovanojo gamta. Sakysite, teniso aikštyne nėra tiesioginio kontakto, todėl ne taip skauda, kai tave talžo? O kartais smūgiai per savigarbą būna skaudesni nei į žandikaulį.

Tiesa, arabai sako, kad apdovanojo Dievas, civilizuotas pasaulis atsargiai tvirtina, kad gamta, nors koks skirtumas, kieno vardu žudome ir kankiname. Dabar nei Dievas, nei gamta nebeturi balso teisės, dabar pagrindinė formulė „aš taip jaučiu“. O jeigu jūs nepripažįstate mano jausmų, jūs įžeidžiate mano jausmus. Ir tai politiškai nekorektiška.

Skaitant šį tekstą gali kilti įtarimas, kad autorius peržengia kažkokias ribas, raudonas linijas ir panašiai. Ką gi, šimtai milijonų žmonių planetoje stebi, kaip mūsų dienomis vyksta Apokalipsė, kaip dešimtimis tūkstančių žudomi žmonės ir naikinami jų namai, kaip sviediniai ir bombos gaminami lyg tai būtų valgomieji ledai, ir nieko, ir jokios linijos niekam nerūpi, tiesiog business as usual... Du tūkstančius metų negęsta gaisrai, Homeras hegzametru rašė gerai, kaip sakė Henrikas Radauskas.

Staiga atklysta įspūdžiai iš paauglystės, kai su sporto mokykla važinėdavome į Smalininkus, į Metiko dienos varžybas. Tada pirmą kartą pamačiau moteris atletes, disko metikes, rutulio stūmikes (tuo metu moterys kūjo dar nemėtė). Kokios tai buvo moterys!

Tiesa, ir vyrai diskininkai, rutulininkai, kūjininkai atrodė kaip iš antikos pasakojimų. Bet moterys... Milžinės. Kitaip tariant, visiškai nekasdieniškos, kitokios, iš kitos realybės. O kaip atrodė, tarkime, legendinė judėjų Judita, nukirtusi galvą galingam kariui Holofernui. Tikrai ne kaip Peterio Pauliaus Rubenso paveiksle, minkšta ponia su vakarine suknele.

Tradicinei, vidutinio pajėgumo sąmonei su nedidelio tūrio vaizduote nelengva susitaikyti su žmonių įvairove, su jų formų ir pavidalų keistenybėmis, todėl tokia sąmonė slapta ar atvirai ima reikšti nepasitenkinimą ir trokšta, kad visi, kurie neatitinka jos kriterijų, turėtų būti uždaryti cirke.

Apskritai, manau, sportas per daug konservatyvus. Užteks varžytis, kuris stipresnis, tai žeidžia žmogaus orumą ir teises.

Kodėl nugali tik tie, kurie daug dirba, treniruojasi ir laikosi dietos bei sportinės disciplinos? Šiuolaikinio meno adeptai jau išsprendė šią problemą – menininkas yra tas, kuris mano, kad jis menininkas. Jokių vertinimo kriterijų nėra, nes juos sugalvoja pats menininkas. Jeigu jam kas nors priekaištauja, kad jis sukūrė ne meną, o šūdą, jis gali atsakyti – bet aš taip noriu, ir ginčas baigtas.

Sporto sektoriuje irgi galėtų būti toks principas. Pavyzdžiui, meta vyrai diską. Ateina liberalas iki kaulų smegenų, kuris turi droną ir tas dronas nuskraidina jo diską toliau nei kitų. Jam priekaištaujama – tai ne pagal taisykles. Eikit po velnių, sako liberalas, aš taip noriu. O jei jį pašalina iš varžybų, liberalas paduoda į teismą dėl lygių teisių, dėl garbės ir orumo įžeidimo ir pan. Tie, kurie neleidžia man būti savimi, visi kalti. Galiausiai, kad niekas nebūtų įžeistas, visi gautų aukso medalius, visų valstybių himnai nuskambėtų stadionuose ir arenose, visi užkoptų ant aukščiausios apdovanojimų pakylos ir taip toliau. Manau, būtų kur kas daugiau laimės ir gerovės. Jeigu jau yra šiuolaikinis menas, tai galėtų būti ir šiuolaikinis sportas.

Daug painiavos šiuolaikinio žmogaus galvoje ir atsiranda ji, matyt, dėl to, kad dabartinis humanizmas (liberalusis, socialistinis ir evoliucinis) persimaišęs kone kiekviename iš mūsų. Kartais mes liberalūs, ypač tuomet, kai tai susiję su mūsų teisėmis ir laisvėmis, bet iš karto tampame socialistais, kai pajuntame socialinę atskirtį ir reikalaujame iš valstybės, kad ji pasirūpintų mūsų asmeninėmis bėdomis, o kai susiduriame su kitokiais nei mes patys, staiga tampame evoliucinio humanizmo šalininkais, nes manome (kažkur labai giliai), kad esame geresni už tuos, kurie ne tokie kaip mes.

Kitaip tariant, tuo pat metu esame ir liberalai, ir komunistai, ir naciai. Johanno Wolfgango Goethe’s Faustas dūsavo, kad dvi sielos jo krūtinėje gyvena. Mūsų krūtinėse – trys! O tai jau pažanga.

Sigitas Parulskis. Mes tuo pat metu esame ir liberalai, ir komunistai, ir naciai