Pagal 47 metų R.Kmitos romaną Igno Miškinio susukta juosta „Pietinia kronikas“, kino teatruose pradėta rodyti šių metų pradžioje, visai neseniai pagerino Lietuvos rekordą ir tapo žiūrimiausiu filmu. Filmo populiarumas prisidėjo ir prie susidomėjimo knyga – „Tyto alba“ perleistas popromanas „Pietinia kronikas“ kelis mėnesius figūravo tarp perkamiausių leidinių.
Kokie R.Kmitos darbo užkulisiai, susiję su rašomuoju stalu? Apie tai su juo ir pasikalbėjome.
– Yra posakis, kad prozininkui būtinas tvirtas rašomasis stalas, patogus krėslas ir kietas užpakalis. Poetui darbo stalas kaip ir nebūtinas. Esate ir poetas, ir prozininkas, tad gal atskleistumėte savo santykį su darbo stalu?
– Poetui stalo tikrai mažiau reikia. Bet ir rašydamas ilgesnius darbus – prozą ar mokslinius tekstus – nebūtinai sėdžiu prie vieno stalo.
Per karantiną nusipirkau šiek tiek didesnį negu vidutinis stalą nes prie jo praleisdavau vis daugiau laiko. Didelis, juodas ir dar pakeliamas. O dirbti stovėdamas išmokau Vokietijoje, kur bibliotekoje buvo įrengtos stovimosios darbo vietos. Praleisti visą dieną sėdint – papildomas darbas. Sėdėti visą dieną nėra lengva.
Kai pagalvoji, kažkodėl sakome: sėdi ir nieko neveiki. Kai žmogus stovi, visiems atrodo, kad jis kažkodėl veikia daugiau. Tai kad būtų nei per daug, nei per mažai, dirbu ir stovėdamas, ir sėdėdamas.
– Jeigu reikėtų parašyti miniatiūrą apie savo darbo vietą, kaip ji skambėtų?
– Smilius ant baltos klaviatūros pažadina kompiuterį, atsiveria „Ulysses“ rašymo programa. Arbata jau po truputį veikia, būtų galima rašyti, bet reikia patikrinti paštą, reikia užsukti ir į feisbuką.
Susirašau ant lapelio, ką per artimiausias porą valandų padarysiu: sugalvosiu scenai „tvistą“, sukursiu personažui priešistorę, bet vėl pagaunu save internete, nes tikrai prisiekiu: ieškojau medžiagos personažui.
Arbata išgerta, aš jau spaudžiu mygtuką ir stalas važiuoja aukštyn. Jau reikia pertraukos sėdimajai daliai, reikia kojas ištiesti. Dabar jau tikrai rašysiu. Žiūriu į baltą sieną.
– Sakoma, kad apie rašytojo darbą neįmanoma sukurti filmo, nes jis būtų be galo nuobodus: sėdi prie stalo, retkarčiais pakelia akis į lubas, ir viskas. Ar sutinkate?
– Kai aš rašau, tai dar einu į biblioteką, archyvą, susitikti su žmonėmis, kurie turi ką papasakoti ta tema, kuria rašau, žiūriu filmus, važiuoju pasižiūrėti vietų, su kuriomis susiję mano veikėjai. Veiksmo yra kiek daugiau, bet vargu ar čia trilerio siužetas.
Greitas siužetas rutuliojasi galvoje, kai susisieja detalės, susipina personažų keliai.
– Kur nukreipiate žvilgsnį, kai įstringa mintis ar sakinys?
– Virš darbo stalo kabo Eglės Narbutaitės darbas „Dar ne viskas prarasta. Šiauliai“. Puiki motyvacija.
Jei rimčiau, tai geriausia pakilti nuo stalo, sėsti ant dviračio ar išeiti į mišką.
– Yra posakis, kad geriausias poilsis – mėgstamas darbas. Kas jums yra kūryba?
– Turbūt nei poilsis, nei grynas darbas, tiesiog viena maloniausių būsenų. Kūryba labiau darbu tampa, kai įsipareigoji, turi sutarčių ir terminų. Tada turi žinoti, kaip ir kada pabaigsi. Bet ir tada įvyksta atradimai, dažniausiai vis tiek lieka jausmas, kad darai tai pirmą kartą, kad nesi dar tuo keliu ėjęs.
– Johnas Updike’as netikėjo, kad rašytojui verta laukti įkvėpimo, pasak jo, „nerašymo malonumai tokie galingi, kad jei tik leisi sau jiems atsiduoti, niekada daugiau neberašysi“. Jūsų manymu, kūrybiniai laimėjimai labiau susiję su talentu, įkvėpimu ar juodu darbu?
– Didesnės apimties darbų neparašysi be disciplinos, savo laiko kontrolės, psichologinio susitvarkymo neigailestingų terminų akivaizdoje, amato išmanymo ir kitų nuobodžių dalykų, kurių mes nesiejame su dvasinga talento samprata.
O kol žmogus neparašo savo tekstų, mes net nekalbame apie jokį talentą, nes tas talentas tik nešiojasi savo idėjas galvoje ir jo talento liudininkai gali būti tik jį pažįstantys bičiuliai – talentingas buvo, bet neparašė savo didžiausių darbų. Nenoriu nuvertinti talento, bet nenoriu, kad būtų nuvertinamas amatas. Galiausiai nėra jokios perskyros tarp talento ir darbo, tiesiog jie neveikia vienas be kito.
– Trumanas Capote yra sakęs: „Esu absoliučiai horizontalus autorius. Negaliu mąstyti, kol neišsitiesiu ant lovos ar sofos su cigarete ir kavos puodeliu.“ Sėdant prie rašomojo stalo ar reikia kokio nors specifinio nusiteikimo?
– Reikia susikaupti. Tai ne visada sekasi. Kartais atrodo, jog turi tris valandas prasėdėti nesiblaškydamas, kad galiausiai prisirptum valandos nepertraukiamam ir produktyviam darbui.
Susikaupti padeda ne tik kava arba arbata, dabar yra nesunkiai randamų technikų, programėlių – ko tik nori. Galima žiūrėti skeptiškai, jei susitvarkai be jų, galima pabandyti ir pasižiūrėti, ar tinka.
Tiesa, kojas ištiesti gerai. Kartais lovoje atsidarau kitame kompiuteryje rašomą tekstą ir dirbu toliau. Rašydamas mėgstu keisti aplinką, ypač jei sunkiai sekasi prie stalo, nes kitoje vietoje tarsi kitaip pamatai ir savo tekstą, ir savo problemą, todėl ieškodamas geros energetikos migruoju tarp skirtingų namų kampų, bibliotekų ar kavinių.
– Kiek maždaug laiko praleidžiate darbo kambaryje? O kiek rašydamas prie darbo stalo?
– Kas sakė, kad darbo stalas stovi darbo kambaryje? Po kambarį dukroms. Lieka virtuvė, vonia, tualetas ir toks kaip ir bendras kambarys, kur pažiūriu kokį filmą.
Kai stalas buvo mažesnis, buvau įsispraudęs į miegamąjį, bet paskui pajutau, kad negerai toje pačioje erdvėje ir miegoti, ir dirbti. Išsikrausčiau į bendrą kambarį, kur kartais dirbu net jei kas nors žiūri kokią „Panoramą“. Užsidedu ausines, ir pirmyn.
Kiek laiko rašau? Visą tą laiką, kurį atkovoju iš kitų pareigų, kurį pavagiu iš hobių, sporto, draugų, net šeimos.
– Kokius kūrinius, kokias knygas parašėte pastarojoje darbo vietoje?
– „Ugnies giesmės“ (bent jau pabaigiau), „Keliuonė“, išverstos Serhijaus Žadano „Duonos paliaubos“, George'o Orwello „Gyvulių ūkio“ adaptacija teatrui, dabar baiginėju „Pietinia kronikų“ tęsinį ir dramos tekstą pagal jį.
– Papasakokite apie savo praeities rašomuosius stalus, rašymo vietas.
– Kūriniai retai atsiranda vienoje vietoje. Galiu prisiminti, kad vienoje ar kitoje vietoje atsirado eilėraštis. Bet tekstai, kuriuos rašai keletą metų, rašomi ne tik namuose, bet ir kavinėse, bibliotekose, sodybose, oro uostuose, viešbučiuose, išsinuomotuose butuose. Kai kada tiesiog ant jūros kranto.
Smagu turėti didelį stalą, dėl to mėgstu ir bibliotekas, tačiau vis tiek man erdvė yra antraeilis dalykas, svarbiausia turėti laiko rašymui. Kadangi dėstau ir Vilniaus universitete, ir dirbu Lietuvių literatūros tautosakos institute, tai rašymo laikas yra tas, kuris turėtų būti skirtas šeimai, buičiai, laisvalaikiui, o į jį visada kėsinasi žurnalistai, kvietimai atvykti į mokyklas ar bibliotekas, prisidėti prie kokių nors projektų. Būna apsižvalgai ir matai, kad nei šią, nei kitą savaitę to rašymo nenusimato.
– Esate pelėda ar vyturys? Ir kaip darbingiausių valandų metas keitėsi bėgant laikui?
– Buvau vyturys, bet dabar visi paukščiai išsiskraidė, keliuosi kartu su dukromis, einančiomis į mokyklą, gal vakarais vis bandau nueiti anksčiau miegoti.
– Skaičiau, kad Honore de Balzacas išgerdavo 50 puodelių kavos per dieną, tai jam baigėsi sveikatos problemomis. O jums kas – kava, arbata, kitas gėrimas – labiausiai susijęs su kūrybinga nuotaika?
– Kol reikalai nepasibaigė kaip H. de Balzacui, kavą keičiu arbata, visokiais cikorijų ir kitokiais gėrimais, bet kava nepakeičiama. Tiesiog tenka atsisakyti.
Guodžia tik tai, kad net ir atsisakius rašyti vis dėlto įmanoma.
– Kaip dėl muzikos ir kūrybos. Ar yra laikas muzikai ir laikas kūrybai?
– Įvairiai. Kai rašiau „Remygą“, dažnai sukdavosi Solo ansamblio albumas „Olos“. Kartais susikaupti padeda koks Steve’o Reicho minimalizmas. Kartais pajuntu, kad muzika daugiau atima energijos nei padeda. O kartais geriau susikaupiu bandydamas atsiriboti tiesiog nuo aplinkinių garsų kavinėje ar bibliotekoje.
– „Ką gali padaryti tuoj, neatidėliok rytoj“ – taip teigia lietuvių patarlė. O pats esate labiau dabartistas ar atidėliotojas?
– Žinoma, pagaunu save galvojantį, ką aš čia veikiu, kodėl darau ne tai, ką reikia. Sugebu vienu metu ir neatidėlioti, ir vis tiek viską padaryti paskutinę dieną. Kai reikia dirbti, pradedu iškart.
Bet taip susiklosto, kad „iškart“ visada vis tiek nusitęsia iki paskutinės minutės.
– Kartais rašytojai, turėdami omenyje visokius trukdžius, kiek juokaudami užsimena, kad ideali vieta kūrybai būtų kalėjimas. Ar sutinkate?
– Jei kūryba būtų tik rašymas, tuomet kalėjimas tiktų.
Dažnai pagaunu save siuntantį, kad niekaip nesusikaupiu per kitas pareigas, susitikinėjimus, posėdžius, bet paskui greit suprantu, kad, na, negali negyventi gyvenimo. Iš tiesų man kūryba atsiranda iš aplinkos, bendravimo su žmonėmis ir daugiau ar mažiau sėkmingai grįžta į tą aplinką. Rašymas bet kokiu atveju yra atsakymas į tai, kaip patiri laiką dabar, kaip matai, kaip, ką ir kaip verta kalbėti dabar ir dalintis su kitais žmonėmis.