„Nelaukite, kol avarinę situaciją sudarys kitas, – sudarykite ją patys“, – yra rašęs Juozas Erlickas. Kitaip tariant, nelaukite, kol naują J.Erlicko kūrinį perskaitys kitas, – perskaitykite jį patys.

O tuos kūrinius „Lietuvos ryte“ gyvasis klasikas rašo nuo 1995 metų.

Nacionalinės premijos laureatas J.Erlickas – prieštaringa asmenybė. Jo niekur neįsprausi. Nei tarp garsiųjų Sigitų. Nei tarp Matučio ir Landsbergio. Nei tarp Scilės ir Charibdės.

Kai visi urmu ėjo į Europą, J.Erlickas dainavo. Kai kiti, sulaukę garbingo amžiaus, apverkia vaikystę ir puola į neviltį arba „į butelį“, J. Erlickas pradeda tapyti ir savo garbius jubiliejus švenčia jaunimo pamėgtuose klubuose.

Lietuvių rašytojas, poetas, publicistas J. Erlickas gimė 1953 m. kovo 3 d. Svirkančiuose, Akmenės rajone, baigė Viekšnių vidurinę mokyklą, studijavo lituanistiką Vilniaus universitete.

Dirbo gamtos apsaugos komiteto inspektoriumi, Jaunimo teatro scenos darbininku.

[[ge:lrytas:lrytas:35795344]][[ge:lrytas:lrytas:35889887]][[ge:lrytas:lrytas:36081199]][[ge:lrytas:lrytas:36158700]]

Bet svarbiausia, kad J. Erlickas daugybę metų atidžiai stebi aplinkinį pasaulį ir savo taikliomis įžvalgomis mielai dalinasi su skaitytojais.

* * *

Kai įkišu galvą į smėlį, visi man spardo į užpakalį.

Ar tai reiškia – visai nebėr tikėjimo, kad stadionas bus pastatytas?

Ar – viltis, kad mūsiškiai pateks į pasaulio finalą, gyva per amžius?

Juozas Erlickas aiškinasi, kas atsitinka, kai įkiši galvą į smėlį?