Neužmirštamas motinos portretas: kodėl Violeta Palčinskaitė įsiuto ant mamos

Prisiminimų knygoje rašytoja meistriškai atskleidžia praėjusio laiko dvasią, asmeninio gyvenimo peripetijas, šiandienos jausenas ir nerimą. Motinos dienos išvakarėse kviečiame skaityti knygos „Pilnaties babilonai“ ištrauką, kurioje V. Palčinskaitė kuria neužmirštamą mamos portretą. 

* * *

Niekada dar nebuvau tokia įsiutusi. Mane paliko. Mama. Tiesa, reikia pripažinti, kad po tėvo mirties ji neturėjo nė mažiausio atokvėpio, nors jau praėjo gerokai laiko. Prie manęs neverkdavo. Bet po daugelio metų jos gera draugė man pasakė, kad mama išsiverkdavo eidama į darbą, autobusų stotelėje, kur daug žmonių ir daug triukšmo. Ten, suprask, nelabai kas kreipė dėmesį, skubėjo rytą nepavėluoti, o ne teirautis, ko verkia elegantiška moteris, nepanaši į laukiančią skubios pagalbos. Šito ji man niekad nėra minėjusi. 

Dabar 1960 metai. Po metų pasirodys mano pirmas eilėraščių rinkinys. Na ir kas, kad rašau eilėraščius. Bet esu vienišė. Nedalyvauju klasės vakarėliuose ir liksiu šiąnakt viena. Argi ji to nesupranta? Mano motina? 

Na, nutiko taip, kad trims vaistinės darbuotojoms pasitaikė galimybė su turistine grupe savaitei nuvykti į Budapeštą ir ten sutikti Naujuosius metus. Iš esmės gal ir gerai, jeigu ne ta mano vienatvė. Ir dar tokiu metu. Kauno vaistinės vedėja (tuo metu dar gyvenom Kaune), kaip privalėjo pagal to laikmečio taisykles, išrašė savo darbuotojoms atitinkamus dokumentus, kuriais vos ne savo galva patvirtino, kad jos visos yra puikios sąžiningos darbuotojos (kad nuo jų gaminamų vaistų nenusinuodijo dar nė vienas pacientas) ir visos nepriekaištingos moralės. Manau, mamos metuose tai turėjo skambėti kaip komplimentas. Anos dvi buvo kur kas jaunesnės. 

Tėvą, kaip ir mama, mylėjau beprotiškai. Liūdėjau kaip ir mama. Man tam tikra prasme gal net buvo sunkiau, nes nebuvau tokia sumani, kad eičiau išsiverkti į autobusų stotelę. Neverkiau. Nenorėjau jaudinti jau ir taip leisgyvės mamos. Daug vėliau supratau, kad savo iš važiavimu mama, be kita ko, norėjo mane priartinti prie manęs laukiančio bendruomeninio gyvenimo, prie sava rankiškumo, buitinių situacijų, kurių mamai globojant neteko patirti. 

Bet tuo metu protingos taisyklės negalioja. Naujametinė naktis. Aš viena. Visame pasaulyje. Baisi nuoskauda. Ir kaip ji taip galėjo?! 

Užsivilkau gražiausią suknelę, kokią tuo metu turėjau. Išsiviriau kavos. Pasikvėpinau kažkokiais nekvepiančiais kvepalais. Kvepiančius turbūt išsivežė mama... Žvilgterėjau į šalia esančias senas nuotraukas, kurios visada mamai turėjo būti po ranka. Tėvai apsikabinę po lubas siekiančia kalėdine eglute su paukščiuku ant viršutinės šakos, kurį išsaugojau iki šiol. Užsidegiau žvakelę. Tada užsikniaubiau ant tėvo rašomojo stalo ir pravirkau. Mane buvo apėmęs keistas baimės jausmas. Ne tiek liūdesio, kiek baimės. Nenusakomos baimės, kurią net sunku įvardinti. Dabar galvoju – tie „abonementiniai“ sapnai, kurie lanko mane ligi šiol, galbūt atėję iš tų laikų? Tuose sapnuose esu viena vidury labai gražaus, bet svetimo miesto. Neturiu rankinės, adresų knygelės, telefono, pinigų ir nė vieno žmogaus, į kurį galėčiau kreiptis. Paprasčiausiai jų ten nėra. Tik tuštumos ir nevilties siaubas. Be jokios išeities. Pabundu plakančia širdimi. Laiminga, kad pabudau. 

Tačiau nutiko keistas dalykas. Kai pakilau nuo tėvo rašomojo stalo, įvyko stebuklas. Mūsų namai man pasirodė gražūs ir jaukūs ne vien žvakelės šviesoje. Baimės jausmas pamažu blėso. O įdomiausia, kad man patiko būti tuose namuose vienai... 

Kai dabar manęs klausia, kodėl dažniausiai keliauju viena (pasitaiko ir išimčių), atsakau, kad šitaip kur kas daugiau sugebu pamatyti. Žinoma, kas turi šeimas, kitas dalykas. Be to, yra dar įvairūs tarptautiniai festivaliai, konferencijos, susitikimai. Tada kitas formatas. Bet kai viena, kai priklausai tik savo norams ar nelauktiems nutikimams, tada, manau, prasideda kūryba, kuri net nuo tavęs nepriklauso. Man tai visada labai įdomu. Na, štai, būdama Lisabonoje netyčia užklydau į pirmą kelyje pasitaikiusią bažnyčią, nes lauke buvo beprotiškai karšta. Pamačiau, kad ten dar yra kažkoks ypatingas rūsys. Nusileidau į tą rūsį. O ten atradau ne visiems gerai žinomą šventojo Antano gimimo vietą, – o jį paprastai sieja su Italija. Patinka man tas šventasis. Saugo mane kelionėse, netgi turiu namuose iš Filipinų parsivežtą jo statulėlę, be to, padeda surasti dingusius daiktus, kas dėl mano netvarkos yra ypač aktualu. Tiesa, kartais randa, o kartais ne. Bet aš nepykstu. Manau, šitaip jis nori mane išmokyti tvarkos. 

Na, o tais 1960-aisiais mama sugrįžo pailsėjusi, kiek pralinksmėjusi ir atsigavusi. Visą naktį kalbėjomės apie jos įspūdžius, apie Budapeštą. Apie miesto grožybes, muziejus, taip pat ir kulinarines įdomybes. Tačiau labiausiai mamai buvo įstrigęs į atmintį vienas portretas Nacionaliniame muziejuje. Ji netgi prisiminė dailininko pavardę. Jožefas Boršošas. Mama taip vaizdžiai nupasakojo tą senovinį portretą, kad jį įsivaizdavau, tarsi pati būčiau mačiusi. Iki smulkiausių detalių. Iki spalvinių niuansų.

Mama beveik nieko nepasakojo apie Naujų metų sutikimą.

Po daugelio metų, kai mama jau seniai buvo išėjusi išradau pageltusį voką su Lenkijos antspaudu. Lenkijoje neturėjome nei giminių, nei pažįstamų. Išėmiau iš voko trumpą, mandagų laiškelį. 

Tiek, kiek ten buvo parašyta, suprasti vargti nereikėjo. Mat kažkada su mama pramokom paprasčiausios buitinės kalbos iš populiaraus tuometinio lenkų žurnalo „Kobieta i Życie“ – išvertus būtų „Moteris ir gyvenimas“, jis buvo parduodamas ir Lietuvoje. Traukė ten spausdinami įvairūs receptai, mados, gandai apie ponus ir ponias... Ir tam tikras išlaisvintas kalbėjimas, kurio mūsų spaudoje dar nebuvo. 

„Szanowna pani z balu silvestrowego“, – taip savo laiškelį pradėjo ponas iš Varšuvos. 

„Gerbiama ponia iš Naujametinio pokylio“... Toliau ponas rašė, kad atsakymo nesitiki, kad gaila, jog daugiau nesusitiks, kad mama puikiai šoka ir yra labai graži. Tik tiek. Tai kodėl mama niekada apie tai man nepasakojo? Tačiau perskaičiusi laišką po daugelio metų supratau tai, ko galbūt tada nebūčiau supratusi ar tiesiog nenorėjusi suprasti. Juk mamai niekada iš atminties nebuvo išnykęs tėvo paveikslas ir ta meilė, su ja ji ir atgulė šalia jo į kapus. Per visą jos likusį gyvenimą jokiam ponui taip ir nepavyko užkariauti nė dalelės jos širdies, nors pretendentų būta nemažai. 

Tada, po mamos pasakojimo apie portretą, kurį ji matė Budapešto galerijoje, parašiau eilėraštį... 

Įdomu tai, kad po kelerių metų man teko su jaunųjų menininkų grupe vykti į turistinę kelionę į Vengriją. Būdama Budapešte, žinoma, nulėkiau į Nacionalinę galeriją ir susiradau tą Jožefo Boršošo paveikslą. Paveikslas iš tie sų buvo labai įsimintinas, tačiau po savo pamatymo tikrai nebūčiau parašiusi eilėraščio. Tikrai. 

Kai dabar jį skaitau, tiesą sakant, žvelgiant iš dabartinės intelektualiosios poezijos aukštumų jis man atrodo toks primityvus... Tačiau jis buvo išspausdintas mano pirmajame poezijos rinkinyje, o vėliau ir rinktinėje. 

Abejodama dėl savo jaunystės eilėraščių rinktinėje, nusprendžiau pasitarti su labai gera drauge poete Judita Vaičiūnaite.

– Pagalvok, – rimtai tarė Judita. – Juk mes daugiau niekada tokios nebūsime... 

Kartą eidama gatve netyčia susitikau poetą Joną Strielkūną, tikrą mūsų poezijos meistrą.

– Vis nesutinku tavęs, bet norėjau pasakyti, kad man labai patinka tavo eilėraštis „Portretas“. 

Tai žinok dabar, žmogau, kaip yra su tais eilėraščiais...

Dailininkas nupiešė portretą. 
Atmintis ilgai dar išlaikys 
Žvilgsnį, žemės grožiu užkerėtą, 
Saulės ir pavasario akis. 

Daug vandens upeliai išalsavo, 
Daug kamienų išvertė audra... 
Meistro nėr. Ir tos, kuri pozavo, 
Tos taip pat seniai jau nebėra. 

O galbūt yra. Plaukai lyg sniegas 
Ir užgesus saulė akyse.
Ir galbūt dabar – dabar jau nieko 
Kerinčio nerastumei jose. 

Tik portretas vis toks pat ant sienos, 
Vis toks pat... Jis šimtmečius kabės. 
Ir kaskart naujai kiekvieną dieną 
Polėkiu jaunystės prakalbės. 

Apie ryto rasą numylėtą, 
Apie žemės grožį tau sakys... 
Dailininkas nupiešė portretą 
Saulės ir pavasario akis.