Kitas dalykas, kodėl verta skaityti šiuos kūrinius, – realybės ir fantazijos pasaulių supynimas į vienį taip, kad jokio ribos peržengimo nepajunti – tiesiog, rodos, fiziškai atsiduri kažkur kitur, o kada tai nutinka – neaišku. Dar vienas svarbus faktorius – ypatingas netikėtumo pojūtis dažno kūrinio pabaigoje. Kažko lyg tikiesi, bet sulauki visiškai neįtikėtino pasakojimo posūkio “
Taigi apie knygos atsiradimo aplinkybes ir pagrindines temas, vienijančias tekstus, pasakoja pats autorius.
– Kodėl pavadinote rinkinį būtent tokiu pavadinimu – „Zombis Lozorius“?
– Atsakymas iš dalies pateiktas pirmojoje novelėje „Virtiniozaurai“. Lozorius yra Naujojo Testamento personažas, kurį Jėzus Kristus prikėlė iš mirusiųjų, praėjus net keturioms dienoms po jo mirties. Lozorius buvo Mortos ir Marijos Magdalietės brolis. Gi zombis yra mitologijos ar fantastikos kūrinių būtybė, toks prisikėlęs negyvėlis. Sujungdamas sakralumą su vulgarumu, nesiekiu nei sumenkinti sakralumo, nei išaukštinti vulgarumo. Tai mano asmeninis požiūris į dabar vykstančius procesus, kai meistrystė nebevertinama, bet mielai propaguojamas gražiai įpakuotas madingas niekalas. Kitaip tariant, nesant rimtų iššūkių, individas, o kartu ir visuomenė, pradeda degraduoti.
– Kokios pagrindinės temos šioje knygoje jums atrodo svarbios, vienijančios noveles?
– Temos mano kūryboje nepakito nuo novelės atsiradimo laikų. Meilė, išdavystė, gyvenimas, mirtis, laimė, kančia. Visa tai, kas daro mus žmonėmis, su visais mūsų privalumais ir trūkumais. Mano – kaip kūrėjo – uždavinys buvo pateikti šias amžinas temas glaustai, bet įdomiai. Norėjau, kad skaitytojui liktų ne vien skaitymo malonumas, bet iškiltų ir bendražmogiškų klausimų. Kartais mėgstu skaitytoją šiek tiek pavedžioti už nosies, bet tik tam, kad finalas sudrebintų dviguba jėga. Tai – savotiškas užliūliavimas, o po to – supurtymas, verčiantis susimąstyti. Stengiuosi per emociją sužadinti kritinį mąstymą, priminti apie išties svarbius dalykus kiekvieno žmogaus gyvenime.
– Papasakokite apie šios knygos rašymo kūrybinę virtuvę – kokiomis aplinkybėmis rašėte, ar susidūrėte su kokiais nors rašymo iššūkiais?
– Knygoje novelės sudėtos ne chronologiškai. Jas rašiau nuo 2009-ųjų iki 2024-ųjų metų. Aplinkybių būta pačių įvairiausių, bet jokių iššūkių nebuvo. Nebent mes skirtingai suprantame žodį „Iššūkis“. Turiu įprotį sėsti prie kompiuterio ar popieriaus lapo tik tuomet, kai smegenyse kūrinys jau yra pilnai susiformavęs. Pats mechaninis užrašymas ilgai netrunka. Dažniausiai rašau namie. Pageidautina sąlyga – tyla. Nors kartais rašau, skambant muzikai.
– Ar turite mėgstamą novelę šiame rinkinyje?
– Gal dėl to, kad esu trijų vaikų tėvas, stengiuosi favoritizmo nepropaguoti. Kiekviena novelė yra svarbi ir užima savo vietą. Todėl mano patarimas skaitytojui būtų nesiblaškyti ir skaityti nuo pradžios iki galo. Suprantu, kad greičiausiai nieks šios tvarkos nesilaikys, bet maloniai kviečiu pabandyti.
– Knygos pradžioje yra perspėjimas: „bet koks įvykių ar personažų sutapimas su realybe yra atsitiktinis!“, ar jau esate susidūręs su tuo, kad žmonės ima painioti fikciją su tikrove? Gal yra buvę ir kokių nors kuriozinių situacijų?
– Turėjau itin nemalonią patirtį, kurios čia plačiau nekomentuosiu, tačiau šis užrašas atsirado kaip prevencinė priemonė, apsauganti nuo neadekvačių skaitytojų reakcijų. Ypač tų, kurie deda lygybės ženklą tarp autoriaus ir jo sukurtų personažų. Mano patarimas kolegoms rašytojams: perspėjimas yra puiki priemonė, skirta teisiškai apsaugoti autorių.
– Visgi jūsų knygoje nemažai atpažįstamų detalių – lokacijų, istorinių įvykių, atpažįstamų žmonių prototipų (pvz., mieste ant pastato stogo bites auginantis menininkas). Kodėl pasirinkote įkurdinti veikėjus atpažįstamoje aplinkoje, o ne, tarkime, įsivaizduojamoje erdvėje? Ir kokiu principu kūryboje naudojate realistinius elementus?
– Ko gero, taip atsitinka, nes aprašomos realios vietos man yra kažkuo svarbios ir brangios. Mano kuklia nuomone, klajonės tarp realybės ir fikcijos yra puiki veikla kiekvienam kūrėjui. Kartais reali situacija ypatingai paaštrina fantastinę atomazgą, kartais įsivaizduojama erdvė tampa priebėga nuo realybės pavargusiam protui. Be to, tai, kas dar neseniai buvo laikoma fantastika, šiomis dienomis tapo nuobodžia kasdienybe. Manyčiau, kad svarbu ne realybė ar išmonė, bet kiekvieno kūrinio meninis krūvis. Juk, apskritai paėmus, visa grožinė literatūra yra rašytojų prasimanymai ir fantazijos. Ne veltui angliškai ji vadinama Fiction.
– Tekstuose esama humoro ir ironijos, netikėtų siužeto vingių, o greta realistinio pasakojimo neretai išlenda ir maginis motyvas. Tarkime, ilgai lauktas anūkėlis – lydeka lovelėje. Kaip „Zombio Lozoriaus“ tekstus apibūdintumėte pats?
– Humoras – tai žmogiška reakcija, padedanti išgyventi kritinėse situacijose. Ironija ir ypač saviironija (ko labai pasigendu šiuolaikiniuose tekstuose) – tai gebėjimas adekvačiai vertinti save ir neatitrūkti nuo realybės tada, kai to labiausiai reikia. Tokie savotiški prieskoniai – kaip druska ir pipirai. Netikėtas siužeto vingis – geriausias būdas sužadinti skaitytojo smalsumą. Apie realizmą ir pramanytą realybę jau atsakiau. Kaip aš pats apibūdinčiau „Zombio Lozoriaus“ tekstus? Galbūt kaip bandymą parodyti vieno žmogaus gyvenimą ir visą jo jausmų paletę kitam žmogui, kad rastųsi žmogiškos bendrystės jausmas. Kiek man tai pavyko ar nepavyko, palieku spręsti skaitytojams.
– Koks jūsų santykis su lietuvių trumpąja proza? O gal labiau patinka užsienio autoriai?
– Labai teigiamas. Jonas Biliūnas, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Alvydas Šlepikas – tai mano mylimieji lietuvių trumposios prozos meistrai. Patinka ir užsienio autoriai. Ten be konkurencijos – Francas Kafka.
– Kokie kūriniai turėjo įtakos šios knygos atsiradimui?
– Kad taip konkrečiai įvardijus – jokie. Jei apskritai – tuomet visi, kuriuos perskaičiau. Bet didžiausią įtaką padarė pats gyvenimas. Jis – neišsenkantis mano įkvėpimo šaltinis. Jame esama daug kūrinių – ir nebūtinai grožinės literatūros.
– Ko palinkėtumėte būsimiems „Zombio Lozoriaus“ skaitytojams?
– Gyvenimas – trumpas, todėl neatidėliokite ir skaitykite „Zombį Lozorių“!