49 metų aktorė, režisierė H.Kalderon Vilniuje įsikūrusiame teatre „Lėlė“ (tai buvęs Vilniaus geto teatras) pristatė spektaklį pagal savo pjesę „Liudininkas“, kurioje pabandė atgaivinti savo senelio A.Suckeverio (1913–2010) liudijimą Niurnbergo karo nusikaltimų tribunole 1946 metais.
Su H.Kalderon kalbėjomės ne tik apie šią pjesę, bet ir apie jos misiją liudyti savo senelio A.Suckeverio, patyrusio Vilniaus geto kančias, gyvenimo istoriją.
– Kaip jūs pastaraisiais metais jautėtės dėl karinės padėties Izraelyje?
– Visų pirma norėčiau pasakyti, kad mano motina Rina išėjo prieš kelias savaites. Ji mirė tą pačią dieną kaip ir jos tėvas A.Suckeveris, dėl kurio atminimo ir, žinoma, dėl Holokausto dienos aš atvykau į Vilnių. Tad ši kelionė virto ir mano motinos atminimu.
Aš gimiau Izraelyje. Mano seneliai užaugo čia, Vilniuje. Jie čia patyrė ir geto pragarą. Kadangi aš turėjau tik vieną senelį Abraomą, mano santykiai su juo buvo labai artimi ir nuoširdūs.
Atsimenu visas istorijas, kurias jis man pasakojo nuo mano vaikystės. Tos istorijos paveikė mano gyvenimą ir mano gyvenimo būdą.
Tad kai klausiate apie 2023 metų spalio 7-ąją, kai teroristai užpuolė Izraelį, aš atsimenu senelio žodžius, kad kūrėjo paskirtis – pasauliui suteikti grožio, kuris gydytų ir stiprintų.
Toks mūsų, menininkų, vaidmuo. Tad po spalio 7-osios įvykių aš, kaip teatro režisierė, darau tai, ko mokė senelis, – kai tamsu, žmonėms suteikti šviesos.
Atsimenu A.Suckeverio eilėraštį apie tai, kad dieną mes užsiimame laidotuvėmis, o naktį rengiame koncertą.
Būtent toks yra gyvenimas. Būtent taip elgėsi mano senelis Vilniaus gete įkurtame teatre. Ar nenuostabu: aplink miršta žmonės, praranda artimuosius, o mano senelis įkuria teatrą. Mat jis buvo įsitikinęs, kad menas, spektakliai, koncertai, tarsi kalbėdami mirusiųjų balsu, suteikia vilties ir stiprybės gyventi.
Būtent tuo aš tikiu ir tai stengiuosi daryti. O po spalio 7-osios tai darau dažniau ir daugiau. Mes ir toliau kuriame teatrą, dainuojame, juokiamės, einame į gatves.
Juk mes nesame politikai, mes nepajėgūs sutaikyti priešininkų. Svajoju, kad kas nors tai padarytų, o pati tegaliu nešti meilę žmonėms, kurie mane supa.
– Bet jūs tarnavote Izraelio gynybos pajėgose, netgi tapote leitenante.
– Izraelyje visi tarnauja. Mūsų, moterų, tarnyba labiau susijusi su pagalba silpnesniems, tarkime, vaikams. Taip mes prisidedame prie bendruomenės gerovės.
– Ar, kaip karininkė, dabar turite kokių nors atsakomybių, užduočių?
– Ne. Tiesiog atitarnavau pusantrų metų, ir viskas.
– Tarnybos metu jūs palikote teatrą. Ar galima teigti, kad sugrįžimą į teatrą lėmė ir jūsų siekis scenoje kalbėti apie savo senelį?
– Teatre aš esu nuo 6 metų. Tarnyba buvo pertrauka, kai aš galėjau pasvarstyti, ar teatras yra būtent tai, ką aš iš tiesų noriu daryti. Kadangi labai mėgstu gyvūnus, nusprendžiau tapti veterinare. Ėmiau net studijuoti veterinariją.
Bet sykį man vienas profesorius, kuris žinojo, kad esu poeto anūkė ir dailininkės duktė, ištarė lemtingus žodžius: „Taip, tu gali būti veterinarė. Kaip ir aš. Bet jei Dievas man būtų suteikęs dovaną kurti, niekada nebūčiau jos atsisakęs.“ Tada aš nusprendžiau grįžti į teatrą ir, žinoma, scenoje prabilti apie savo senelį.
– A.Suckeveris ilgai nebuvo garsus Izraelyje vien todėl, kad rašė ne hebrajų, o jidiš kalba. Ar ši situacija keičiasi?
– Prieš penkiolika metų aš nuvykau į Vokietiją. Tai buvo pirmas kartas, kai kuris nors mūsų šeimos narys apsilankė šioje šalyje. Mat mūsų šeimoje griežtai buvo laikomasi taisyklės nevykti į Vokietiją ir net nepriimti iš šios šalies piniginių kompensacijų.
Aš sutikau vykti į Vokietiją statyti dokumentinio spektaklio apie A.Suckeverį. Repeticijų metu mes patys su aktoriais rašėme pjesę pagal mano asmeninę šeimos istoriją. Premjeros vakarą, 2010-ųjų sausio 20-ąją, man paskambino motina ir pranešė, kad senelis mirė.
Tai mane sukrėtė. Aš net pamaniau, kad vykdama į Vokietiją padariau didžiulę klaidą. Bet prodiuseris man ištarė aukso žodžius: „Nusiramink. Tavo seneliui buvo 97-eri. Kai jis pajuto, kad jo gyvenimo istorija atsidūrė patikimose rankose, jis galėjo ramiai išeiti.“
Aš likau premjeroje. Kai spektaklio pabaigoje žiūrovai išgirdo, kad ką tik mirė A.Suckeveris, visa salė atsistojo ir jam plojo. Ratas tarsi užsidarė. Į senelio laidotuves, beje, sėkmingai spėjau sugrįžti.
– Kaip jūs prisimenate A.Suckeverį kaip žmogų ir kaip senelį? Koks jis buvo?
– Jis buvo vienintelis mano senelis. Jis nebuvo toks žmogus, kuris mane vestų į vaikų darželį. Mat jis buvo labai išdidus ir save gerbiantis žmogus, kuris dėmesį man parodydavo kitais būdais.
Jis rašė jidiš kalba. Aš šios kalbos nemokėjau. Mat politikai praėjusio amžiaus viduryje buvo priėmę sprendimą, kad į Izraelį iš įvairių kraštų sugrįžtantys piliečiai kalbėtų viena – hebrajų kalba. Ir tai buvo teisingas sprendimas.
Bet daugelis dėl šio sprendimo sumokėjo nemažą kainą. Tarp jų – tie, kurie kalbėjo ir rašė jidiš kalba, kuri anuomet buvo išstumta. Bet A.Suckeveris nepaisė to ir mėgdavo kartoti, kad jei jis neišsigando vokiečių, kodėl turėtų bijoti žydų? Jis ir toliau kalbėjo ir rašė jidiš.
Kai pirmasis Izraelio ministras pirmininkas Davidas Ben Gurionas pagyrė vieną A.Suckeverio eilėraštį, bet papriekaištavo, kodėl jis parašytas ne hebrajiškai, mano senelis parašė eilėraštį „Jidiš“. Jame jis tarsi piktinosi, kad kažkas nori išplėšti jo liežuvį, jo motinos, kuri buvo nužudyta, liežuvį.
„Pabandyk, bet prieš tai aš prarysiu savo liežuvį, o iš gerklės pasigirs galingas riaumojimas, kuris sunaikins žemę, ant kurios stovi“, – rašė A.Suckeveris.
Juk A.Suckeveris tikėjo, kad jis išgyveno vien dėl kalbos ir poezijos. Jis tarsi buvo sudaręs sandorį su poezijos angelu, kuris žadėjo jį apsaugoti, jei tik jis rašys eilėraščius jidiš kalba. Ir jis rašė net didžiausioje tamsoje, kad tik kitiems suteiktų vilties. „Kol kalbu jidiš, kol rašau eilėraščius, tol esu laisvas net tarp geto sienų“, – yra sakęs A.Suckeveris.
– Papasakokite apie pjesės „Liudininkas“ atsiradimo aplinkybes. Kiek jos sukūrimą lėmė senelio pasakojimai, o kiek atrastas jo dienoraštis?
– Šiame spektaklyje viskas yra tiesa, viskas paimta iš A.Suckeverio dienoraščių. Tačiau dar prieš keletą metų aš nežinojau, kokią didžiulę dramą jis išgyveno Niurnberge, į kurį buvo pakviestas liudyti, bet tiksliai nežinojo, ar liudys.
Be to, jam buvo sudėtinga vykti į žudikų tėvynę, juolab kad ką tik buvo gimusi mano motina. Bet jis tikėjo, jog išsigelbėjo tik dėl to, kad taptų mirusiųjų balsu. Jis maldavo, kad jam būtų leista liudyti jidiš kalba, bet jam buvo leista kalbėti tik rusiškai.
Tad jis prašė Aukščiausiojo: „Paversk mano jidiš rusų kalba, kuri būtų tvirta kaip keršto strėlė, sminganti į nusikaltėlius.“ Ir jis stovėdamas sukalbėjo savo kadišą už žuvusiuosius. Juk net sunku suvokti, kad iš keliasdešimties tūkstančių žydų Vilniuje išgyveno mažiau nei tūkstantis.
– Ar senelis jums yra pasakojęs apie vaikystę Smurgainyse?
– Nedaug. Aš daugiau apie tai žinau iš jo kūrybos. Taip pat ir apie jo gyvenimą Sibire. Tarkime, jis parašė eilėraščių knygą „Sibiras“, kurią iliustravo garsusis dailininkas Marcas Chagallas. Mažai kas žino, kad senelis šią knygą norėjo išleisti 1941 metais, bet prasidėjo karas, tad ji pasirodė tik 1953 m.
– Kaip senelis prisimindavo metus, praleistus Sibire? Nors čia neteko tėvo ir sesers, bet ar tiesa, kad jam Sibiras pasirodė kaip stebuklų kraštas?
– Taip, tai tiesa. Senelis yra pasakojęs, kad kai mirė jo tėvas, jis norėjo įšokti į kapą, bet iš jo išnėrė balandis, kuris pakilo į dangų. Tai senelis pavadino poetinio įkvėpimo atsiradimu. Kitaip tariant, jis teigė, kad tuomet tapo poetu ir pradėjo rašyti eilėraščius. Tada jam tebuvo 8-eri.
Matote, A.Suckeverio pasaulyje visada jungiasi mirusiųjų ir gyvųjų pasauliai. Jis yra parašęs eilėraštį „Žalias akvariumas“. Jame, tame akvariume, jis mato visus mirusius, net savo artimuosius. Jis nori juos apkabinti ir sudaužo akvariumą. Mirusieji dingsta. Tada jis paklausia: „Ar mirusieji mirė?“ Žodžiu, A.Suckeveris buvo savotiškas tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų.
– Dienoraštyje jis rašė: „Pirmoji naktis gete buvo kaip pirmoji naktis kape.“ Kaip jis prisimindavo geto pragarą?
– Aš iš jo girdėdavau tik istorijas su gera pabaiga, su šypsena. Kai man buvo apie dvidešimt metų, lankiausi Čekijoje. Atsimenu, suvenyrų parduotuvėje paprašiau ko nors, kas būtų iš karo laikų. Pardavėjas pasiūlė už maždaug 20 dolerių įsigyti raištį su geltona žvaigžde. Aš, aišku, nepirkau. Kai papasakojau šią istoriją savo seneliui, jis šyptelėjo: „20 dolerių! O aš ją gavau nemokamai.“
Kita jo humoro jausmą liudijanti istorija susijusi su lėktuvu, kurį Stalinas atsiuntė į miškus, kad išskraidintų A.Suckeverį į Maskvą. Jiems su žmona tada teko lėktuvo link bėgti per minų lauką.
Aš jo paklausiau, kaip jis drįso bėgti per minų lauką ir dar sykiu temptis mano senelę. Jis šyptelėjo: „Mes per tą lauką bėgome pagal eilėraščio, kurį girdėjau savo širdyje, ritmą. Be to, Freydke anuomet dar nebuvo senelė!“
– A.Suckeveris po karo taip ir negrįžo į Vilnių. Kaip jis prisimindavo šį miestą?
– Su ašaromis. Jis mylėjo Vilnių. Kaip ir mano senelė. Kai jie kalbėdavo apie šį miestą, visada ašarodavo iš meilės.
Tiesa, A.Suckeveris yra parašęs eilėraštį apie Vilnių. Jame jis prašo: „Vilniau, atsiųsk bent šiek tiek savo sniego, kad taptų truputį šilčiau šiame vasariškame krašte.“
* * *
Gyvenimo kelias: nuo Smurgainių iki Tel Avivo
A.Suckeveris (1913–2010) – Vilniuje gyvenęs žydų rašytojas. Rašė jidiš kalba. Ankstyvuoju laikotarpiu jo kūrinių tematikoje dominavo žydų kančios nacių laikotarpiu, vėliau ėmė rašyti ir Izraelio temomis. Kūriniai išversti į daugiau nei 30 kalbų.
A.Suckeveris gimė 1913 m. Smurgainyse (dabartinė Baltarusija), rabinų chasidų šeimoje. Ten gyvenę žydai 1915 m. buvo rusų deportuoti, nes buvo įtariami padedant puolančioms vokiečių pajėgoms. A.Suckeverio šeima atsidūrė Sibire, Omske. Po tėvo mirties 1920 m. motina su vaikais grįžo į Vilnių. A.Suckeveris lankė lenkų-žydų gimnaziją, nuo 1930 m. priklausė žydų skautų grupei.
Vilniaus universitete studijavo literatūrą, dalyvavo literatų grupės „Jung Vilne“ veikloje. Jo pirmasis eilėraštis pasirodė 1932 m. skautų grupės žurnale. Nuo 1934 m. jo kūriniai buvo spausdinami Varšuvos ir Vilniaus žurnaluose. 1937 m. pasirodė poeto pirmasis eilių rinkinys „Lider“ („Dainos“).
1941 m. buvo įkurtas Vilniaus getas. Jame atsidūrė ir A.Suckeveris, tačiau iš jo vėliau pabėgo, partizanų būriuose kovėsi su naciais. Vėliau buvo išgabentas lėktuvu per fronto liniją į Maskvą. Kaip vienintelis žydų tautybės liudininkas A.Suckeveris 1946 m. dalyvavo Niurnbergo procese.
1947 m. A.Suckeveris apsigyveno Tel Avive. Nuo 1949 m. redagavo jidiš kalba leidžiamą žurnalą „Di goldene keit“ („Auksinė grandinė“).
2008 m. vasario 16 d. prezidentas V.Adamkus apdovanojo A.Suckeverį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Taip buvo įvertinti šio litvako nuopelnai Lietuvai.