Jos, kaip leidyklos redaktorės, dėka pasaulio ir Danijos skaitytojai naujai atrado Tovės Ditlevsen autofikcišką „Kopehangos trilogiją“, daugelį pribloškusią savo atšiauriu atvirumu.
O.Ravn rašytas, mokslinės fantastikos tropais žaidžiantis romanas „Darbuotojai“ gimė kaip tarpdisciplininės skulptūros parodos gidas ir pelnė tarptautinį pripažinimą: pateko į trumpąjį „International Booker“ premijos sąrašą ir pelnė Ursulos K. Le Guin premiją.
O asmeninėmis patirtimis paremtas romanas „Mit arbejde“ („Mano darbas“) susilaukė milžiniško Danijos visuomenės dėmesio dėl atvirai aprašytų motinystės skaudulių: pogimdyvinių jausmų visapusiškumo, depresyvumo bei bandymo išsaugoti savo tapatybę gimus vaikui.
Šiemet leidykla „Rara“ išleido naujausią ir angliškai dar tik rudenį pasirodysiančią Ravn knygą „Vaško lėlė“. Kaip ir „Darbuotojus“, romaną iš danų kalbos išvertė Aurelija Bivainytė. Tai šiurpus, tikrais istoriniais faktais grįstas pasakojimas apie XVI a. Danijoje gyvenusių, raganavimu apkaltintų moterų likimus. Įvykiai pasakojami iš užkalbėjimams skirtos, mažą kūdikėlį primenančios vaškinės lėlės perspektyvos.
Lietuviškai pasirodžiusio romano proga rašytoja O.Ravn sutiko duoti interviu.
– Papasakokite, kaip atradote raganų temą. Kodėl jums XVI a. Danijos moterų gyvenimai pasirodė įdomūs ir aktualūs šiandienai?
– Vaikystėje labai rimtai tyrinėjau, ar turiu aiškiaregiškų gebėjimų, būriau taro kortomis, mokiausi skaityti runas ir turėjau itin asmenišką ryšį su gamta savo sode. Būdama maždaug 11 metų sutikau moterį, kuri dirbo ragana, ir tai man padarė didelį įspūdį. Ta trauka buvo labai stipri ir ji atsispindėjo ir daugybėje millenial-core laikų filmų ir televizijos laidų, pasirodžiusių, kai buvau mergaitė ir paauglė: The Craft, Sabrina The Teenage Witch, Buffy, The Blair Witch Project ir kt. Čia raganų pasaulis rodėsi kaip feministinis emancipacinis projektas, kuriame galėjau ieškoti prieglobsčio kaip 14-metė nepritapėlė mergaitė, kuriai vaistinėje užpakalį graibaliodavo pagyvenę vyrai.
Galbūt nuo tada dažnai jaučiu kažką panašaus į dvasinį ryšį su praeitimi. Tyrinėdama archyvus pastebiu, kad šaltiniai ar vietovaizdis su manimi kalba, tarsi šnabžda, arba kad juose gyvena malonūs vaiduokliai, kurie man pasakoja paslaptis, jei labai atidžiai įsiklausau. Archyvų skaitymas, istorinių vietovių tyrinėjimas yra savotiškas klausymasis. Kartą kalbėjausi su aiškiarege, kuri buvo tvirtai įsitikinusi, kad tai, ką jai nupasakojau, iš tikrųjų yra aiškiaregystė, bet man labiau patinka galvoti, kad naudojuosi savo intuicija kaip paleontologas Louisas Agassizas (1807–1873), kuris sapnus ir intuiciją laikė kelrodžiais, padedančiais atkurti žuvų fosilijas.
Taigi, susidomėjimas raganomis buvo išlikęs, o kai 2015 m. su rašytoja Johanne Lykke Naderehvandi įkūrėme rašytojų kolektyvą, pavadinome jį – kaip ir juokais – Hekseskolen (Raganų mokykla). Būtent tada pagalvojau, kad norėčiau pasidomėti, kas istoriškai nutiko Skandinavijoje su raganų medžiokle, taigi patekau į triušio urvą ir iš jo taip ir neišlindau.
O tada nuėjau į italų mąstytojos Silvijos Fedirici paskaitą, kuri visus susirinkusius ragino pasidomėti istoriniais raganų procesų šaltiniais, nes yra daugybė apibendrintų pasakojimų, bet labai mažai, tikrais šaltiniais paremtų mokslinių tyrimų. Danijoje tėra viena profesorė, kuri nagrinėja šiuos įvykius – Louise Kallestrup. Daugelį metų praleidau archyvuose, atidžiai studijavau šaltinius, tuo pačiu praktikavau savotišką eksperimentinę archeologiją, lankydamasi ir gyvendama tekstuose minimose vietose, neretai tiksliai tą pačią dieną ir tuo pačiu laiku, kai vyko aprašyti įvykiai.
Praleidusi daug laiko bandydama suprasti raganavimu apkaltintųjų bausmes, atidžiai apžiūrėjusi įvairius kankinimo įrankius, smulkmeniškai išstudijavusi gyvo žmogaus deginimo dramaturgiją, patyriau netikėtą savo pačios nerimo, susijusio su mirties bausme, prievartavimais ir patriarchaliniu smurtu, paleidimą. Tarsi supratus kai kuriuos dėsningumus, mano asmeninė baimė ištirpo. Bausmės baimė tapo beasmenė, o tai sukėlė laisvės pojūtį. Pradėjau mažiau bijoti vyrų.
Kodėl mane patraukė raganavimo procesai, manau, slypi sankirtoje gilaus poreikio suprasti ir išgyventi tą fizinę ir materialą tikrovę, kurioje gyveno apkaltintos, nuteistos ir mirties bausme už raganavimą nubaustos istorinės asmenybės. Man reikėjo pažvelgti į smurtą, įsistebeilyti tiesiai į ugnį.
Kai kelerius metus tyrinėjau vien tik metrikų knygas ir teismo dokumentus, mane išvargino egzekutorių perspektyva. Kaltinamosios raganavimu šiuose archyvuose buvo tik šešėliai, minimos trečiuoju asmeniu, joms beveik niekada neteko kalbėti pačioms. Dažnai šaltiniai nurodydavo kažką panašaus: „Ir laiminga ji ėjo į mirtį“.
Supratau, kad man reikia išsivaduoti iš šios perspektyvos, ir tada atradau folkloro archyvą Kopenhagoje. Man pasirodė, kad senosios receptų knygos, liaudies dainos ir burtų rankraščiai gali būti tapti tam tikru hermeneutiniu langu į vidujinį šių moterų ir jų laikmečio gyvenimą. Tuomet daugelį metų nuodugniai tyrinėjau liaudies magiją ir atradau tai, kas galiausiai tapo romano šerdimi: bandymą suprasti ir perteikti prarastą kosmologiją. Įsitraukti į savotišką liaudies magijos poeziją. Kryžkelėje tarp viduramžių ir Apšvietos epochos atradau kovą dėl kosmologijos, pasaulėžiūros, antropologijos, dėl to, kas turi teisę į apibrėžimus. O tose senose burtų knygose aptikau liekanas tam tikros pasaulėžiūros, kuri buvo išnaikinta kartu su raganomis.
Paaiškinsiu: tai, kad už raganystes buvo deginamos raudonplaukės, ilganosės, padžiūvusios moterys, gyvenusios giliai miške ir turėjusios slaptų žolininkystės žinių, yra mitas. Žolininkystės mokėjo VISI. Todėl kai tam tikri žmonės buvo apkaltinti turėję ir naudoję žinias, kurios pagal įstatymą buvo laikomos nusikalstama veika, galiu duot ranką nukirsti, kad visi kiti nustojo rodyti ir taikyti tas žinias.
Kaltinimas raganavimu tapo skėtine sąvoka, apėmusia įvairiausio pobūdžio nepageidaujamą elgesį. O Šiaurės Europoje įstatymus prieš raganavimą leido ne Bažnyčia, o pasaulietinė valdžia. Taigi, karalius ir jo pavaldiniai naudojasi raganavimo įstatymais, kad kontroliuotų ir ugdytų piliečius. Tai buvo viena iš priemonių, naudojamų tuo metu jaunos Danijos valstybės konsolidacijai. Danijoje raganavimas buvo uždraustas tą pačią dieną, kai buvo uždrausta prabanga ir paleistuvystė. O tai reiškė, kad tuštybė, domėjimasis mada, dekadansas, atviras seksualumas ir seksas iki santuokos susipynė su kaltinimais raganavimu.
Susiję straipsniai
Ką visu tuo noriu pasakyti? Manau, jog labai akivaizdu, kad pasauliniu mastu pasaulietinė valdžia bando vykdyti panašaus pobūdžio minčių kontrolę įstatymų pagalba. Tai viena priežasčių, kodėl raganų medžioklė šiandien yra aktuali. Antroji – poreikis ištirti, ar kartu su deginimais prarasta kosmologija dar verta mūsų dėmesio.
Man susidaro įspūdis, kad racionalumo švytuoklė per daug nukrypo į vieną pusę – tą, kurioje viskas turi būti racionalu, kurioje kažkas egzistuoja tik jei tai galima išmatuoti ir pasverti. Tačiau visi žinome, kad yra nematomų dalykų, kurių neįmanoma išmatuoti. Pavyzdžiui, meilė. Taigi, gyvendami pasaulyje, kuriame viską reikia paaiškinti gamtos mokslais ir racionalumu, susiduriame su priešprieša. Ji ryški plačiosios visuomenės patirtyje – kad dominuojantis pasaulėvaizdis tiesiog niekaip neatitinka gyvenimo tikrovės. Kad pernelyg daug dalykų yra priversti tapti nematomais, nes jų nepaaiškina nei gamtos mokslai, nei vyraujančios religijos. Įvairūs jausminiai, emociniai, dvasiniai, meniniai, įvairūs kolektyviniai poreikiai nepakliūna į tas sistemas.
Šie neatliepti poreikiai pasireiškia sąmokslo teorijomis, survivalizmu, nepasitikėjimu šiuolaikine medicina, vakcinomis. Arba tai pasireiškia fiziniu bendruomenių atsiribojimu su jogos centrais ir „life-hacking” kultūra aukštesnių klasių atstovams. Tai gali reikštis grįžimu prie senoviškų darbų ar gilia, konservatyvia nostalgija. Arba, mano atveju, kvailu apsėdimu viduramžiais ir iki Apšvietos vyravusiu kosmologijos, žvaigždžių supratimu. Manau, kad visi šie dalykai kyla iš to paties impulso: dominuojančio, visiems bendro pasakojimo apie priklausymą praradimo.
Manau, kad praradome daugybę įrankių, padedančių suprasti mirtį, su ja susidoroti. Su ta paskutine, nepažinia, neišmatuojama esybe. Tiek mano knygoje „Darbuotojai“, tiek „Vaško lėlėje“, kalbu apie giluminį priklausymą Žemei ir žemei ir šio ryšio praradimą.
– „Vaško lėlėje“ galima jausti bandymą reabilituoti raganos įvaizdį. Ar tai jums svarbu? Ar šiuolaikiniame įsivaizdavime apie raganas, jų įvaizdyje yra kažkas, ką norėtumėte keisti?
– Galima sakyti, kad yra trys skirtingi raganų vaizdiniai: fikcinė, istorinė ir praktikuojanti ragana. Fikcinės raganos – tos iš pasakų ar mitų, kaip Kirkė iš „Odisėjos“, ir popkultūros, kino raganos, kaip Magica De Spell iš „Ančiuko Donaldo“. Praktikuojančios raganos – šiandien gyvenantys žmonės, kurie vienokiu ar kitokiu būdu save identifikuoja kaip tikinčius. O istorinės raganos, kurios, ko gero, mane domina labiausiai – tai žmonės, kurie istoriškai buvo apkaltinti ir valstybės nuteisti už raganavimą.
Jei ką ir norėčiau pakeisti, tai turbūt istorinės raganos idėją – kaip aukos, kaip nekaltos moters, kurios gyvenimą paveikė piktavališkų vyrų piktavališki kėslai. Visi tyrimai byloja, kad kaltinimai raganavimu dažniausiai buvo visiškai atsitiktiniai. O mane labai domina tai, ką moterys darydavo, kad išvengtų kaltinimų. Mano romano veikėja Elizabetė yra to pavyzdys. Ką ji darė, kad išvengtų sudeginimo? Ką reikėjo paaukoti, kokiu lygmeniu reikėjo sunaikinti savo orumą ir tapatybę, kad išgyventų.
Raganavimu apkaltinti žmonės (Danijoje 80% nuteistųjų buvo moterys), buvo tokie pat kompleksiški, kvaili ir žavūs kaip ir bet kokie kiti žmonės. Todėl, kai instagrame matau kokios nors geraširdės mergaitės pasidalintą infografiką apie tai, kad „Mes esame raganų, kurių nesudeginote, dukros“, atsidūstu. Norėčiau pasakyti: Ne, mes esame dukros moterų, kurios padėjo sudeginti savo kaimynes kaip raganas. Nes jos buvo tos, kurios išgyveno, tų moterų buvo daugiau nei apkaltintų raganavimu.
– Romane gausu įvairių burtų, kerų ir užkeikimų, kuriuos atradote dokumentuose, to laikmečio archyvuose. Ar pati tikite magija? Gal yra burtas, kurį išbandėte? O gal bandėte pasidaryti Vaško lėlę?
– Ar aš tikiu magija – platus klausimas. Kokia magija? Manau, kad tikiu stebuklinga akimirka. Suintensyvinta akimirka, kuri gali įvykti atliekant kuriuos nors senuosius burtus, kai ritualo metu įvyksta tam tikras atsivėrimas, susijungimas su istorija, kai žmogus išeina iš savo tapatybės ir patenka į ekstazę, galinčią turėti transformuojančios galios.
Pirmuosius kelerius metus archyvuose skaičiau senus burtų rankraščius. Vienu metu perskaičiau apie islandišką saulės pasveikinimą, jis buvo taip gremėzdiškai aprašytas, bet paskui supratau, kad tai tebuvo kažkokio šokio instrukcijos. Tad žinoma, turėjau jį sušokti. Tą akimirką suvokiau, kad vien skaitydama ir mokydamasi apie šiuos tekstus negebėsiu jų suprasti, galiu tai padaryti tik per patirtį. Tie tekstai buvo neatsiejamai susaistyti su judesiu ir prisilietimu, o neretai ir su esmingu ryšiu su tam tikrais objektais, tam tikru laikotarpiu ar kraštovaizdžiu.
Nuo tada kaip apsėsta bandau atkurti kuo daugiau šių burtų. Dažnai iš savo kapstinėjimų surenku keletą su tuo sezonu susijusių kerų ir pakviečiu krūvą savo draugų į mišką, pievą, namelį ar senovinį akmenų ratą jų kuo daugiau atlikti. Pasirūpinti priemonėmis ir tam pasiruošti užtrunku kelis mėnesius. Man nesvarbu, ar burtai „suveikia“ pasaulyje, magija įvyksta dėl to, kad jie veikia manyje ir mumyse, kai daugybė mūsų daro tai kartu.
Esu sukūrusi daug vaškinių lėlių ruošdamasi romanui, kad suprasčiau, koks jausmas ją pagaminti, kokių rankų judesių reikalauja, kaip viskas kvepia. Man patinka taip tyrinėti kūnu. Taip pat esu paslėpusi vaškinių lėlių įvairiose Kopenhagos įstaigose, bet niekada nieko nesu užkalbėjusi vaškine lėle (tiesa, kartą užkalbėjau kolegą kiaušiniu, bet nemanau, kad tai turėjo kokį nors poveikį).
– Kaip kilo idėja viską papasakoti iš Vaško lėlės perspektyvos? O gal pati Vaško lėlė pasirinko jus?
– Iš tiesų ilgą laiką galvojau, kad niekada negalėčiau parašyti romano apie raganų teismus. Esu sukūrusi daugybę kitų dalykų apie raganas: radijo pjesę, vizualaus meno, performansų, spektaklių. Pagrindinė priežastis, dėl kurios nemaniau galinti apie tai parašyti romaną yra ta, kad, jei nuoširdžiai, nekenčiu istorinių romanų. Paprasčiausiai netikiu, kad galime įsivaizduoti taip seniai gyvenusių žmonių vidinį gyvenimą, visada matysime juos per savo laikmečio perspektyvą. Šiuo požiūriu „Vaško lėlė“ yra beveik anti-istorinis romanas. Norėjau, kad atstumas tarp „dabar“ ir „tada“ būtų labai konkretus, todėl vaškinė lėlė kaip pasakotojas buvo kaip tik ta prieiga, kokios ieškojau. Vaško lėlė tampa savotišku portalu arba prisiminimus iššaukiančiu objektu, pro kurį galime žvilgtelėti į šių Olborgo moterų istoriją.
Tyrimo metu aptikau šimtus raganų teismų bylų. Olborgo byloje pastebėjau, kad vienas iš pagrindinių kaltinimų buvo šios vaškinės lėlės pagaminimas. Mane tikrai traukia nežmogiški pasakotojai, kurie figūruoja ir kitam mano romane „Darbuotojai“. Ta mintis, kad daiktai gali kalbėti, jei tik įsiklausai. Taigi vieną dieną pagalvojau, o kas, jei ši vaškinė lėlė sakytų „aš“? Tada parašiau du puslapius, kurie tapo pirmaisiais romano puslapiais, ir iškart supratau, kad tai – mano durys. Dabar galėjau apie jas rašyti.
– Atrodo, jums svarbu suprasti, ką jusliškai jaučia ar išgyvena „kitas“. Jei taip, kodėl? Ar galima jausti empatiją daiktui ar kažkam, kas nėra žmogus? Ar tam reikia vaizduotės, bendrų patirčių, o gal kažko kito?
– Neabejotinai. Man labai įdomu apversti pojūčių hierarchiją aukštyn kojomis. Kad išryškėtų „žemesni“ pojūčiai, pavyzdžiui, uoslė. Man patinka skaitytojui ant liežuvio sukelti skonį, pavyzdžiui, rašant: kava, našlaitės. Man patinka parodyti skaitytojui, kad vien žodžiais galiu paveikti jo kūną, kad vartojama kalba gali priversti ant kaklo pasišiaušti plaukus, kad knyga gali pakeisti kūno temperatūrą. Tai rodo, kad skaitymas nėra grynai protinė veikla. Todėl man patinka ir dažnai žemesniais laikomi žanrai – siaubo literatūra, mokslinė fantastika – nes jie meta iššūkį idėjai, kad skaitymas yra tik intelektuali veikla. Sąmonė yra ne tik galvoje, mes skaitome visu kūnu.
Nors romano veiksmas vyksta Apšvietos epochoje, tame laikotarpyje vis dar yra likučių to, ką galėtume pavadinti viduramžišką pojūčių paradigma, ir mane tai tiesiog apsėdo. Tai viduramžiais kilusi idėja, kad egzistuoja žymiai sudėtingesnis ir tik penkiais pojūčiais neapsiribojantis juslinės patirties audinys . Ir kad aukščiausias menas suteikia visišką visų pojūčių pasotinimą vienu metu. Dirbant prie romano mane labai vežė kurti metaforas, kuriose visi pojūčiai veikė išvien.
Tikrai manau, kad galima jausti simpatiją kažkam, kas nėra žmogus – viena vertus, juk savo empatiją projektuojame į lėlę, kita vertus, turint omeny panteistinį kontekstą, galime patirti tai, jog viskas aplink – gyva ir yra vieno audinio dalis.
– Abiejuose lietuviškai išleistuose romanuose „Darbuotuojai“ ir „Vaško lėlė“ ryškios žmogiškumo ir susvetimėjimo temos. Kaip jums pačiai atrodo, ką šiandien reiškia būti žmogumi, ypač tokiais nerimastingais laikais kaip šie? Kokį vaidmenį tam turi literatūra?
– Chacha, nemanau, kad galiu atsakyti, ką šiandien reiškia būti žmogumi. Bet tikiu, kad kalba kuria tikrovę ir kad kalba tiek išranda, tiek atskleidžia manipuliacijas bei melą. Anksčiau, regis, gana viltingai vertinau literatūrą, mintį, kad kurti istorijas, meluoti ir svajoti, išgalvoti, meninis impulsas išsireikšti, poreikis kurti buvo lygus žmogiškajai egzistencijai – galėtume tą sulyginti su medžių žydėjimu. Tačiau pastaruoju metu perėjau į labai nepatiklų santykį su kalba. Man atrodo, kad pasauliniame kontekste gebėjimas išgalvoti naudojamas itin nerimą keliantiems įtikinėjimams ir suviliojimams. Man labai sunku rašyti, kai matau kalba naudojamą šitaip žiauriai. Nežinau, koks turėtų būti literatūros vaidmuo. Neseniai tai sakiau vienai poetei, kad galbūt reikėtų tiesiog liautis, ir ji man pacitavo Ingeborg Bachmann: „Kad ir kas nutiktų, reikia rašyti toliau.“
– Ar sutiktumėte pasidalinti, kokie literatūros kūriniai, filmai ar kas nors kita pastaruoju metu jus įkvėpė? O gal yra kažkas, ką norėtumėte rekomenduoti Lietuvos skaitytojams?
– Žinoma! Baigiu jau porą metų trunkantį siaubo periodą, kai skaičiau beveik vien siaubo literatūrą. Man labai patiko du Daphne de Maurier apsakymai „Paukščiai“ ir „Monte Verita“, Marlen Haushofer „Siena“ ir galingas afroamerikiečių folkloro perteikimas 1936 m. išleistoje Zora Neale Hurston etnografinės prozos knygoje „Mules and Men“. Taip pat norėčiau atkreipti lietuvių skaitytojų dėmesį į dvi puikias danų autores, kurias labai mėgstu: Tove Ditlevsen ir Inger Christensen.