Šio interviu idėja kilo prieš 22 metus. 2003 metų pradžioje artėjo vieno garsiausių ir stipriausių poetų S.Gedos 60-metis. Ta proga jo jaunesnis kolega S.Parulskis su sukaktuvininku padarė skaudų, atvirą, įsimintiną interviu. Klausimai anuomet man pasirodė tokie drąsūs, kad galvoje net šmėkštelėjo mintis: o kaip į šiuos klausimus atsakytų pats S.Parulskis?
Prabėgo du dešimtmečiai. Anuomet šmėkštelėjusi mintis, matyt, buvo tokia galinga, kad ji sugrįžo šių metų pradžioje, prieš pat S.Parulskio 60-metį.
Nusprendžiau S.Parulskiui pateikti tuos pačius klausimus, kuriuos jis anuomet uždavė S.Gedai. Juolab kad priežasčių – net kelios. Savo jubiliejų S.Parulskis pasitinka su nauja eseistikos knyga „Patys gražiausi sapnai apie kelią“ („Tyto alba“), kuri bus pristatyta vasario 13-ąją 18 valandą MO muziejuje.
– Suformulavęs pokalbio temą „Rašytojas ir jo amžius“, amžius biologine prasme, pagalvojau, kad truputį tiesmukai skamba, ypač turint galvoje artėjantį jūsų šešiasdešimtmetį. Tenka kalbėti apie nemalonius dalykus! Gal pradėkime nuo jūsų knygų – rodos, Josifas Brodskis yra taip sakęs apie šį rašytojų savęs susireikšminimo aspektą – į knygų lentyną gulsi ne tu, o tavo knygos. Nebesuskaičiuoju jūsų knygų.
– Kai kalbėjausi su S.Geda, man buvo 38-eri. Tuomet 60 metų iš tiesų atrodė žiauriai daug. Ir dabar daug. Žinoma, Naujojo mąstymo adeptams tai tikras įžeidimas, nes dabar visi ketina gyventi kaip Mozė, 120 metų... Manau, kad 60 metų yra tokia riba, kai jau gali kalbėtis su gyvaisiais ir mirusiaisiais ir nesibaiminti, kad ką nors supainiosi.
O knygų... galbūt šiek tiek per dvidešimt autorinių. Žinoma, ne Aleksandrijos biblioteka, kita vertus, sklinda kalbos, kad XIII amžiuje Oksfordo universiteto biblioteką sudarė vos keletas knygų, vadinasi, nelygu, kaip skaičiuosi, kieno akimis žiūrėsi. XIII amžiuje galėčiau girtis, kad parašiau visą biblioteką. Šiek tiek eilėraščių, šiek tiek eseistikos, romanų, pjesių.
Aš taip ir neradau padoraus santykio su savo knygomis. Pastaruoju metu apskritai apima keistas jausmas – kiek jose, tose knygose, yra manęs, kiek jos mano, gal jos viso labo kolektyvinis darbas, o aš buvau tik raštininkas, tik instrumentas, užrašęs tam tikrą archetipinę atmintį ir patirtį.
Jos gyvena savo gyvenimą, galbūt perskaitomos ir suprantamos visai kitaip, nei man atrodė, kai jas rašiau. Ir jos gyvens ilgiau nei aš, ir galės apsimesti kuo tik nori, galės meluoti ir pasakoti apie mane velniai žino ką, ir aš negalėsiu net paprieštarauti. Bet ar turėčiau dėl to sukti galvą?
– Įdomi Milano Kunderos mintis, kad žmogaus likimas kartais baigiasi anksčiau nei jo gyvenimas. Nejauki mintis, bet rašytojams tai irgi dažnai nutinka – kūryba baigiasi jaunystėje, o vėliau tik vegetavimas.
– Matyt, čia reikėtų pasitelkti dramaturgijos terminus, pavyzdžiui, veiksmą. O veiksmas atsiranda tada, kai žmogus ko nors nori, siekia. Kūryba – juk tai ir yra tam tikras noras, siekis: žmogus nori atkreipti į save dėmesį, ieško savo tapatybės, pinigų, garbės.
Be abejo, būdamas jaunas visuomet tikėjau, kad rašydamas pirmiausia siekiu kažko daugiau, nes ir pinigai, ir garbė buvo labai menki tiesiogine prasme. Kai 1990 metais išėjo mano pirmas eilių rinkinys, gavau 2 tūkstančius rublių, buvo tokia klaiki infliacija, kad skubiai nusipirkom, ką radom, – kažkokį suknistą sintetinį kilimėlį prie durų. Tokia investicija... Nusivaliau batus į knygą! – galėjau sušukti grįžęs į nuomojamą kambarį Markučiuose...
Norėjosi tam tikro vidinio judesio, norėjosi susikurti meninę formą tarp savęs ir žmonių, tarp savęs ir tikrovės, tam tikros papildomos erdvės tarp vidaus ir išorės. Kai rašai gerą tekstą (eilėraštį, esė, romaną), jautiesi tarsi ištrūkęs, tarsi – bent trumpam – išgyvenęs tiesos akimirką, kai viskas aplinkui prasminga ir aišku. Ištrūkęs iš buities, iš tave supančios lėkštos tikrovės. Kurdamas meninę formą kuriam laikui nutildai ne tik agresyvų tikrovės spaudimą, bet ir instinktų gaudimą.
Kai rašytojai kalba apie Eldoradą... Na, tas Eldoradas iš kažkur išnyra ir kažkur pranyksta, ir nutinka tai retai ir trumpam, turiu galvoje būseną, kuri kartais aplanko rašant. Kai tos būsenos pasiekti nebepavyksta, prasideda kančios, alkoholis, narkotikai ir panašiai.
– Ar galima sakyti, kad egzistuoja kažkokia poeto amžiaus riba lūžio prasme? Vieni po 30, 40 metų rašyti meta, o kiti – ne. Kai kurie metasi į prozą.
– Pas mus, ypač anuomet, buvo toks nerangus mąstymas – jeigu pradedi rašyti eilėraščius, tu – poetas, jeigu prozą – prozininkas. Buvo net tokių asilų, kurie sakydavo: poetas pradeda rašyti prozą, nes nori daugiau uždirbti.
Beje, nuostabą kelia toks dalykas – šiais laikais jauni žmonės gali gauti stipendiją, kad parašytų pirmą eilėraščių knygą. Manau, pirmą knygą žmogus turi parašyti ne dėl to, kad parašė projektą, ne dėl to, kad gautų pinigų, – tik dėl to, kad to nori, kad negali nerašyti. Poezijos rašymas jaunam – aistra, apsėdimas, o ne kažkoks šūdinas projektas. Bet toks požiūris, be abejo, pasenęs. Kita vertus, kaip tik dėl to, kad nebėra tokios nuostatos, pilna eilėraščių, kurie nieko nereiškia, tik imitacijos, tik žodžių stumdymas.
Kaip ir istorija su bananu, nupirktu už šešis milijonus dolerių. Suprantama, tai cinizmo išraiška, deja, pinigai nepaverčia banano menu. Ir kuratoriai, meno kritikai, tvirtinantys, kad bananas yra menas, niekada neįtikins manęs, kad bananas yra menas. Žinoma, menas yra susitarimas, tam tikros konvencijos, kurių mes laikomės, bet kurti susitarimus idiotišku pagrindu – jau iškrypimas.
Juokingiausia, kad tie, kurie tvirtina, jog bananas yra menas, susikuria nuomonės monopoliją ir kitų nuomonę ignoruoja. Pavyzdžiui, atsiranda menininkas, kuris sukuria tokį meno kūrinį: sau į išangę susigrūda Rojaus obuoliuką, pavadina instaliaciją „Pirmoji nuodėmė“ ir pareiškia, kad kūrinys vertas dešimties milijonų. Banano gerbėjai iš karto pareikštų, kad tai ne menas, nes jie taip nemano.
– Vėl prisiminsiu J.Brodskį. Jis yra sakęs, kad jo karta savo poeziją pradėjo kurti beveik tuščioje vietoje, nes vadinamojo sidabro amžiaus poezija – Anos Achmatovos, Osipo Mandelštamo – jiems į rankas pateko vėliau. Ar visiškai tuščioj vietoj įmanoma ką nors padaryti?
– Šis klausimas buvo skirtas S.Gedai, nes jis beveik J.Brodskio bendraamžis, be to, ir situacija buvo panaši – jis, jo karta pradėjo rašyti poeziją postalininėje epochoje, tam tikra prasme labai stipriai ištuštėjusioje, stalinizmo, socializmo, kolektyvizacijos nusiaubtoje vietoje.
Man, mano kartai šis klausimas netinka, mes atėjome ne į tuščią vietą, atvirkščiai, buvo taip ankšta, kad sunkiai galėjai kur nors įsisprausti.
Anuomet buvo žiauriai daug geros poezijos: S.Geda, Vytautas P.Bložė, Jonas Juškaitis, Tomas Venclova, Marcelijus Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė, Nijolė Miliauskaitė, Antanas A.Jonynas, Donaldas Kajokas, Stasys Jonauskas, ką jau kalbėti, kad galėjome skaityti išeivijos poetus Algimantą Mackų, Liūnę Sutemą, Alfonsą Nyką-Niliūną, Henriką Nagį.
Žinoma, turbūt turiu galvoje kažkokį pusiau mistinį literatūros procesą ar panašiai. Bet kai esi jaunas, negalvoji apie jokius procesus ir kontekstus, geri vyną, vaikštai įsimylėjęs, laimingas arba nelaimingas, rašai eiles, nes rašosi, tiesiog taip yra, ir tiek.
Kai supratau, kad būsena apleidžia, kad prasideda darbas, tai yra galiu padaryti eilėraštį, lioviausi rašyti arba rašiau labai retai. O tai ir buvo maždaug tarp trisdešimties ir keturiasdešimties.
Prozai irgi reikia tam tikros būsenos, bet ten kitokie procesai. Taip, rašymo psichologija arba procesai, vykstantys rašančiojo galvoje, nėra toks paprastas dalykas, negali sudėti į lentynas ir skyrius...
Dėl to nemėgstu knygų apie rašytojus, jų biografijų. Ten daugiausia anekdotai arba šūdo malimas – „parašė taip todėl, kad...“. Toks determinizmas dažniausiai nieko vertas. Gali išsiaiškinti teksto parašymo aplinkybes ir motyvus, bet tai niekaip nepaaiškina teksto grožio.
– Ar įmanomas mūsų literatūroje pagyvenusio rašytojo, mokytojo vaidmuo? Pavyzdžiui, dorėnai netgi valstybės mastu toleravo pederastijos mokyklą – vyresnis vyras mokydavo jaunesnį, ugdydavo jo charakterį, atskleisdavo karybos paslaptis. Atmetus homoseksualizmą – ar įmanomas seno ir jauno poeto ryšys?
– Man pasisekė. Dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių teko pabendrauti su V.P.Blože, N.Miliauskaite, S.Geda, nors apie ryšį, ugdymą ar mokymą čia kalbėti neišeitų. Pabendrauti. Na, tas bendravimas buvo labai fragmentiškas, trumpas. Man jie buvo pusdieviai, nes anuomet demokratijos dėsniai kūrybos pasaulyje neegzistavo.
Žinoma, žmogiškame, buitiniame lygmenyje jie buvo tokie patys žmonės, bet kūrybos, poezijos pasaulyje jie buvo pusdieviai, o gal net ir dievai. Senųjų, vadinamųjų pagoniškų religijų prasme.
Buvau šalia jų ir mačiau ne plaukus, ne spuogelius, ne nagus, ne jų pyktį ar gerumą...
Tiesiog fiziškai jaučiau, kad štai iš šių kūnų, kad ir kokie jie būtų, atsirado tokie nuostabūs kūriniai, kokie yra Nijolės, Vytauto ar Sigito eilėraščiai. Ne visi tekstai, be abejo, nėra tokio poeto, kurio visi eilėraščiai būtų dieviški. Na, nebent Jėzus Kristus... Jis juk irgi poetas.
Nors mokymai, įtakos, naudos – visa tai kartais persiduoda per labai nežymius, menkus ženklus, gestus, užuominas, fragmentus. Gal jau minėjau kur nors...
1990 metais parašiau Vytautui ir Nijolei laišką, po savaitės ar dviejų laiškas sugrįžo su Vytauto prierašu – čia eilėraštis, tik paredaguok. Taip laiškas virto eilėraščiu „Oda kailiadirbiui“. Datą atsimenu, nes eilėraštis datuotas...
Atsimenu, kaip aš tirtėjau – kaip suknistas epušės lapas drebėjau – kai ėjau į „Neringą“ pirmą kartą susitikti su T.Venclova. Arba kai Baltimorėje susitikau su A.Nyka-Niliūnu.
Buvo rugsėjis, karšta, tvanku, drėgna, sėdi pusdievis su šortais, visas buitiškas, smulkutis, o man galvoje sukasi jo eilutė: šiandien negailestingai šaltas vakaras Kalėdų, ir tai, kas man prieš akis, staiga netenka prasmės, matau pasaulį ir žmones per meninę formą, ir Alfonsas šalia manęs sėdi vaizduotės ir talento debesyje kaip graikų dievas.
Ko gero, čia ir buvo didžiausia mano gyvenimo tragedija ir nelaimė – visada mačiau ne tai, kas iš tiesų, visada viską mačiau per tą prakeiktą meninę formą. O gal ir laimė, nežinau. Ir nenoriu žinoti.
Bėda ta, kad visos šios istorijos iš supelijusios praeities – na, kam jos įdomios? Kažkas kažkada parašė kažkokį eilėraštuką. Na, ir kas? Jeigu papasakočiau istoriją, kaip mane, jauną poetą, tvirkino senas satyras, tai yra poetas, tada būtų be galo įdomu.
Žmones domina paskalos. Nešvankybės, nukrypimai, nusikaltimai. Bet aš neturiu ką papasakoti.
Seno ir jauno poeto draugystė įmanoma tik ne kūrybos lygmenyje. Jaunas poetas gali atnešti senam poetui duonos ir vandens, gali paduoti lazdą, gali padėti sutvarkyti butą ar panašiai. Senas poetas galėtų jaunam patarti išbraukti ar pridėti eilutę ar žodį. Bet poezija rašoma visiškoje vienatvėje.
– Dar viena tema – amžiaus tabu. Ar vyresnio amžiaus poetas turi jausti kokius nors apribojimus, pavyzdžiui, kalbėti tik apie Dievą, bet jau ne apie moteris? Ar jis turi bijoti to jaunystės mito?
– Neberašau eilėraščių, o apie moteris vyras dabar nebeturi teisės kalbėti, nes silpnaprotiškoji feminizmo atšaka iš karto ima klykti, kodėl vyras į moterį žiūri vyro akimis. O kieno akimis jis turėtų žiūrėti? Kiaulės?
– Lietuvių poezijoje beveik nėra pavyzdžių, kad vyresnio amžiaus poetas gerbtų savo amžių. Atsimenu, rašiau apie Eduardo Mieželaičio eilių rinkinį, kuriame jis labai norėjo būti jaunas, mylėti moteris, ir tas mane labai erzino, nors tuo metu nelabai ir supratau – kodėl? Būtent – nepagarba sau, pagyvenusiam.
– Žmonės vis nori išminties, didingų minčių, bet ką jie daro, kai tokių minčių kur nors suranda?
Anksčiau užsirašydavo į knygutes ar albumus ir tuojau pat užmiršdavo, dabar perskaito internete ir tuojau pat užmiršta, o jeigu kurį laiką atsimena, pacituoja kitiems, kad tie juos pagirtų, ir tuomet jau pamiršta ir nieko nepasimoko iš tos išminties, ir ieško kitos išminties, o elgiasi kaip anksčiau, ir elgiasi dažniausiai kaip idiotai.
Nes išmintis mūsų laikais – pramoga. Protėviams išmintis buvo reikalinga, kad galėtų išlikti, kad nedarytų klaidų, kurios gali pražudyti.
Lygiai tas pat su patirtimi. Žmonėms dabar nebereikia senų žmonių patirties. Viena vertus, jie mano, kad seni turi kažkokią sovietinę patirtį, o tai niekaip nesusiję su internetinės būties problemomis ir džiaugsmais, kita vertus, patirtį žmonės dabar suvokia kaip privačią nuosavybę.
Kam man reikia kitos patirties, jeigu turiu savo, – maždaug toks mąstymas.
Patirtis nesuvokiama kaip bendras, archetipinis žmonijos turtas, kurį reikia perimti, patirtis suvokiama kaip medžiaga, kuria galima dalintis socialiniuose tinkluose ir taip sulaukti dėmesio, tai yra viskas dabar yra sumauta pramoga. Ir tai šiek tiek užknisa.
– Kaip, Sigitai, tokio amžiaus sulaukus vienatvės, draugų problema? Atmintis, užmarštis laikui bėgant gal darosi skaudesnė?
– Man vienatvė visada patiko, todėl nematau čia jokios problemos. Benamis nepasistatys namų, o vienišas liks vienas – studijų laikais gerdami kavą Pilies gatvėje deklamuodavom Rainerį Marią Rilke. Juokinga, kad jaunystėje pamėgtos eilutės kartais gali tapti likimu.
Ir anuomet egzistavo tam tikri „burbulai“, tik tai buvo ne socialinių tinklų paskyros, tai buvo realūs žmonės... Univerkos šutvė, Solveiga, Kęstutis, Daina, Dainora, Vilė. Vieni tapo mokytojais ir profesoriais, kiti mirė, treti išvažiavo į Vokietiją, o kai kurie prirašė knygų, su kuriomis sunkiai susikalba...
Man patinka būti vienam, nors ir žinau, kad kuo nors (na, pavyzdžiui, be galo talentingu šunsnukiu arba be galo atgrasiu mulkiu) tu gali tapti tik per kitą, per kitus žmones. Tai kas nors turi pasakyti, pripažinti, įvardinti. Nekalbu apie buitį, kalbu apie kūrybinį gyvenimą, o jis – vienatvės sinonimas.
Draugo sąvoka – komplikuota. Nemokėjau saugoti, nemokėjau išlaikyti draugų, neturiu tam gebėjimų. Kita vertus, gal tai visiškai natūralus procesas. Draugai – kaip sezoniniai augalai. Vieni būna jaunystėje, kiti – brandžiame amžiuje, o kai ateina ruduo, lieka tik spygliai, kiaurai, skausmingai veriantys atminties spygliai.
Vienatvė... Dalintis savo džiaugsmais ir negandomis, ypač negandomis, – tai dar viena mūsų egoizmo forma. Ir pastaruoju metu toks egoizmas tiesiog triumfuoja.
Tarkime, mane apima liūdesys, aš imu inkšti savo draugui (o per socialinius tinklus – tūkstančiams draugų), pasidalinu, kad būtų lengviau. Kodėl turi būti lengviau? Juk liūdesys – dezinfekcinė sielos priemonė.
Mes nuolat kratomės asmeninės atsakomybės, norime, kad už mūsų liūdesį atsakytų visi ar bent jau kuo daugiau žmonių, nes vieni nenorime, per sunku, per daug nemalonu. Taip žmogus praranda asmeninį, privatų, vidinį gyvenimą, virsta tik socialiniu gyvūnu.
Tokiu, kuris viskuo dalinasi, nes pats vienas nieko nebegali jausti, išgyventi – nes tai per sunku. Žinoma, žmonės visada tai darė, tai yra visada dalinosi, bet kad šis procesas nevirstų vulgarybe, kūrė meninę formą. Jos nykimas – didžiausia žmonijos netektis.