– Atvykstate į Vilniaus knygų mugę, kur Lietuvos skaitytojams pristatysite savo knygą „Geležinis generolas. Žmogiškumo pamokos“. Tai pirmas leidinys pasaulyje apie ukrainiečių generolą Valerijų Zalužną. Ar galite pasidalyti, kas įkvėpė parašyti šią knygą, kokia jos atsiradimo istorija?
– Turiu istorijos magistro laipsnį, todėl išsyk nuo pat pirmųjų Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą dienų supratau, jog tai yra istorinis lūžio taškas. Jaučiau gilų pareigos jausmą ir, gavusi galimybę dirbti pagrindinėje vadavietėje, tiesiog privalėjau būti ten, kur formavosi šiuolaikinė Ukrainos istorija.
Kai pirmą kartą įžengiau į bunkerį, kuriame buvo įsikūręs vadovavimo ir kontrolės štabas, supratau, kad vieną dieną ši istorija turės būti papasakota. Atmosfera, sprendimų priėmimo procesas, vyriausiojo vado elgesys ir žodžiai – visa tai neatsiejama šios knygos dalis.
Knygos idėja gimė 2022 m. birželį, kai leidyklos „Vivat“ vadovė Julija Orlova pasiūlė man parašyti apie generolą V. Zalužną. Vis dėlto prireikė dar dvejų metų, kad knyga išvystų dienos šviesą. Beveik metų prireikė vien tam, kad gaučiau paties generolo asmeninį pritarimą ir galėčiau tęsti leidybos procesą.
– Vykstantis karas neabejotinai paveikė daugelį. Ar daug jūsų draugų ir kolegų išėjo į frontą? Kokie jų likimai? Kaip jūsų šeima išgyvena šį sudėtingą laiką?
– Iki 2022 m. vasario jau buvau pusantrų metų tarnavusi ginkluotosiose pajėgose. Prieš tai, 2016–2019 m., dirbdama Luhansko regione, glaudžiai bendradarbiavau su kariuomene. Dėl to turiu – ir, deja, turėjau – daug draugų, kovojančių už laisvę. Dalis jų paaukojo tai, kas brangiausia – savo gyvybę.
Noriu pasidalyti savo draugo, karo fotografo Arseno Fedosenkos, istorija. Civiliniame gyvenime jis išsiskyrė talentu – buvo pripažintas fotografas, daugybės parodų autorius, vyno ekspertas, mylintis tėvas ir vyras. 2022 m. pavasarį jis prisijungė prie ginkluotųjų pajėgų.
Jo dėka mūsų karių veidai tapo nemirtingi. Jis buvo apdovanotas retu talentu – mokėjo užfiksuoti emocijas, atskleisti žmonių likimų ir istorijų gylį. Arsenas žuvo mūšyje 2024 m. vasarą Charkivo regione. Net dabar man sunku apie jį galvoti ar kalbėti būtuoju laiku.
Sunkiausia man buvo išsiskyrimas su sūnumi. Pirmuosius du mėnesius, vykstant plataus masto invazijai, jo nemačiau, ir tai buvo neapsakomai sunku.
– Nėra lengva rasti vidinę stiprybę sudėtingomis aplinkybėmis. Kas jums padeda išlikti tvirtai? Kaip karas pakeitė jūsų kasdienį gyvenimą?
– Nuolatinis darbas padėjo išlaikyti stiprybę ir susikaupimą. Buvau visiškai pasinėrusi į naratyvo formavimą, pateikdavau informaciją žmonėms apie įvykius fronte, rengiau komunikacijos strategiją ginkluotosioms pajėgoms, todėl neturėjau laiko baimei, depresijai ar dvejonėms. Sunkiausia akimirka man buvo atsitraukti iš ginkluotųjų pajėgų – ir pats įvykis, ir nauji iššūkiai, su kuriais susidūriau, grįždama į civilinį gyvenimą, mano šalyje vis dar siaučiant karui. Šis profesinis lūžis sutapo ir su asmenine tragedija – po 11 metų nutrūko mano santuoka.
Po to, kai teko palikti ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado patarėjos strateginės komunikacijos klausimais pareigas, labiau už viską troškau vykti į frontą. Tačiau esu motina, mano prioritetas – išlaikyti ryšį su sūnumi ir būti šalia jo, todėl negalėjau pasirinkti tokio kelio.
Kas man suteikia stiprybės? Meilė sūnui ir savo šaliai. Kiekvieną dieną klausių savęs: ką šiandien dėl jų padariau? Ir stengiuosi daryti viską, kad kuo labiau padėčiau.
– Pažvelkime į jūsų vaikystę – ar buvo kokių nors patirčių, formavusių jūsų pasirinkimą tapti rašytoja?
– Vis dar nesijaučiu rašytoja – labiau regiu save kaip įvykių liudininkę, kuri pasakoja istoriją – bet esu dėkinga, kad mano knyga surado savo skaitytojus.
Vaikystėje, augdama mažame šiaurės Ukrainos miestelyje, buvau visiškai apsėsta knygų. Knygos man atvėrė pasaulį, kurstė smalsumą, dovanojo troškimą pažinti. Ši meilė žinioms galiausiai leido įgyti istorijos magistro laipsnį su aukščiausiu įvertinimu, o vėliau – ir filosofijos daktaro laipsnį.
– Jūsų knyga nagrinėja gilias lyderystės ir žmogiškumo temas. Ar pasikeitė jūsų požiūris į gyvenimą ir laisvę, lyginant ankstesnius taikos metus ir dabartį šėlstant karui?
– Labai aiškiai prisimenu 2022 m. vasario 24-ąją – akimirką, kai supratau, kad yra dalykų, svarbesnių už gyvybę. Orumas. Kova už tuos, kuriuos myli. Jaučiau, kad esu pasiruošusi už tai atiduoti gyvybę. Iki šiol gyvenu su šiuo žinojimu.
Man suteikia jėgų tai, kad esu ne viena. Aplink mane tiek daug žmonių – ir drąsesnių už mane, nes jie yra priešakinėse fronto linijose; ir stipresnių už mane, nes jie ištvėrė Rusijos okupaciją, išgyveno nelaisvėje ir vis tiek sugrįžo, nepraradę orumo, nepalaužta valia kovoti.
Šiandien Ukraina rodo nepaprastą lyderystę ir atsparumą – tai atsispindi daugelio žmonių veiduose. Tai turėtų įkvėpti kitus kovoti už tai, kas teisinga, ginti gėrį nuo blogio.
– Kam skirta jūsų knyga ir kokią žinutę tikitės perduoti skaitytojams?
– Mano knyga pirmiausia skirta ateities kartoms. Didžiausia mano baimė – kad žmonės pamirš, kas įvyko, kaip iš tiesų viskas klostėsi. Istorija tiek kartų buvo perrašyta. Rusai – įgudę apgavikai ir patyrę melagiai, gebantys juodą pavadinti baltu. Gali būti, kad daugelis jais patikės.
Aš buvau lemtingų akimirkų liudininke, kai sprendėsi Ukrainos likimas. Noriu, kad šie prisiminimai ir pasakojimas apie generolą Valerijų Zalužną išliktų – dėl istorijos, dėl tiesos. Ir tiems, kurie ateis po mūsų.
Pagrindinė šios knygos mintis – net ir sunkiausiais laikais, o ypač sunkiausiais laikais, kovodamas su blogiu privalai išlikti žmogumi. Kitaip kova praranda prasmę. Žmogiškumas – visko esmė.
– Jums teko reta galimybė dirbti petys į petį su legendiniu Ukrainos generolu Valerijumi Zalužnu. Kokias vertingiausias pamokas išmokote? Ar yra akimirkų, kurios ypač įsiminė?
– Tai buvo pamokos apie žmogiškumą, lyderystę, profesionalumą, komandos formavimą, komunikaciją ir tikrąją meilę. Jis išmokė mane, kad gerumas nėra silpnumas, tai – tikroji stiprybė.
Visada prisiminsiu, kaip per pirmąsias ir sunkiausias plataus masto karo dienas jis išliko ramus ir užtikrintas, stiprino mūsų dvasią šiltais žodžiais, netgi laidė juokelius. Geras humoro jausmas – dar viena jo supergalia.
Jis išmokė niekada nenuvertinti priešo, bet ir nebijoti jo. Mylėdamas literatūrą ir meną, jis pavertė karinę strategiją tikru karo menu, vesdamas kovą, kuri išties priminė Dovydo ir Galijoto mūšį.
– Ukrainą ir Lietuvą sieja istoriniai bei kultūriniai ryšiai. Kokių paralelių lietuvių skaitytojai galėtų atrasti jūsų knygoje?
– Manau, kad turime daug bendro – mes suprantame, kas yra Rusijos imperija, nesvarbu, kaip ji vadintųsi ar kas jai vadovautų. Šis suvokimas turi padėti mums išlikti budriems ir pasiruošusiems galimam naujam karo etapui.
Mano knyga ne tik pasakoja generolo istoriją ir dokumentuoja pirmuosius plataus masto invazijos metus, bet ir pateikia aiškias strateginės komunikacijos rekomendacijas. Tai ? mano profesinė sritis, todėl ją išsamiai aprašiau.
Tikiuosi, šios įžvalgos bus vertingos ir jūsų šaliai, nes Rusijos hibridinis karas prieš Europą niekada nesiliauja.
– Kaip artimieji ir draugai vertina jūsų rašymą? Ar jie skaito jūsų knygas?
– Turiu daug draugų žurnalistų, kurie buvo pirmieji mano knygos skaitytojai, tylūs patarėjai. Jų vertingos įžvalgos padėjo išgryninti pasakojimą. Mano šeima visada mane palaikė ir didžiavosi mano darbu. Viena akimirka, kurios niekada nepamiršiu: sūnus Ivanas, ruošdamas etikos namų darbus, turėjo atsakyti į klausimą: „Kada buvai laimingiausias?“ Man jis pasakė: „Kai sužinojau, kad išleidai savo knygą“.
– Ar ketinate rašyti daugiau apie Ukrainos didvyrius ir lemiamus istorinius įvykius?
– Šiuo metu daugiausia dėmesio skiriu tam, kad padėčiau savo draugams – spaudos pareigūnams ir prodiuseriams rašyti, publikuoti ir filmuoti pasakojimus apie mūsų didvyrius. Gyvybiškai svarbu užfiksuoti kuo daugiau akimirkų, pasakojimų ir veidų. Šie žmonės kuria istoriją.
– Ir pabaigai, kas yra svarbiausia jūsų gyvenime – vertybė, kurios niekada neišduotumėte?
– Mano gyvenime svarbiausia yra žmonės, kuriuos myliu. Nenoriu, kad mes tiesiog išgyventume – noriu, kad sukurtume laisvą ir klestinčią šalį, kurioje galėtume būti tikrai laimingi. Man svarbu kalbėti savo kalba, dainuoti ukrainiečių dainas savo sūnui, išsaugoti mūsų tradicijas ir prisidėti prie savo tautos gerovės.
Žmonės, Ukraina ir laisvė – tai mano gyvenimo pagrindas.
Susitikimas su Liudmyla Dolhonovska Vilniaus knygų mugėje vyks vasario 28 d. 17 val.