„Mūsų miestelis“ – beveik realistiškas. Jame galioja tie patys fizikos dėsniai, gyvena tokie patys kaip mes žmonės, atpažįstami iš kasdienybės – jų troškimai ir elgsena ne keisti, ne prasimanyti, tik tarsi prožektoriaus šviesos išryškinti tamsoje. Kiekvieno šios knygos apsakymo centre – vis kitas veikėjas, tačiau netrukus visi jie susilieja į vieną tipažą – nelaisvą, užguitą, sutrikusį žmogų, priklausomą nuo kitų nelaisvų žmonių ir nuo nematomos, bet nuolat jaučiamos galios. Čia neliko humanizmo, neveikia moralės normos. Tokioje aplinkoje nėra prasmės nei priešintis, nei paklusti. Tik aklai mėginti išgyventi tiesmukame, lėkštame ir beasmeniame pasaulyje, kuriame lygybės, tarpusavio pagalbos, atjautos ir tolerancijos principai iškreipti ir nukreipti kaip ginklai prieš bejėgį.
„Mūsų miestelis“ bus pristatomas gegužės 29 dieną, ketvirtadienį, 18 val. Vilniaus literatų namuose (Šv. Jono g. 11), o šiuokart knygos autorė atsako į keletą klausimų.
– Jūsų pirmoji apsakymų knyga „Vieną gražią dieną“ pasirodė prieš trejus metus, laimėjusi Pirmosios knygos konkursą prozos kategorijoje. Ar apsakymo žanras jums artimesnis negu didesnės formos prozos kūriniai?
– Gerai jaučiuosi trumposios prozos žanre. Apsakymo apimties idėjai išreikšti man pakanka. Romanus mėgstu skaityti, rašyti kol kas nemėginau. Manau, kad šis žanras reikalautų, visų pirma, kruopštaus planavimo, antra, nuoseklumo ir atsidavimo. Žinant, kad valdyti kūrybos proceso man nesiseka, kad neišvengiu ilgų pertraukų, motyvacijos krizių, abejonių dėl kūrinių vertės ir t.t., būtų nelengva. Be to, tikėtina, kad kūrinio viduryje prarasčiau tikėjimą pačia kūrinio idėja, ir jo nebaigčiau. Asmeniniuose archyvuose turiu apsakymų, kurių nebaigiau ir nebaigsiu. Taigi didesnės apimties kūrinys būtų man rimtas iššūkis. Kai kyla mintis apie romaną, pagalvoju „gal kada nors“.
– Į antrąją knygą atrinkote dešimt savarankiškų apsakymų. Kas juos sieja, kaip jie buvo surinkti į vieną knygą? Ar apsakymus reiktų skaityti visus iš eilės, kaip jie ir surikiuoti knygoje, gal yra kažkokia loginė seka?
– Kūrinius sieja temos – žmogaus (dažnai veikėją galime įvardinti kaip tiesiog žmogų) padėtis: bendruomenėje, visuomenėje, sistemoje ir jo pasirinkimas: pasipriešinimas, išeities paieškos arba susitaikymas ir prisitaikymas, kaip būdas išgyventi pavojingame pasaulyje, kurio veikimo principai neaiškūs. Visi veikėjai abstraktūs – „aš“, „tu“, „mes“. Jie bevardžiai, neturi šaknų, praeities, ryškių charakterio bruožų. Daugelis jų naivūs, patiklūs, pasyvūs, jiems trūksta žinių ir patirties, jie linkę pasikliauti aplinkiniais. Dar vienas bendras kūrinių vardiklis – veiksmo vietos ir laiko nekonkretumas.
Šalys ir miestai neturi pavadinimų arba tie pavadinimai, kaip ir gatvių bei įstaigų, išgalvoti. Laikmečiai neįvardinti ir nenumanomi. Kūrinių personažai veikia alternatyviuose pasauliuose su savita tvarka ir savomis taisyklėmis. Būdinga tai, kad veikėjus supa abejinga, nepalaikanti arba priešiška bendruomenė. Tiesa, kūrinyje, kuris davė pavadinimą knygai, pateikiu kaip tik priešingą, utopinę viziją. Kūrinių išdėstymas buvo apgalvotas ir skaityti juos iš eilės patartina, bet nebūtina. Prasmės tai nepakeis.
– Beveik visuose apsakymuose kalbama pirmuoju asmeniu, moters arba vyro, arba kokios nors grupės atstovo balsu. Kodėl renkatės kalbėti pirmuoju asmeniu?
– Kalbėjimas pirmuoju asmeniu – lyg vieno taško perspektyva – tai, kas vyksta, matoma ir suvokiama iš vieno – pagrindinio veikėjo pozicijos. Kalbėjimą trečiuoju asmeniu, nusakant veiksmą ir komentuojant kontekstą, palyginčiau su paukščio perspektyva, kai stebima iš viršaus, aprėpiama plati erdvė. Mano kūriniuose antraplanių veikėjų mintys, motyvai lieka neatskleisti. Nėra visažinio autoriaus, kuris įsiterptų ir paaiškintų, kas ir kodėl nutinka, o veikėjų žodžiais ne visuomet galima pasikliauti. Todėl įvykių seka gali atrodyti nelogiška, priežasties-pasekmės ryšys nepaaiškinamas.
Veikėją palieku nežinioje, su jo arba jos spėlionėmis ir spekuliacijomis. Taigi istorija gali būti papasakota tendencingai, gali būti paveikta veikėjo emocinės būklės, gali būti iškreipta dėl riboto ar klaidingo aplinkos suvokimo. Būtent toks pasakojimo būdas man buvo parankus ir patrauklus.
Beje, viršelyje pavaizduotas padaras žvelgia į mus tik viena akimi. Viena akimi regimas vaizdas yra plokščias, žiūrovui nesuvokiami atstumai ir erdviniai daiktų santykiai, jo regėjimo laukas siauras – tai ribotas matymas.
– Savo apsakymuose sukuriate artimų ryšių tarp žmonių, supratingumo, užuojautos vienas kitam regimybę, kuri kai kada išaiškėja pabaigoje. Kokia prasmė slypi už šios iliuzijos?
– Ryšio, ar tai būtų artimi asmeniniai santykiai ar glaudus ryšys su bendruomene, iliuzija – veikėjų saviapgaulės, riboto aplinkos suvokimo pavyzdys. Jie linkę tikėti ir pasitikėti. Sprendimus priima pasikliaudami patarimais, kurie nebūtinai nuoširdūs, suteikta informacija, kuri nebūtinai teisinga. Jiems būdingas vaikiškas tikėjimas pranašesniu, labiau patyrusiu ir daugiau žinančiu arba tokiu apsimetančiu žmogumi, tikėjimas įstatymų teisingumu ir galia, efektyvia, padėti pasiruošusių įstaigų ir institucijų veikla.
– Tituliniame apsakyme „Mūsų miestelyje“ pagrindinė veikėja yra užuomarša keistuolė, vis pakliūvanti į neįprastas situacijas. Kuo jums patrauklus iš pažiūros keistas, vienišas ir vis atsitrenkiantis į visuomenės sienas veikėjas? Kodėl bendruomenės santykio su individu tematika jums įdomi, artima, svarbi?
– Taip, knygoje rasite keistų, atstumtų, elgesio standartų nepaisančių personažų. Visuomet mane domino kažkuo išsiskiriantys, nepritampantys bendruomenėje arba visuomenėje individai, nevykėliai, pamišę ir apsėsti genijai – ar tai būtų literatūros ar realaus pasaulio veikėjai. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti vadinamojo outsider art atstovą, Henry Dargerį, rašytoją ir dailininką mėgėją, keistuolį, dirbusį nekvalifikuotą darbą ir palikusį didžiulės apimties rankraščius su iliustracijomis, stebinančiomis idilišku grožiu arba, priešingai, nenusakomu žiaurumu. Jo kūriniai buvo aptikti, eksponuoti ir įvertinti tik po jo mirties. Ignoruodami ir atstumdami tokius žmones mes, kaip visuomenė, ko gero, šį tą prarandame.
Reikėtų pridurti, kad knygos veikėjams kaip asmenybėms skiriama nedaug dėmesio. Per veikėjo pojūčius ir patirtis pasakojama apie pasaulį, kurio dėsnių pats veikėjas neperpranta. Tai, kas vyksta, yra svarbiau už patį veikėją. Personažų keistumas, nesugebėjimas pritapti ir bejėgiškumas skaitytojui turi atskleisti aplinkos abejingumą, žiaurumą ir priešiškumą. Sakoma, kad apie civilizacijos, kultūros ar valstybės išsivystymą galime spręsti pagal elgesį su pažeidžiamais, prisitaikyti arba savimi pasirūpinti nesugebančiais individais.
– Jūsų kūrybos pasaulis gali priminti Franzo Kafkos kūrinius savo keistumu, uždara niūroka atmosfera, o apsakymai vadinami siaubo apsakymais. Ar pritariate tokiam apibrėžimui?
– Taip, mano kūrybai būdinga niūri atmosfera, grėsmės ir blogos lemties nuojauta. Fizinė aplinka dažnai tamsi, dirbtinė, uždara – tokia, kurioje veikėjas jaučiasi įkliuvęs arba pasimetęs. Tarkim, apsakyme „Stotis“ veiksmo vieta turėjo būti tokia, iš kurios neįmanoma ištrūkti. Gyvam.
Mano kūrybos, ko gero, nereikėtų priskirti tradiciniam siaubo žanrui. Nejaučiu šiam žanrui būdingo poreikio sukelti skaitytojui šiurpą arba šleikštulį, nors ir nesakau, kad būtų blogai iššaukti tokias stiprias emocijas. Siaubo apsakymais mano kūrinius pirmoji pavadino knygos redaktorė. Pamenu, tada pagalvojau, kad ji tikrai suprato knygą. Manau, kad siaubo apsakymais juos palaikytų tik tie, kurie atidžiai perskaitytų, permąstytų ir suprastų mano kūrybą.
– Kokius autorius asmeniškai mėgstate, jais žavitės, skaitote?
– Akivaizdu, kad vienas iš mano mėgstamų autorių, kurio įtakos man nepavyko išvengti, yra Franzas Kafka. Skaičiau jo kūrinius ne kartą. Turiu tradiciją „Pilį“ skaityti žiemą, o „Pražuvėlį“ vasarą. Net keista, kad įdomu skaityti knygą, kai žinai, kas bus toliau. Abu romanai nebaigti, „Pražuvėliui“ trūksta, ko gero, pusės knygos turinio. Kartą buvo kilusi mintis įgyvendinti tokį meno projektą – parašyti trūkstamas dalis. Aišku, rimtai to nesvarsčiau, žinau, kad nepavyktų – per aukštai iškelta kartelė. Kartais atsiverčiu Astridos Lindgren „Brolius Liūtaširdžius“ – knygą, kurią skaičiau vaikystėje.
Džiaugiuosi tuo kūriniu ne mažiau nei anuomet. Yra ir daugiau autorių, kuriais žaviuosi, nors tiksliau būtų pasakyti, kad žaviuosi jų kūriniais arba kūriniu. Būna ir taip, kad viena autoriaus knyga patinka, o kita ne. Iš knygų, perskaitytų per keletą pastarųjų metų, galėčiau išskirti Hermanno Hesses „Demianą“, Olgos Ravn „Darbuotojus“, negrožinės literatūros Mike’o Jay kūrinį „Psichonautai“. Šiuo metu skaitau Benjamino Labatuto „Maniaką“ (apie keistuolius fizikos ir matematikos genijus) ir įtariu, kad įtrauksiu ją į geriausių pastaruoju metu perskaitytų knygų sąrašą. Be to, žaviuosi japonų kūryba – patinka jų santūri, taupi literatūrinė kalba, kalbėjimas tarp eilučių.
– Kodėl būdama architektė ėmėtės literatūros (ir berods dailės) meno? Ar jūsų profesijoje per mažai kūrybos laisvės?
– Mus, architektus, varžo statybos teisės reglamentai ir normos, užsakovų pageidavimai, miesto institucijų reikalavimai.
Savo profesinę veiklą laikau problemų sprendimo darbu. Projektas privalo atitikti užsakovo lūkesčius, įstatymų nustatytus reikalavimus ir būti vizualiai patrauklus. Rezultatas paprastai būna kompromisinis. Kaip suprantate, laisvės turime mažai. Baigusi Dailės akademiją, kur šalia specialybės disciplinų mokėmės piešimo, meno istorijos, filosofijos ir kitų nereikalingų, bet įdomių dalykų, ir pasinėrusi į darbą, pajutau, kad man trūksta asmeninės, laisvos kūrybos. Esu išmėginusi įvairių meninės raiškos būdų – tapybą, piešimą, popieriaus pjaustinius.
Galbūt nesugebėjau pasisakyti, išreikšti minties viename sustingusiame kadre, man reikėjo daugiau – trimatės erdvės, bėgančio, o ne sustabdyto laiko, siužeto – todėl pradėjau rašyti. Be to, mane sužavėjo galimybė žodžiais nupiešti vaizdą, pavyzdžiui, per kelias sekundes galiu parašyti: „Ant žalios kalvos stovėjo senas geltonas namas“, ir tą vaizdą jau matau mintyse, o skaitytojas gali jį savaip atkurti. Nupiešti užtruktų kur kas ilgiau. Apskritai savo rašomus kūrinius matau vaizdais, tuos vaizdus užrašau. Kai rašyti nesiseka, piešiu. Savo darbus priskirčiau kiek aukštesnio lygio mėgėjiškam menui. „Mūsų miestelio“ viršelį puošia (arba gadina – kaip kam atrodo) vienas iš mano piešinių.
– Kaip manote, ar grožis, meilė ir kūryba išgelbės pražūtingai svyrantį pasaulį?
– Neseniai žiūrėjau dokumentikos serijas apie nacistinę Vokietiją ir Antrąjį pasaulinį karą. Buvo parodyta daug autentiškos filmuotos medžiagos iš koncentracijos stovyklų, mūšių laukų, bombomis (taip pat ir atominėmis) užmėtytų, griuvėsiais virtusių, sudegusių miestų. Šiurpūs vaizdai. Jei tuo metu menas ir meilė neišgelbėjo, neišgelbės ir šiandien. Bet gali paguosti, padrąsinti, padėti ištverti sunkiausius etapus.