65 metų J.Franzenas atvyksta į ateinantį trečiadienį prasidedančią Kauno literatūros savaitę. Garsus JAV rašytojas pagaliau aplankys Lietuvą – šalį, kurią ne iš pačios gražiausios pusės aprašė savo garsiausiame romane „Pataisos“, pasirodžiusiame 2001 metais. Į lietuvių kalbą romaną 2003 metais išvertė Danguolė Žalytė.
„Pataisų“ herojus, krinkančios amerikiečių šeimos narys Čipas Lambertas, atvyksta į Vilnių padėti buvusios draugės vyrui Gitanui Misevičiui sukurti tinklalapį „Lithuania.com“, skirtą vilioti pinigus iš patiklių amerikiečių. Lietuva knygoje vaizduojama lyg pragaras. Čia stinga anglių ir elektros, Vilnių valdo banditai, kurie šaudosi iš pravažiuojančių automobilių, o žmonės iš bado minta arkliena.
Lietuvis knygos herojus Gitanas Misevičius amerikiečiui prisistato esąs valdžios verslininkas. „Mes turime tiek daug rinkimų, kad apie juos pasaulyje niekas daugiau nebepraneša, – sako buvęs viceministras. – Per metus pas mus įvyksta treji ketveri rinkimai. Tai – didžiausia mūsų pramonė.“ Anot knygos, tinklalapyje „Lithuania.com“ siūloma įsigyti vilą Palangoje, privilegiją statyti automobilį Vilniaus senamiestyje ir teisę, kad be eilės būtų atlikta akies ragenos persodinimo operacija Antakalnio ligoninėje.
Už 100 dolerių užsienio investuotojo vardu gali būti pavadinta gatvė Vilniuje (ne trumpesnė kaip 200 m), o Laisvosios rinkos partija už 5000 dolerių Šlapelių dvare gali eksponuoti investuotojo portretą. Už 25 tūkst. dolerių jo vardu galėtų būti pavadintas ne mažiau kaip 5 tūkst. gyventojų turintis Lietuvos miestelis.
J.Franzenas knygoje rašė, kad Lietuvoje vyrauja pažengęs neotechnofeodalizmas, o šalies ekonomika yra nuolat apimta krizės, nes amerikiečių investuotojai dėl pasaulinės ekonomikos griūties pasitraukė iš Lietuvos.
„Nors tai tik grožinis kūrinys, jis gali sukurti iškreiptą Lietuvos vaizdą“, – laiške J.Franzenui ir Niujorko leidyklai „Ferrar, Straus and Giroux“ anuomet piktinosi Lietuvos ambasadorius JAV Vygaudas Ušackas.
Nepaisant Lietuvos diplomatų pastangų, „Pataisos“ ilgai nesitraukė iš „The New York Times“ ir „The Washington Post“ grožinės literatūros bestselerių sąrašų. Populiarusis romanas daugelyje šalių tapo J.Franzeno vizitine kortele – jis išverstas į daugiau nei 40 kalbų.
Populiarūs buvo ir vėlesni J.Franzeno romanai „Laisvė“, „Pjuriti“, „Kryžkelės“ (šį romaną 2023 m. lietuviškai išleido „Tyto alba“).
Kai J.Franzenas nerašo, ima žiūronus ir vyksta į įvairius JAV ir pasaulio kampelius stebėti paukščių. Paukščių stebėjimas – jau 25 metus besitęsianti rašytojo aistra.
Apie visa tai pasikalbėjome su J.Franzenu, kuris su savo gerbėjais susitiks gegužės 10-ąją Kauno menininkų namuose.
– Tolimais 2001 metais jūs mano kolegai papasakojote, kad 2000-ųjų spalį, kai rašėte su Lietuva susijusią romano „Pataisos“ dalį, žiūrėjote Sidnėjaus olimpiados krepšinio pusfinalį tarp JAV ir Lietuvos rinktinių ir sirgote už Lietuvą. „Neapkenčiu tos „Svajonių komandos“. Jei Lietuva būtų laimėjusi, būčiau tapęs laimingiausiu žmogumi Amerikoje. O dėl išmonės – juk rašytojas turi tokią teisę“, – tuomet ištarėte. Sakykite, ar tai buvo vienkartinis jūsų susidomėjimas Lietuva?
– Kai rašiau „Pataisas“, domėjausi Rytų Europa, buvusiomis Sovietų Sąjungos respublikomis, ypač Baltijos šalimis, nes jos buvo tokios mažos, palyginti su Sovietų Sąjunga.
Šio romano centre veikia galingas patriarchas, prarandantis savo šeimos kontrolę, tad simbolinės paralelės su byrančia Sovietų Sąjunga buvo neišvengiamos.
Taip pat stebėjau kapitalizmo triumfą visame pasaulyje ir mačiau, kaip žmonės ir šalys buvo verčiamos prie jo prisitaikyti, o to prisitaikymo pasekmės buvo graudžios.
„Pataisos“ pilnos perdėtai komiškų epizodų. Lietuvos politika – vienas jų.
Prisipažįstu, kad kruopščiai nesidomėjau tokia Lietuva, kokia ji buvo iš tikrųjų. Todėl turbūt būtų buvę išmintingiau rašyti apie kokią nors išgalvotą šalį, tarkime, Transprūsiją, bet anais laikais, kai dar nebuvo gūglo, mažų ir tolimų šalių, kuriose nebuvo apsilankęs nė vienas man žinomas žmogus, pavadinimai turėjo tam tikros magijos. Tikrai nenumačiau, kad „Pataisos“ taps tokios populiarios ir žinia apie jas pasieks Lietuvą.
– Krepšiniu, panašu, domitės labiau?
– Kai olimpinėse žaidynės buvo leista dalyvauti gerai apmokamiems sportininkams, JAV „Svajonių komandos“ dalyvavimas man atrodė nesąžiningas. Juolab kad aš esu toks sporto gerbėjas, kuris visada palaiko autsaiderius.
Šiaip atidžiai neseku NBA, bet pažiūriu kai kurias atkrintamąsias rungtynes, ypač kai jose žaidžia mano vietinė komanda „Golden State Warriors“.
Aš labiau seku Amerikos moterų krepšinį. Pagrindinė mano romano „Laisvė“ herojė – buvusi koledžų krepšinio žvaigždė, tad šiame romane išties daug rašoma apie krepšinį.
– Kai praėjusio amžiaus pabaigoje vedėte kūrybinio rašymo seminarą, pirmąją dieną ant lentos užrašėte du žodžius: „tiesa“ ir „grožis“. „Tai yra prozos tikslas“, – ištarėte studentams. Ką konkrečiau tuomet turėjote omenyje? Ir ar pritartumėte šiai savo minčiai dabar, kai esate parašęs tokias knygas, išverstas ir į lietuvių kalbą, kaip „Pataisos“, „Kryžkelės“, „Kaip būti vienam“?
– Anuomet net neįsivaizdavau, ką veikiau kaip grožinės literatūros mokytojas. Nebūčiau net prisiminęs, kad lentoje užrašiau „tiesa“ ir „grožis“, jei po daugelio metų vienas mano mokinių nebūtų to priminęs.
Šiaip ar taip, kai kuri meną, sunku būtų ginčytis, kad tavo tikslas – tiesa ir grožis. Tai bent jau tiksliau skamba negu „socialinės permainos“ ir „politiniai veiksmai“, kurie, mano manymu, negali būti realūs menininko tikslai. Juk kas gi renkasi knygą ar eina į muziejų, kad pakeistų savo mąstymą?
Pastaruoju metu aš labiau linkęs kalbėti apie malonumą plačiąja prasme kaip apie svarbiausią kūrėjo tikslą. Rašytojui turėtų patikti rašyti knygą, o skaitytojui – ją skaityti. Kaip skaitytoją mane žavi autoriaus sąžiningumas (tai kone tiesos sinonimas) ir elegantiška kalba be klišių (tokia mano grožio samprata). Tad taip, aš vis dar iš esmės sutinku su tuo, ką atsitiktinai parašiau lentoje 1992-aisiais.
– Žinau, kad rašytojai nemėgsta kalbėti apie savo būsimus kūrinius, bet surizikuosiu paklausti. Skaičiau, kad „Kryžkelės“ – pirmoji trilogijos, pavadintos „Raktas į visas mitologijas“, dalis. Ar nujaučiate, kur link kitose dviejose dalyse nuves pasakojimas ir kur atsidurs herojai?
– Esate teisus, kad neturėtume pasitikėti rašytojais, kurie gali tiksliai pasakyti, kur link juda jų istorijos. Blogiausiu atveju jie pasako, ką iš tiesų mano, o tai palieka nykų rašytojo, kuris skrupulingai laikosi plano ir pakeliui nieko neatranda, vaizdą. Jei būčiau toks rašytojas, mesčiau rašyti iš nuobodulio.
Aš vis dar neįrodžiau nei sau, nei kitiems, kad galiu parašyti romano tęsinį. Dėl to aš iki šiol to vengiau. Bet šiuo metu iš tiesų bandau rašyti „Kryžkelių“ tęsinį. Jau beveik įsitikinau, kad siužeto kūrimo esmė – išvengti to, ką „Kryžkelėse“ numačiau jų veikėjams.
O tobula pabaiga, kurios reikėtų siekti, turėtų būti nelaukta ir kuo mažiau tikėtina: lyg tolumoje stūksanti kalno viršūnė, kurią nuo manęs skirtų tik plynė be jokių pėdsakų. Nuotykiai prasideda nuo klausimo: kaip, po galais, aš ten pateksiu?
– Ne visi lietuvių skaitytojai žino, kad jūs esate paukščių gerbėjas ir žavitės jų stebėjimu. Gal galite papasakoti daugiau apie šį savo pomėgį? Ir ar pastebite kokių nors panašumų tarp paukščių stebėjimo ir rašymo?
– Taip atsitiko, kad neseniai paaukojau pinigų gamtosaugininkams, kurie prižiūri Lietuvos meldinių nendrinukių populiaciją – rečiausią ir labiausiai nykstančią nendrinukių rūšį, perinčią Europoje.
Esu matęs šį paukštį vienoje iš Rytų Lenkijos vietovių ir, jei turėčiau papildomą dieną lankydamasis Lietuvoje, mielai jį darkart pamatyčiau.
Paukščiai man akis atvėrė prieš 25 metus. Labai greitai juos pamėgau. Tai fantastiškai graži pasaulio dalis, kurios anksčiau kažkodėl nebuvau pastebėjęs.
Tada pirmą kartą gyvenime pajutau, kad neprivalau kasdien stengtis siekti sėkmės kaip rašytojas. Vietoj to ryte išeinu į lauką ir stebiu paukščius. Per kelerius metus įsitraukiau į gamtosaugos veiklą, nuvedusią mane į vietas, kur gyvena įdomūs paukščiai.
Mano kelionių planuose paukščiai užima svarbiausią vietą. Kai vykstu į kitas šalis pristatyti savo kūrinių, dažnai pridedu kelias laisvas dienas, kurias skiriu paukščiams stebėti.
Be to, pradėjau rašyti žurnalistinius straipsnius apie paukščius, ypač apie visame pasaulyje jiems kylančią grėsmę.
Tad pastarąjį dešimtmetį aš dešimt ar vienuolika mėnesių sėdžiu namuose ir kasdien rašau, o mėnesį ar du vykstu stebėti dar nematytų paukščių.
Tiesą sakant, šios dvi veiklos labiau priešingos nei panašios.
– Viename savo interviu prieš JAV prezidento rinkimus jūs suformulavote problemą, kurią išgyvena jūsų šalis: „Kad ir kas būtų naujas prezidentas, jis neturės jėgų pataisyti tai, kas sugadinta JAV politinėje sistemoje, o iškasti grioviai jam būsią per gilūs, kad juos įveiktų.“ Kaip vertinate Donaldo Trumpo veiklą? Ar nemanote, kad D.Trumpas galėtų būti visai įdomus romano personažas?
– Gero romano pagrindiniai personažai turėtų kelti simpatiją. Nesu tikras, ar nors vienam gyvam rašytojui pavyktų D.Trumpą paversti simpatišku personažu.
Jis man primena Williamo Faulknerio „Kaimelio“ ir „Miesto“ personažą Flemą Snoupsą. Kitas romano personažas įsivaizduoja, kad Flemas Snoupsas pardavė savo sielą velniui, o toji siela, pasirodo, tėra mažytis, išdžiūvęs, susiraukšlėjęs odos gabalėlis degtukų dėžutėje. Štai taip aš įsivaizduoju D.Trumpo sielą. Pabandykite iš to sukurti gerą personažą.
Jei dabartinėse D.Trumpo pastangose pabandytume įžiūrėti ką nors šviesaus, turėtume pasakyti, kad jis save laiko pokyčių agentu, – galia, kuri gali sutvarkyti tai, kas sugadinta mūsų politinėje sistemoje, griaudamas jos institucijas.
Šiaip ar taip, jis yra beatodairiškas griovėjas, siūlantis alternatyvią sistemą, kuri primena Vladimiro Putino, Viktoro Orbano ir Xi Jinpingo sistemas. O beatodairiškumo, nesąžiningumo, neišmanymo ir korupcijos atžvilgiu jis yra net blogesnis už tuos tris paminėtus.
* * *
Festivalis Kaune: nuo Taivano iki Suomijos
Be J.Franzeno, į Kauno literatūros savaitę, kuri vyks gegužės 7–11 d., atvyksta Taivano rašytoja Kaori Lai. Ši kūrėja – daugybės romanų autorė, nagrinėjanti prieštaringas temas: nuo politinių persekiojimų iki diskriminuojamų mažumų.
Kaune apsilankys ir du garsūs Baltarusijos kūrėjai, disidentai ir sutuoktiniai – prozininkas Alhierdas Bacharevičius, kurio epinis romanas „Europos šunys“ šiemet buvo apdovanotas prestižine Leipcigo knygų mugės premija, ir poetė Julija Cimafejeva, per 2020-ųjų Baltarusijos revoliuciją rašiusi „Minsko dienoraštį“, kuris pasirodė ir lietuviškai.
Festivalyje svečiuosis ir šiemet lietuviškai išleisto romano „Patalinės blakės“ autorė kroatų poetė ir prozininkė Martina Vidaič. Ši knyga autorei 2023 m. pelnė Europos Sąjungos literatūros premiją.
Dar vienas užsienio svečias – Suomijos rašytojas, psichiatras ir Suomijos stačiatikių bažnyčios diakonas Joelas Haahtela. Keliolika knygų išleidęs autorius pelnė ne vieną literatūrinę premiją, bet iki šiol lietuviškai išleistas tik vienas jo romanas „Jokūbo kopėčios“.
Festivalio renginiuose dalyvaus ir daugiau svečių iš užsienio. Tarp jų – Abiras Mukherjee, sukūręs Lietuvoje puikiai pažįstamą šešių istorinių detektyvų seriją apie prieškario britų Indiją (pirmoji jų – „Kalkutos detektyvas“), ir Vokietijos rašytoja Judith Zander.