Jehovos liudytojų šeimoje augusios moters vaikystė buvo kaustoma taisyklių, privalomų veiklų ir graužaties dėl draugystės su kitatikiais. Kaip teigia pati Deimantė, dabar tai tik tamsus praeities šešėlis, o ji – tarsi atvirumo ambasadorė, kurios randai skatina žmones kalbėti apie skaudžius praeities išgyvenimus.
Užuot žaidusi kieme, dalyvavo organizacijos veiklose
Praėjusių metų rudenį pasirodžiusi Deimantės Rudžinskaitės knyga „Pasaulietė“, kurioje ji atvirai pasakoja apie vaikystę Jehovos liudytojų šeimoje, greitai tapo bestseleriu. Autorė sako po knygos pasirodymo besijaučianti tapusi savotiška atvirumo ambasadore visuomenei jautriomis temomis.
„Dėl to, kad žmonės mane išgirdo, pasijutau įsiprasminusi. Jaučiu didelį džiaugsmą pagaliau galėdama kalbėti – juk šeimos problemos ir religija visada buvo šventos, neliečiamos temos, kurias Lietuvos žmonės atsargiai apeidavo ratu“, – pokyčius po knygos pasirodymo komentavo Deimantė.
Kalbėdama apie vaikystę Jehovos liudytojų šeimoje moteris neslėpė, kad didesnę traumą paliko gyvenimas pagal griežtas religines nuostatas, o ne smurtas šeimoje.
„Kasdienis auklėjimas smurtu tiesiog sugriovė mano santykius su tėvais – mušama sukąsdavau dantis, pagalvodavau, kad nekenčiu savo tėvų ir noriu kuo greičiau užaugti. Ir tiek. Tačiau fanatiškas gyvenimo būdas sukėlė ilgalaikius padarinius, susijusius su mano psichologine būsena“, – psichologinę sveikatą komentavo ji.
Moteris sako patyrusi asmenybės dualizmą: „Viena mano pusė laukė armagedono, kai Dievas išnaikins visus kitatikius ir Žemėje gyventi liks tik Jehovos liudytojai, o kita pusė norėjo su tais kitatikiais draugauti, bet tai buvo uždrausta – turėjau vengti draugysčių mokykloje ir kieme“.
Deimantės vaikystė sukosi aplink uždarą į organizacijos veiklą įsitraukusių žmonių bendruomenės ratą, kurių kasdienybė buvo panaši. Visgi pradėjusi lankyti mokyklą su „pasauliečiais“ vaikais, ji suprato, kad kiti gyvena visiškai kitaip.
„Gyvenome uždarame bendruomenės ratelyje, tačiau privalėjau lankyti mokyklą. Ten matydavau, kad kiti vaikai gyvena visiškai kitaip nei mūsų šeima ir silpnumo akimirkomis jiems pavydėdavau.
Už tokias nuodėmingas mintis grauždavau save ir prašydavau Dievo atleidimo. Tokie ir panašūs potyriai, kuriuos detaliai aprašiau knygoje, tikrai neformuoja sveiko, laimingo žmogaus“, – mokyklos akimirkas prisiminė moteris.
Ne tik griežtos religinės nuostatos skyrė ją nuo kitų vaikų, bet ir kardinaliai kitokia kasdienybė, kurioje neegzistavo vaikams būdingos veiklos – būreliai ar žaidimai lauke.
„Vietoje to dalyvavau sektos veiklose: nešiojau lankstinukus, triskart per savaitę eidavau į Jehovos liudytojų sueigas, skaitydavau specialią literatūrą. Užuot planavusi, ką veiksiu užaugusi, kur stosiu, kuo būsiu, tiesiog laukdavau armagedono – kam mokytis, jeigu tuoj gyvensime rojuje“, – vaikystę prisiminė Deimantė.
Jos šeima buvo atsisakiusi įvairių švenčių – gimtadienių, Kalėdų, Velykų, Naujųjų metų. Kaip prisimena moteris, užuot džiaugusis nerūpestinga vaikyste, ji jausdavo nerimą, ar tikrai yra pakankamai gera.
Uždraustame pasaulyje įžvelgė laisvę mąstyti
Pasakodama apie etapą, kai susidomėjo uždraustu pasauliu, autorė neslėpė, kad labiausiai ją patraukė galimybė turėti savo nuomonę.
„Labiausiai traukė galėjimas laisvai mąstyti, nes būdama organizacijoje mąsčiau taip, kaip parašyta leidiniuose, kuriuos skaitydavau kasdien – juk taip ir veikia propaganda. Neturėjau savo nuomonės, buvau pilka organizacijos suformuota lėlytė. Žmonės iš „šėtono pasaulio“ man pasirodė spalvingos asmenybės“, – prisiminimais dalijosi ji.
Kertinio momento, kuris moterį paskatino atsitraukti nuo organizacijos veiklos, nebuvo, priešingai – tai buvo lėtas ir ilgas procesas.
„Vieno kertinio momento nebuvo, nes atsitraukimas nuo organizacijos buvo labai lėtas vyksmas, kurį galima įžvelgti skaitant visus mano vaikystės atsiminimus knygoje.
Vis tik labiausiai nutolau nuo Jehovos liudytojų judėjimo tada, kai supratau, jog mano tėvai yra puikus atspindys to, kokius žmones pritraukia organizacija ir kokie žmonės slepiasi po pavyzdingo krikščionio kiautu: toksiški, nelaimingi, psichologiškai palūžę, veidmainiai. Nenorėjau būti to dalimi“, – sakė knygos „Pasaulietė“ autorė.
Taisyklės buvo gyvenimo palydovės
Į organizacijos veiklą įsitraukusių žmonių gyvenimuose taisyklės yra svarbios gyvenimo detalės, vienos jų – negalimi draugai už bendruomenės ribų ir ribojamos šventės.
„Vaikas nuo pat gimimo turi būti ugdomas kaip būsimas literatūros platintojas, jam nuo vaikystės peršama mintis, jog evangelizacija yra pats svarbiausias ir kilniausias žmogaus darbas“, – apie taisykles pasakojo Deimantė.
Nors pasitaiko išimčių, kai tėvai neverčia savo vaikų griežtai laikytis organizacijos taisyklių, moters teigimu – psichologinis spaudimas vis tiek turi didelę žalą vaikams.
„Jie mokomi, kad Dievas nuolat stebi jų elgesį, tai net tokios vaikiškos emocijos kaip pyktis, smalsumas, užsispyrimas yra laikomos maištu. Vaikus persekioja baimė ir nerimas, kad dėl tokio nuodėmingo elgesio dievas juos nužudys per armagedoną.
Socialinis izoliavimas atskiria vaikus nuo bendraamžių už sektos ribų, todėl vaikams sunku integruotis į visuomenę. Negaunama socialinė patirtis trukdo vystytis empatijai, kūrybingumui, sprendimų priėmimo įgūdžiams“, – vaikams daromą žalą komentavo knygos autorė.
Ji priduria, kad priklausymas organizacijai nuo mažų dienų slopina savarankišką mąstymą – vaikai negali klausinėti, abejoti ar ieškoti alternatyvių dvasinių pažiūrų, nes privalo mąstyti taip, kaip formuoja organizacijos literatūra: „Jehovos liudytojų vaikai neišmoksta kritiškai mąstyti, pasitikėti savo nuomone ir jausmais“.
Į organizacijos veiklą įsitraukusių šeimų vaikams diegiama, kad aukštasis mokslas yra pavojingas ir nereikalingas – tą laiką verčiau skirti evangelizacijai.
„Ribotos švietimo galimybės užkerta kelią į profesines perspektyvas, ekonominį saugumą, gebėjimą kurti savarankišką gyvenimą.
Propaganda apie evangelizacijos svarbą diegiama nuo pat mažens – vaikai girdi, kaip šaunu yra tapti pionieriumi ir neapmokamai dalinti lankstinukus 50 valandų per mėnesį. Taip organizacija užsiaugina paklusnius vergus, o žmonių gyvenimas tiesiog slenka pro šalį veltui“, – detalizavo autorė.
Sulaukusi pilnametystės Deimantė nutraukė ryšius su tėvais, kurių nepalaiko iki šiol. Ji užtikrintai teigia, kad šie santykiai – tik tamsios praeities šešėlis.
„Šiuo metu nebejaučiu traumos – mano žaizdos užgijusios, todėl dabar taip drąsiai visiems rodau randus – jie kieti ir neskausmingi.
Kadangi esu emociškai stipri ir sveika, jaučiu pareigą padėti kitiems, patyrusiems panašius dalykus – juk niekas neįkvepia taip, kaip tikros žmonių istorijos“, – traumų padarinius komentavo moteris.
Įsitraukusiems padėti neįmanoma
Paklausta, kiek yra galimybių padėti į organizaciją įsitraukusiems asmenims, Deimantė užtikrinta – kelio „prieiti“ prie šių žmonių tiesiog nėra.
„Organizacijos nariai yra išmokinti blokuoti bet kokią neigiamą informaciją apie savo tikėjimą. Organizacija jiems įteigia, jog tokios istorijos kaip mano – atskalūnų šmeižtas, šėtono melas.
Savo veikla nesiekiu ištraukti jau įtikėjusių žmonių, bet tikiuosi, kad po šios istorijos paviešinimo, į šią ir panašias sektas įsitrauks vis mažiau naujų narių“, – pasakojo ji.
Knygos rašymas – lyg terapijos seansas
Didelės sėkmės sulaukusi pirmoji Deimantės knyga „Pasaulietė“ jai tapo lyg terapijos seansu, kuriuo siekia paskatinti panašias patirtis patyrusius žmones kalbėti.
„Giliai širdy vyliausi, kad „Pasaulietė“ taps ne tik sensacinga istorija, bet ir įrankiu. Iš tikrųjų, prieš pasirodant knygai, naiviai įsivaizdavau, kad žmonės perskaitys ir staiga ims drąsiai kalbėti apie savo patirtis.
Kad tai taps terapija ne tik man, bet ir visuomenei – juk visi turėjom skaudžių vaikystės patirčių. Deja, realybė kol kas atrodo šiek tiek kitaip: žmonės atvirauja, bet ne viešai, o mano asmeninėse žinutėse“, – pasakojo Deimantė.
Po knygos pasirodymo autorė iki šiol sulaukia įvairių išpažinties laiškų – jai rašo ir savo patirtimis dalijasi žmonės, gyvenę griežto tikėjimo aplinkoje. Dažnai laiškuose išsakytos patirtys būna dar skaudesnės nei jos pačios aprašytos.
„Man rašo įvairūs žmonės – moterys, vyrai, jauni, vyresni. Žmonės, auginti įvairių tikėjimų pagrindu, sužeisti sektų diegto absurdo ir net tradicinių religijų griežtų dogmų. Jie rašo ilgus, jautrius laiškus, dalijasi patirtimis.
Rašo tie, kurie išgyveno įvairių formų smurtą – emocinį, fizinį, psichologinį. Jų istorijos dažnai dar skaudesnės nei mano – pasakojimai apie baimėje praleistą vaikystę, tėvų manipuliacijas, visuomenės abejingumą, traumų pasekmes, kurios iki šiol neduoda ramybės.
Labai laukiu, kada ir jie prabils viešai, nes problemos sprendžiasi tik tada, kai jas įgarsiname“, – sakė knygos „Pasaulietė“ autorė.
Jehovos liudytojų bendruomenės raštiškas atsakymas
Mes gerbiame ponios Rudžinskaitės teisę kalbėti apie savo gyvenimą. Tačiau daugelis jos išsakytų tvirtinimų yra klaidinantys ir visai neteisingi.
Ponia Rudžinskaitė niekada netapo Jehovos liudytoja. Prie mūsų bendruomenės priklausė tik jos mama. Be to, kaip ji ir pati sako, mūsų religinius susirinkimus ji su mama lankė tik kurį laiką. Ji pripažįsta, kad nebelankyti tų susirinkimų apsisprendė savo noru ir kad niekas jos nespaudė juos toliau lankyti.
Jehovos liudytojai labai vertina išsilavinimą. Jų požiūriu, įgyti jį labai svarbu. Mūsų leidiniuose apie tai daug rašyta, pavyzdžiui straipsniuose „Kaip padėti vaikui geriau mokytis“, „Ką daryti, kad geriau sektųsi mokslas?“, „Mokykliniais metais pasidėk pamatą ateičiai“. Šie straipsniai rodo, kaip mūsų bendruomenė vertina gerą išsilavinimą ir gerbia visą švietimo sistemą.
Jehovos liudytojų bendruomenė yra visiškai atvira. Kaip rodo ir įvairios akademinės studijos, mūsų bendruomenė „sklandžiai integruojasi į visuomenę“ ir „daugeliu įvairių būdų prisideda prie visuomenės augimo, santarvės ir klestėjimo“.
Jehovos liudytojai yra normalūs žmonės ir nori džiaugtis gyvenimu. Kaip ir daugelis, jie rengia vakarėlius, lankosi prekybos centruose, žiūri televiziją ir filmus, naudojasi internetu, mėgsta sportuoti ir leisti laiką su draugais. Taip pat stengiasi sudaryti jaukią, saugią aplinką savo vaikams ir padėti jiems ugdytis tvirtas moralines vertybes bei norą siekti prasmingų tikslų. Mes raginame vaikus atvirai išsakyti savo požiūrį ir ugdome jiems kritinį mąstymą, kad subrendę gebėtų savarankiškai apsispręsti, kuo tikės.
Nors tvirtai laikomės savo įsitikinimų, tikrai neteisiame ir nesmerkiame žmonių, kurių pažiūros kitokios. Priešingai, mūsų mokymai pabrėžia, kaip svarbu mylėti, gerbti ir rodyti gerumą visiems žmonėms, kad ir kokie būtų jų religiniai įsitikinimai.
Džiaugiamės, kad mūsų šalyje ginama tėvų teisė skiepyti vaikams savo įsitikinimus ir vertybes. Tai esminė žmogaus teisė, be kurios visuomenėje neįmanoma įvairovė ir tolerancija.
Lietuvos Jehovos liudytojų visuomenės informavimo skyrius.