60 metų A.Applebaum – prestižine Pulitzerio premija įvertinta autorė, išleidusi tokius ir Lietuvoje populiarius veikalus kaip „Raudonasis badas“, „Gulago istorija“, „Geležinė uždanga“.
Mūsų regiono istoriją ir situaciją puikiai išmananti A.Applebaum Vilniuje ateinančią savaitę pristatys savo naujausią knygą „UAB Autokratija“ („Tyto alba“, vertė J.Parvickienė) apie pasaulyje išsivysčiusį koordinuotą autokratinių valstybių tinklą, kurį sieja bendras priešas – demokratinis pasaulis.
Joje A.Applebaum atskleidžia šiandieninę galios, godumo ir vakarietiško naivumo kroniką. Vis dėlto knygą autorė skyrė optimistams ir pateikė konkrečių išvadų, ką turėtume nuveikti, kad išsaugotume laisvąjį pasaulį. Už šią knygą A.Applebaum buvo įvertinta pagrindiniu Frankfurto knygų mugės apdovanojimu – Taikos premija.
A.Applebaum prieš viešnagę mūsų šalyje davė išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“.
– Kaip vertinate pirmuosius JAV prezidento Donaldo Trumpo žodžius, grasinimus, pažadus ir veiksmus jūsų knygoje „UAB Autokratija“ išsakytų idėjų ir pavojų kontekste?
– Daugeliu atžvilgių D.Trumpas pradėjo eiti savo pareigas turėdamas tokį pat mentalitetą kaip ir visi „UAB Autokratijoje“ aprašomi vadovai.
Jis yra sandorininkas, sandėrių sudarytojas. Jam nerūpi teisinės valstybės principai, sąjungininkai, bendra transatlantinė vertybių sistema. Jis turi imperialistinių planų JAV kaimynų atžvilgiu. Jis glaudžiai susijęs su kleptokratiniu (valstybės valdymo forma, kai valdžios elitas iškyla iš nusikaltėlių ir valdininkų sąjungos. – Red.) pasauliu.
Nepaisydamas JAV konstitucijos jis pabandys sumažinti Kongreso įtaką.
Neatmestina, kad jis su savo sąjungininkais sieks net ir trečios kadencijos.
Nepaisant to, ką pasakiau, JAV vis dėlto nėra Rusija. Amerikoje, šiaip ar taip, egzistuoja teismai ir opozicijos politikai, taip pat federalinė sistema, paskirstanti valdžią tarp valstijų.
Todėl tikrai nemanau, kad šioje šalyje gali atsirasti kokia nors diktatūros forma. Vis dėlto svarbu atskirti neliberalius lyderius, tokius kaip D.Trumpas, ir autokratus, tokius kaip Rusijos vadovas Vladimiras Putinas ar Kinijos vadovas Xi Jinpingas.
Koks D.Trumpo požiūris į didžiausias autokratijas? Vis dėlto apie tai dar ankstoka kalbėti. Panašu, kad jis supranta, jog JAV konkuruoja su Rusija ir Kinija, tačiau aš tikrai negaliu nuspėti, kur tas suvokimas jį nuves.
– Daug ką stebina, o kai kam ir suteikia vilties D.Trumpo pažadai užbaigti karą Ukrainoje. Kaip jums atrodo, ar D.Trumpas supranta ar bent pradeda suprasti tai, ką jūs prieš pat Rusijos invaziją į Ukrainą tviteryje apibūdinote tokiais žodžiais: „V.Putinui negalima suteikti išeities. Jis turi pralaimėti. Ir tik tada, kai jis patirs pralaimėjimą, tik tada, kai jis bus pažemintas, pagaliau baigsis imperiniai Rusijos karai“?
– Žinote, aš neturiu galių perskaityti jo minčių. Kartais atrodo, kad jam kas nors jau yra išaiškinęs ar ruošiasi išaiškinti, jog Rusija nelaimi karo. Taip pat jis yra prasitaręs, kad nenori, jog Ukraina pralaimėtų ir būtų sutriuškinta, sugriauta, nes tuomet jis, kaip lyderis, išties prastai atrodytų.
Kita vertus, JAV sankcijos Rusijai jau ganėtinai griežtos, tad man sunku suprasti, kai jis kalba, kad įves dar griežtesnes.
Šiaip ar taip, asmeniškai aš esu įsitikinusi, kad tai, ką parašiau tviteryje, vis dar tiesa: „Karas baigsis tik tada, kai V.Putinas supras, kad jis negali laimėti.“
– Yra tokia sentencija: jei iš istorijos nepasimokome, istorija kartojasi. Ar pasaulio istorijoje galima atrasti kokių nors paralelių su sudėtinga ir bauginančia dabartimi (turiu omenyje karus Izraelyje ir Ukrainoje, agresyvėjančių autokratijų ir dažnai neryžtingos demokratijos konfliktą), kurioms tiktų minėta sentencija? Tarkim, atsimenu jūsų knygą „Raudonasis badas“ apie vieną baisiausių Stalino nusikaltimų, kurį tarsi ir pratęsė V.Putinas. Šiuo požiūriu įdomu, kokia, jūsų manymu, yra V.Putino tikrovės versija ir kodėl Rusija siekia sunaikinti Ukrainą?
– Deja, paralelių tarp dabarties ir praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio tikrai yra. Mes ir vėl gyvename laikais, kai plačiai paplitęs nusivylimas liberalia demokratija, o visos planetos lyderius vėl vilioja agresyvios nacionalizmo formos.
Panašu, kad atsidūrėme tarp dviejų epochų: pokario liberalizmas, kuris veikė tarptautinius santykius nuo 1945-ųjų, baigėsi, bet nauja tvarka dar tikrai neįsigalėjo.
Rusija, Kinija, Šiaurės Korėja, Iranas ir kitos autokratijos, tokios kaip Baltarusija, Venesuela, bendradarbiauja ir kartu kuria pasaulį, kuriame būtų nepaisoma žmogaus teisių ir tarptautinės teisės.
Nors V.Putinui rūpėjo sukurti naują Rusijos imperiją ir sužlugdyti Ukrainos demokratiją, tikroji jo invazijos į Ukrainą priežastis yra kita: V.Putinas norėjo pademonstruoti, kad gali sulaužyti Jungtinių Tautų Chartiją, nepaisyti Ženevos konvencijų, žudyti žmones ir vis dėlto išsisukti.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas yra pasakęs, kad jų tikslas – sukurti naują pasaulio tvarką.
Manyčiau, turėtume juo tikėti. Būtent to jie ir siekia.
– Panašu, kad pasaulio ateitį labiausiai kuria didieji žaidėjai – JAV, Kinija, Rusija. Jūsų manymu, kokio vaidmens turėtų imtis, kaip turėtų elgtis tokios mažos šalys kaip Lietuva, kuri gyvena tarp dviejų autokratijų (Rusijos ir Baltarusijos) ir, neslėpkime, baiminasi blogiausio scenarijaus? Kita vertus, tiek 72 metų V.Putinas, tiek 70 metų A.Lukašenka nėra amžini, bet ar jų mirtis išties būtų pajėgi iš esmės pakeisti susidariusią padėtį?
– Jei V.Putinas mirtų ar tiesiog išnyktų, niekas nepasikeistų – chaosas tęstųsi. Juk įpėdinių nėra. Mes net neįsivaizduojame, kas pasirinks kitą lyderį.
Tai galioja ir Baltarusijos atžvilgiu, nors bijau, jog Rusijos dominavimas šioje šalyje yra toks didžiulis, kad kitas jos vadovas bus paprasčiausiai pasirinktas Maskvoje.
Vienaip ar kitaip, nestabilumo tikrai neišvengsime.
Tokiame nestabiliame pasaulyje Lietuvai ir kitoms nedidelėms valstybėms gyvybiškai svarbūs aljansai, kurie nebūtų formalūs. Tarkime, Baltijos šalys, Skandinavija, Jungtinė Karalystė ir Lenkija galėtų sudaryti bendros gynybos sutartį, kuri būtų iš tiesų reikšminga ir prasminga, nes šios šalys vis dar vadovaujasi panašiomis vertybėmis.
Kiti tarpvalstybiniai susitarimai – pavyzdžiui, kovoti su kleptokratija – galėtų būtų platesni, apimantys Europos, Azijos ir kitus partnerius.
Vilniaus knygų mugė: skaičiai ir faktai
* Dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyks vasario 27–kovo 2 d. Jos šūkis – „Kukutis eina į mugę“.
* Mugės darbo laikas: vasario 27 d. 10–19 val.; vasario 28 d. 10–21 val.; kovo 1 d. 10–21 val.; kovo 2 d. 10–17 val. Bilietų kaina – 8–31 Eur.
* Vilniaus knygų mugė – didžiausia knygų mugė Baltijos šalyse. Joje kasmet dalyvauja apie 300 leidyklų ir kitų kultūros organizacijų iš Lietuvos ir užsienio šalių, įvyksta virš 500 įvairiausių renginių ir koncertų, o per keturias dienas mugę aplanko daugiau nei 50 tūkst. lankytojų.
* Kaip ir kasmet, šiemet mugės lankytojai galės susitikti ne tik su jau spėjusiais išgarsėti ir pradedančiais lietuvių rašytojais, bet ir su dviem dešimtimis svečių iš užsienio. Tarp jų – Nobelio premijos laureatė baltarusė S.Aleksijevič, ukrainietis A.Liubka, estas R.Raudas, bosnis N.Veličkovičius, norvegas L.Myttingas.
* „Litexpo“ parodų rūmuose veiks Diskusijų klubas, kuriame vyks pokalbiai aktualiomis temomis, Jaunųjų skaitytojų salė, kurioje laukiami mažieji knygų mėgėjai, Amfiteatras, kuriame vyks literatūros, muzikos, performatyvūs renginiai, Muzikos salė, kuri po vienu stogu suburs dalį Lietuvos muzikantų.