Jeigu praėjusį savaitgalį vykusioje Vilniaus knygų mugėje, kurios lankytojų skaičius perkopė 55 tūkst., būtų buvęs renkamas populiariausias lietuvių rašytojas, atsisėsti ant nugalėtojo krėslo taikytųsi net keli klaviatūros meistrai, nes aiškaus lyderio šiemet nebuvo.
Tarp pretendentų būtų ir Andrius Tapinas, ir Kristina Sabaliauskaitė, ir Marius Ivaškevičius, ir Rimantas Kmita, ir Sigitas Parulskis, ir Benas Lyris, ir Juozas Gaižauskas, ir Akvilė Kavaliauskaitė.
Visų jų naujų ir ne pačių naujausių knygų pristatymuose salės plyšo per siūles, o prie leidyklų stendų netrūko autografų medžiotojų.
Dar keliolika lietuvių rašytojų galbūt sulaukė mažiau gerbėjų ir pirkėjų dėmesio, tačiau literatūros gurmanai ir žinovai pasakytų, kad be reikalo, nes ir jiems kūrybingumo, kuris turėtų sudominti geros literatūros gerbėjus, netrūksta.
Tarp tikrovės ir fantazijos
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai kasmet išrenka kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o mugėje paskelbia nugalėtoją.
Jie įsitikinę, kad perskaitę jų išrinktus kūrinius galėtumėte susidaryti daugmaž aiškų vaizdą, kaip atrodo kūrybiškiausia, kokybiškiausia dabarties literatūra.
Šiais metais nugalėtoju buvo paskelbtas Dariaus Žiūros „Diseris“ („Kitos knygos“). D.Žiūra – pripažintas šiuolaikinis menininkas, pernai pelnęs Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Autobiografiniame „Diseryje“ jis disertacijos forma pabandė aprašyti gyvenimą.
„Tai menininko ketverių metų raidos dokumentas, – sakė D.Žiūra. – Aprašiau tai, kas man tuo metu rūpėjo: buitį, meną, teorijas, santykius tarp jų, absurdą.
Vieni šią knygą skaito kaip dokumentą, kiti – kaip grožinę literatūrą. Man žanras mažiausiai rūpėjo, juolab kad visada stengiausi daryti tai, kas netelpa vieno žanro rėmuose. Galiu tiktai pasakyti, kad knyga tikra, bet skaitytojui rinktis, tikėti ar ne.“
D.Žiūra teigė, kad rašyti jam buvo žiauriai sunku, bet įdomu: „Teko išradinėti dviratį – stengtis atrasti tas formas ir sakinio konstrukcijas, kurios profesionaliems rašytojams yra akivaizdžios. Todėl niekada nemaniau, kad ši mano knyga taps rimtu literatūriniu projektu, kuris dar ir sulauks šitokio įvertinimo.“
Dvyliktuke figūravo ir Ievos Dumbrytės romanas „Negrįžtantys“ („Kitos knygos“). Rašytojai už šią knygą mugėje taip pat buvo įteikta Jurgos Ivanauskaitės premija.
„Negrįžtantys“ – antrasis I.Dumbrytės romanas. Pirmasis – „Šaltienos bistro“ (2021 m.) prieš kelerius metus tapo kūrybiškiausia knyga, pelnė Liudo Dovydėno ir Dausų šeimos premijas.
„Negrįžtančiuose“ I.Dumbrytė lyg kokia magiškojo realizmo atstovė vaizduoja kaimo gyvenimą, kurį, pasak autorės, kai kas net pavadina brutaliai purvinu.
„Toks kaimas pasirinko mane, o ne aš jį, – kalbėjo I.Dumbrytė. – Reikia gerbti savo pasąmonės demonus, kad galėtum būti atvira, sąžininga. Aš mėgau skaityti knygas apie kaimą, bet jose tas kaimas man atrodė visai kitoks nei iš tiesų – labai vienpusis, gražus, buitiškas. Tam tikri magiški atvirukai. O juk kaimo gyvenime visko pasitaikydavo.“
I.Dumbrytė atskleidė, kad pagrindinė romano personažė Ryga neturi konkretaus prototipo: „Ryga – tai ir aš, ir mano mama, ir dvi močiutės, ir prosenelis. Į Rygą įsikūnijo visa giminė.“
Eilėraštis ir laisvė
Vilniaus knygų mugėje savo eilėraščių rinkinius pristatė dar trys kūrybiškiausių knygų dvyliktuko figūrantai: Mindaugas Nastaravičius, Jurgita Jasponytė ir Austėja Jakas.
Ketvirtąją eilėraščių knygą „Antra dalis“ („Tyto alba“) mugėje pristatęs M.Nastaravičius teigė, kad kurdamas poeziją pasikliauna intuicija, bet viską atlieka racionaliai, savotiškai įvilioja save į spąstus.
„Pirmąsias dvi eilėraščių knygas – „Dėmėtų akių“ ir „Mo“ – parašiau negalvodamas apie knygos visumą, tiesiog kūriau eilėraščius ir vėliau sudariau rinkinius.
„Bendratį“ jau rašiau kaip vientisą knygą apie tai, kaip rašomas eilėraštis. O „Antra dalis“ – jau tas eilėraštis, knygos išpildymas“, – kalbėjo M.Nastaravičius.
Trijų knygų autorė J.Jasponytė atskleidė, kad redaktoriai jos eilėraščių rinkinį „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) siūlė pavadinti „Perregima“, bet poetei toks pavadinimas ne itin tiko ir patiko, nes jai pasirodė, kad tuomet knyga bus tarsi nematoma.
„Keisčiausia, kad nors šioje knygoje folkloro motyvų mažiausiai, skaitytojams atrodo kitaip. Galbūt aš jau pati nejaučiu, kaip ta liaudies kūryba ir folkloras į mane pereina ir tarsi ištirpsta.
Sakyčiau, kad naujoji knyga – sapniškesnė už ankstesnes, tokia pasakiška, nes labai mėgstu pasakas“, – kalbėjo J.Jasponytė.
Ji prisiminė, kad karantino metu tiesiog mėgavosi lėtai slenkančiu laiku ir savotiška pamoka būti vienoje vietoje, o ne nuolat bėgti.
„Neliko kitų išeičių, kaip gyventi sumautą gyvenimą.
Kartais tas gyvenimas gal ir ne itin sumautas, bet jis nuolatos neša kažkokį liūdesio krepšelį“, – ištarė menininkė, keliautoja A.Jakas, pristačiusi debiutinį eilėraščių rinkinį „Mėlynieji malonumai“ („Baziliskas“), kurio pavadinime figūruojanti mėlyna spalva, pasak jos, liudija melancholiją, ilgesį, liūdesį, bet ne itin dramatiškus.
Antrojo tiražo sulaukusi „Mėlynųjų malonumų“ autorė teigė, kad gal kiti ir patogiai slepiasi už literatūrinio subjekto nugaros, bet jai tai svetima: „Man eilėraščio forma suteikia leidimą rašyti tai, ką noriu, jaustis visiškai laisvai. Kai rašau eilėraštį, man už niekieno nugaros nereikia slėptis.“
Apie mirtį ir vandenį
Vilniaus knygų mugėje šiemet savo naujausias knygas pristatė kaip niekada daug poetų.
„Tai liūdna knyga“, – ištarė Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Rimvydas Stankevičius pristatydamas savo naujausią eilėraščių rinkinį „Kartais sninga juodai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Pavadinime, pasak poeto, užkoduota ir sniego spalva, ir gausa.
„Tai buvo sunkiausi mano gyvenimo metai, nes aš palaidojau tėvą, brolį ir mamą. Tad knyga tarsi pati pasirašė. Ji man buvo ir psichoterapeutas, ir kunigas, ir ašaros. Ji viską į save sugėrė.
Kita vertus, knyga nėra visiškai juoda, nes manau, kad negalima skaitytojo nuvesti į tamsą ir jį ten vieną palikti“, – kalbėjo R.Stankevičius ir atskleidė, kad atidesni skaitytojai knygoje ras ir jo gimtųjų Elektrėnų, ir italų genijaus Dante’s Alighieri kūrybos motyvų.
„Dirbau, mėšlą maliau“, – ištarė Arnas Ališauskas, paklaustas, kodėl jo trečioji eilėraščių knyga „Užkadrinis balsas“ („Baziliskas“) pasirodė net po 18 metų pertraukos.
A.Ališauskas ilgai bendradarbiavo su Prezidentūra ir kadenciją baigusiu prezidentu Valdu Adamkumi, taip pat rašė scenarijus humoro laidai „Dviračio žinios“.
Poetas teigė, kad tokie darbai, nors ir susiję su tam tikromis poetinėmis pratybomis, trukdo, atmuša norą imtis tikros poezijos.
„Atsimenu, su šviesaus atminimo Marcelijumi Martinaičiu važiavome į susitikimą su skaitytojais ir pliurpėme. Sakiau, kad mano pirmoje knygoje buvo daug eilėraščių apie mirtį, o antroje – apie ligas, ligonines ir lašelines. M.Martinaitis šyptelėjo: „Kai sulauksi 60-ies, rašysi apie meilę.“
Kokia perspektyva? Kai man bus 80 metų, rašysiu apie seksą“, – kalbėjo A.Ališauskas.
„Vanduo mus lydi visą gyvenimą, nors dauguma to nepastebime. Dauguma sakytų, kad vanduo neturi skonio, bet juk iš kiekvieno čiaupo bėga skirtingo skonio vanduo. Vynas, šampanas, arbata – tas pat vanduo, kuriam žmogus suteikė skonį ir pritaikė sau“, – apie savo naują eilėraščių knygą „Vandens skonis“ („Baziliskas“) kalbėjo Gintaras Grajauskas.
G.Grajauskas teigė, kad dažname gyvenimo aprašyme nebūna nieko apie žmogų kaip apie būtybę. Tad jam parūpo, o kokie maži nutikimai galėtų daugiausia pasakyti apie jį, kaip žmogų, ir parodyti, kaip jis tapo toks, koks yra dabar.
Šitaip, iš mažų praeities nutikimų, ir atsirado „Vandens skonis“.
„Gruntiniai vandenys“ („Odilė“) – taip pavadintas žinomo literatūrologo, eseisto ir vertėjo Mindaugo Kvietkausko naujas eilėraščių, poetinės prozos ir vertimų rinkinys. Jo pristatyme užvirė diskusija, kaip pavadinti šį intelektualiu balsu kuriantį poetą.
Vieni jį pakrikštijo filologiniu poetu, kiti – poliglotiniu poetu, treti – hermeneutiniu poetu, besiaiškinančiu, besileidžiančiu į potekstes ir iš jų iškylančiu.
Knygų ir gyvenimo statybos
Poetų gausa mugėje visai nereiškia, kad renginyje nebuvo kalbama apie prozą ar naujus romanus, įdomius, nors parašytus gal ir ne pačių garsiausių ir populiariausių autorių.
Žurnalistas Dovydas Pancerovas mugėje pristatė savo antrąjį romaną „Pragaro vartai“ („Alma littera“), kurį parašė dvejiems metams atsisakęs bet kokių žurnalistinių darbų.
„Tai pasakojimas apie jauno tėvo pastangas prisitaikyti prie besikeičiančio gyvenimo ir karu apnuodyto pasaulio.
Suvokęs, kad nebetaps žurnalistikos didžiūnu, bijodamas sūnų akyse pavirsti amžinai suirzusiu skriaudiku, jis palieka šeimą, darbą ir grįžta į gimtąjį Uostadvarį.
Užsidaręs vaikystės namuose desperatiškai stengiasi peržaisti kadaise patirtą saugumo ir nerūpestingų dienų jausmą, tačiau net ir čia nepavyksta pasislėpti nuo atsakomybių, karo ir mirties“, – tokia D.Pancerovo romano esmė.
Savo antruosius romanus mugėje dar pristatė Marijus Gailius ir Vladas Rožėnas. M.Gailiaus „Augustė Gilytė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) – romanas apie tai, kaip galėjo būti.
„Tai alternatyviosios istorijos žanro romanas apie tai, kas būtų, jei nebūtume laisvi, kitaip tariant, apie pasipriešinimą visuomenėje, kuri per istorijos klaidą neišsivadavo iš okupacijos“, – kalbėjo M.Gailius ir atskleidė, kad nors kūrinio tema ir slegianti, galiausiai knygoje viskas baigiasi gerai tiek Lietuvai, tiek pagrindinei personažei Augustei.
Nuo rašytojo, kino kritiko ir reklamos kūrėjo V.Rožėno pirmosios knygos „Viskas gerai, aš dar jaunas“ iki antrosios knygos „Katastrofa“ prabėgo 5 metai. „Katastrofa“ („Hubris“) – fantastinių elementų turintis romanas.
„Po pirmosios knygos taip atsirišo fantazija, atsirado tiek kelių, kad save reikėjo stabdyti, riboti. Man reikia daug ką išsigalvoti, kad būtų įdomu rašyti, nes gyvenime tokie įdomūs dalykai kaip fantazijoje nevyksta. Šis romanas iš esmės apie tai, kokį pasaulį paliksime po savęs. Tai rūpi tiek man, tiek pagrindinei personažei Onai“, – kalbėjo V.Rožėnas.
„Norėjau būti tikras lietuvis ir žengdamas į antrąją gyvenimo dalį savo šeimai pastatyti namą, nors, kaip humanitaras, neišmaniau net nuo ko pradėti. Galite įsivaizduoti, kaip man sekėsi.
Tad šis romanas turėjo būti keršto pasakojimas, skirtas rangovui ir jo sugyventinei. Bet rašydamas ėmiau tam rangovui jausti tam tikrą dėkingumą, nes knyga pamažu iš namo statybos ėmė virsti gyvenimo statybos romanu.
Tad ši knyga yra apie tai, kodėl tiek statant namą, tiek gyvenimą niekam nepavyksta išvengti broko“, – taip savo šmaikštų debiutinį romaną „Tu kažką turi“ („Lapas“) Vilniaus knygų mugėje pristatė Jaunius Petraitis.