Neringiškių „Dorė“ nenustoja raižyti kultūros vandenų

Neringos kurortas, kur nėra ir 2000 nuolatinių gyventojų, savosios periodikos, subrandino kultūros fenomeną – „Dorę“. Kasmet pasirodantis kultūros almanachas – lyg meteoras, nutvieskiantis unikalią Lietuvos vietovę, teikiantis vilčių, kad neringiškiai, atsispyrę į krašto praeitį ir žvelgdami į ateitį, nebus užpustyti istorijos smėlynų, kaip senieji Kuršių nerijos žvejų kaimai. 

„Įsibėgėjantis XXI amžius pasiekė savo pirmosios pusės pusiaukelę, atsidūrėme pasaulyje, kurį perprasti vis sunkiau. Pernelyg dažnai jis atrodo kurčias, begėdiškas ir beprotiškas, kai didžioji politika blaškosi tarp liberaliosios demokratijos ir ragus įgavusio revanšistinio nacionalpopulizmo,  o „real politik“ virsta žmogiškumo išdavystėmis, kasdien daugėja apokalipsinę dykrą primenančių plotų“, – pristatydamas naująjį „Dorės“ numerį kalbėjo literatūrologas Marijus Šidlauskas.

„Dorėje“ publikuojame M.Šidlausko esė apie iš Kuršių nerijos kilusį teologą, švietėją Martyną Liudviką Rėzą, pirmąjį Kristijono Donelaičio raštų leidėją, prisimenamas ne tik liuteroniška stilistika, bet ir baltų dvasia, etnokultūros tradicijomis alsuojantis, tik dabar tik lietuviškai išleistas jo poezijos rinkinys „Prutena“ (iš vokiečių kalbos vertė Antanas A.Jonynas).

Pavadinęs L.Rėzą „lituanistikos ledlaužiu, išplukdžiusiu lietuvišką poetinį žodį į europinės kultūros vandenis“, M.Šidlauskas nemano, jog visos Karaliaučiaus universiteto profesoriaus gyvenimo ir kūrybos paslaptis jau atskleistos, jo poezijoje literatūrologas regi „prarasto lietuviško rojaus, amžinos kovos tarp gyvybės mirties, tarp atminties ir užmaršties atšvaitų“.

Tekstą puošia eilėraščių rinkiniui „Prutena“ specialiai sukurtos Eglės Gelažiūtės-Petrauskaitės iliustracijos. Tai kitoks, šviesus ir viltingas menininkės žvilgsnis į neužpustomą Kuršių nerijos ikoną L.Rėzą, istorijos tėkmėje pradingusį jo kraštą – daugiatautę Prūsiją.

Pristatomas klaipėdiečių Aleksandro Popovo ir jo dukters Jelenos Kosinovos dvidešimt metų kauptas Nidos menininkų koloniją  XIX-XX a. pirmojoje pusėje reprezentuojantis Rytprūsių dailininkų kūrybos rinkinys. Kolekcininkų pastangas ieškoti, rinkti ir saugoti po visą pasaulį išblaškytą Nidos impresionistų ir ekspresionistų kūrybą, rengti parodas užsienyje įvertintas Neringos savivaldybės įsteigta Martyno Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija. 

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Prano Domšaičio galerijoje daug metų eksponuotus Rytprūsių menininkų paveikslus sugrąžinus savininkams, unikalus rinkinys vėl liko be namų. Neringiškiai irgi niekaip neatranda patalpų, kuriose būtų galima įkurdinti vertingą intelektualinį ir kultūrinį  paveldą. Tai pati skaudžiausia tema kolekcininkams.

 „Visuomenei turbūt sunku suvokti, kad Nidoje kūrusių dailininkų rinkinys – vokiečių palikimas. Kolonijos vardas pamirštas, nes po Antrojo pasaulinio karo nebeegzistuojančios Rytų Prūsijos teritorija, jos kultūros palikimas priklauso trims šalims – Lietuvai, Lenkijai, Rusijai. Susiklosčius tokiai situacijai, svarstoma, kieno yra tie prieškario dailininkai?, – dalijosi mintims J.Kosinova.

LNDM vadovas Arūnas Gelūnas į šią problemą, regis, žvelgia paprasčiau – pasaulinio garso dailininko P.Domšaičio vardu pavadintoje Klaipėdos galerijoje dabar eksponuojama tik šio iš  Rytprūsių kilusio Karaliaučiaus meno akademijos auklėtinio kūryba, kurią išsaugojo ir dovanojo muziejui JAV lietuviai. Prieškariu P.Domšaitis buvo įgijęs Lietuvos pilietybę, pasirašinėjo lietuviška pavarde. Likimo nublokštas į Pietų Afriką menininkas palaidotas Keiptaune. 

Jūratės Mičiulienės publikacija „Atradimų metai: Raudonasis Kristupas grįžta į Nidą“ nušviečia archeologų kasinėjimus ant Urbo kalno, kur kadaise dunksojo šviesos blyksnius į jūrą ir marias skleidęs, bet per Antrąjį pasaulinį karą susprogdintas senasis švyturys. Aptikta įdomių radinių, nustatyta tiksli istorinio raudonplyčio švyturio vieta.

Vokietijoje saugomame Prūsijos kultūros palikimo slaptąjame archyve istorikai atrado jiems dar nežinomų Nidos švyturio statybos dokumentų, brėžinių.

Kultūros atminčiai reikšmingas apžvalginis, gausiai iliustruotas archeologės Indrės Žigeu straipsnis „Smėlio ir vandenų detektyvai Kuršių nerijoje“ –  apie archeologų atradimus Kuršių nerijoje. Nepamirštas ir povandeninis paveldas, pasak autorės, padedantis ne tik suprasti praeitį, bet ir atskleidžiantis iki šiol nežinotus pusiasalio geologinės sandaros, jos raidos aspektus. 

XIX a. pradžioje Ventės žuvininkystės inspektoriaus, senienų rinkėjo Wilhelmo Beerbohmo Kuršių nerijoje pradėtus darbus vėliau tęsė daug garsių archeologų, tarp jų buvo ir akmens amžiaus tyrinėtoja Rimutė Rimantienė, Pranas Kulikauskas, Gintautas Zabiela, povandeninės archeologijos Lietuvoje pradininkas akademikas Vladas Žulkus, daugelis kitų. I.Žigeu atkreipia dėmesį, jog paskutinysis Kuršių neriją tyrinėjęs vokietis archeologas Lotharas Kilianas gimęs Nidoje.

Neringos bibliotekai perduotas Tomo Sakalausko knygos „Čakona“ rankraštis „Dorės“ leidėjus paakino atsigręžti į garsaus eseisto kūrybą, susietą su Kuršių nerija. Tai jis į kopų pasaulį atvedė ir originaliai prakalbino iškilias asmenybes, kurios, jo nuomone, būtų galėjusios čia gyventi. Rašytojo vizijose iškyla K.Donelaitis, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Thomas Mannas, Justinas Mikutis, Lionginas Šepka, Vladas Eidukevičius, Vytautas Mačernis, Justinas Marcinkevičius, kiti kūrėjai.

Almanachas supažindina su fotomenininku Tadu Kazakevičiumi ir jo kūrybos ciklu „Tarp dviejų krantų“, pristatytu užsienyje, pelniusių ne vieną prestižinį prizą. Tai, ką profesionalūs fotografai neretai vadina „brokuotais kadrais“, T.Kazakevičius, pavertė menu, sumanęs Neringos  gyventojus fiksuoti jiems įprastoje aplinkoje užmerktomis akimis. Portretuose nušvinta žmonės, susitelkę į save, atsiriboję nuo išorės šurmulio, susilieję su įstabia gamta, šio krašto istorija. 

Leidinyje nušvinta naujoji Neringa – aprašytas pernai duris atvėręs Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) lankytojų centras su šiuolaikiška ekspozicija „Sukurta vėjo, smėlio ir vandens“. Inovatyvių technologijų prikeltas stichijų žaismas atspindi unikalios vietovės grožį, jos praeitį – į ekranus perkeltose vaizdo projekcijose atgija kintantys kraštovaizdžiai, gyvoji gamta. 

Naujasis KNNP lankytojų centras šiemet taps Venecijoje vyksiančios tarptautinės parodos „Gilioji erdvė: daugiafunkcė architektūra UNESCO saugomų vietovių patirčiai praturtinti“ objektu. Šioje Jungtinių Tautų organizuojamoje išskirtines pasaulio vietoves pristatančioje parodoje žiūrovai galės susipažinti ir su ir tarptautinės reikšmės Žuvinto biosferos rezervatu.

Nidos centre šešerius metus žiojėjusios tuštumos jau neliko – duobės vietoje atsirado rekonstruotas šiuolaikiškos architektūros Kultūros ir turizmo informacijos centro (KTIC) „Agila“ pastatas su 500 vietų sale žiūrovams. Apie Neringos kultūros ir turizmo strategiją, benamystės sąlygomis nuveiktus darbus, naujus iššūkius ir ateities projektus „Dorėje“ pasakoja KTIC vadovė Edita Lubickaitė.

Publicistės talentu blykstelėjo buvusi ilgametė KNNP direktorė juodkrantiškė Aušra Feser – viena jos publikacija primena tarpukariu Kuršių nerijoje vasarojusį Hansą Litteną – Karaliaučiaus juristą, 1931 m. metusį pirštinę Vokietijos nacionalsocialistų partijai – apkaltino ją neteisėtai siekiant valdžios. Teismo procesą, kuriame liudijo ir būsimasis Trečiojo Reicho diktatorius Adolfas Hitleris, juristas laimėjo, bet vėliau, patyręs daug kančių, nusižudė Dachau konclageryje.

Jo žmona Irmgarda Litten, praradusi viltį išgelbėti sūnų, dar spėjo 1940 m. Paryžiuje išleisti knygą „Motina kovoja prieš Hitlerį“. Naciai šią knygą uždraudė ir sudegino. Jau šiais laikais britų BBC kompanija pagal I.Litten užrašus sukūrė filmą apie tragiško likimo vokietį, teatre Haymarket pastatytas spektaklis „Hanso Litteno procesas“. Jis perkeltas ir  į Niurnbergo valstybinį teatrą. 

Šią istoriją A.Feser papasakojo Kuršių nerijoje vešėjusi H.Litteno dukterėčia, aktorė Patricija Litten, Niurnbergo teatro vaidinusi savo močiutę. Kurdama šį vaidmenį moteris, genama smalsumo ir sentimentų, atvyko į Nidą, nes jos dėdė H.Littenas savo laiškuose iš konclagerių užsimindavo apie Kuršių neriją, stovyklas prie jūros. Žiaurioje tikrovėje ši vieta jam buvo tarsi šviesos šaltinis.

Lyg skaidrus inkliuzas „Dorėje“ švyti poeto Kuršių nerijoje reziduojančio poeto Juliaus Kelero eilėraščiai, parašyti Nidoje, ir jo žodžiai: „Man Nida – kaip mylimoji, atiduodanti viską, tačiau ir reikalaujanti drąsos gyventi“. 

„Įdomių temų nestinga, trūksta tik rašančiųjų. Esu dėkinga talkininkams, rėmėjams, bičiuliams, skaitytojams be kurių neišsiverčiau“, – visiems dėkojo antrąjį dešimtmetį  neringiškių „Dorę“ kultūros vandenims plukdanti almanacho sumanytoja ir redaktorė Raimonda Ravaitytė-Meyjer.