Žinoma, toks tyrimas ir jo rezultatai kai kam gali sukelti šypseną. Baisus čia daiktas, mažiau juoktis ir šypsotis. Gyvenimas juk menki juokai – tiek rūpesčių, kataklizmų: karai, klimato atšilimas, ekonominiai iššūkiai, politiniai skandalai, šeimos dramos...
Bet juokas – dalykas rimtas. Ypač, mūsų šalyje, kurios piliečiai dažniausiai miršta dėl kraujotakos sistemos ligų. Juk juokas ne tik gerina imunitetą ir saugo nuo streso, bet ir skatina raumenų (taip pat ir širdies) atsipalaidavimą, mažina kraujo spaudimą. Taigi juoko dozė yra mums visiems prieinama nemokama prevencinė priemonė. Priemonė, kuria sendami naudojamės vis rečiau.
Jei skaitai šį tekstą, tikriausiai jau pradėjai mažiau juoktis ir šypsotis. Kaip kovoti su šia geros nuotaikos atrofija? Pirmas variantas yra visai nekovoti, tiesiog pasiduoti. Gyvenimas per trumpas juokams. Skirkime daugiau laiko rūpesčiams. Antras variantas – kasdien atsistoti prie veidrodžio ir priversti save nors keletą sykių nusišypsoti. Prievartinės šypsenos instrukcija: uždedame smilius ant lūpų kampučių ir keliame juos aukštyn. Galbūt atliekant šį pratimą net ir nusijuokti pavyks.
Galiausiai, trečias variantas, yra užsiimti juoko terapija. Metodų yra įvairių. Mano siūlymas būtų atsiversti Aido Kelionio knygą „Humofreskos“, kuri ne vieną skaitytoją nori nenori privers nusišypsoti. Knygoje sudėti 234 spalvingi kelių sakinių provokuojantys pastebėjimai, praverčiantys blogos nuotaikos prevencijai, pavyzdžiui: „Užrašas ant ligoninės sienos skelbia: sveiki atvykę! Kokio velnio vykti į ligoninę, jei esi sveikas?“ (Sveikata, p. 74)
Knyga verta savo pavadinimo. Kai kurios autoriaus mintys tikrai galėtų atsidurti ne vien knygoje, bet ir ant sienų. Ir patikti jaunimui kaip auditorijai. Kūrybiniam įkvėpimui, taip sakant. Arba ankstyvajai blogos nuotaikos prevencijai: „Dažnai tenka girdėti žmogų sakant, kad jis moka už save pastovėt, taip duodant suprasti, kad jis yra kietas. O aš visuomet moku už save pagulėt. [...]“ (Būsena, p. 17).
Tačiau man labiausiai užstrigo vienas ilgesnių knygos tekstų, būtent, „Kaip mes nugalėjome ruzziją“ (p. 119, pavadinime pakeičiau mūsų agresyviosios kaimynės pavadinimą). Alternatyvioje tikrovėje veikėjas per radiją išgirsta, kad į Lietuvą įsiveržė ruzzijos kariuomenės daliniai, ir drąsiai stoja į kovą pasitikti neprašytų svečių su... kepenine dešra, „Džiugo“ sūriu, „Dvaro“ sviestu ir kitais lietuviškais gardumynais. Galimus pavergėjus greitai pavergia lietuviško maisto kokybė ir gausa, ir istorija baigias perversmu ruzzijoje, kurio rezultatas – prisijungimas prie Lietuvos Respublikos.
Tu irgi, mielas skaitytojau, nusipelnei prisijungti prie tų, kurie juokiasi ir šypsosi dažniau. Ypač, kai gyvenimas, saulė ir kaimynai nelepina.
Aidas Kelionis, „Humofreskos“, „Homo liber“, Vilnius, 2024