„Žmonės, kurie dabar ginčijasi dėl S. Nėries, turi skirtingus požiūrius į kultūrinę atmintį. Niekas neneigia istorinio fakto dėl poetės klaidos, kad ji buvo įtraukta į delegaciją, kuri pasirašė Lietuvos prijungimo prie SSRS raštą, kad parašė poemą apie Staliną.
Tai mūsų istorijos dalis, kurią reikia žinoti. Tačiau negalima pamiršti ir S. Nėries poezijos, daugiausia sukurtos nepriklausomoje Lietuvoje ir sudarančios mūsų lyrikos fondą. Šie skaitymai skirti poetiniam žodžiui, o ne politiniams debatams, jų svarbiausia dalis – prisiminti, kas ji buvo.
S. Nėris buvo talentinga poetė, tačiau dabar šis faktas visiškai pamirštamas. Tik pasakoma, kad ji išdavikė ir dedamas taškas. Taip, tai buvo tragiško likimo žmogus, padaręs didelių klaidų, tačiau dabar turime apsvarstyti, ką mes, kaip visuomenė, šiais laikais darome vertiname istorinę atmintį, kultūrą ir jos palikimą.
Ar mes esame be nuodėmės, teisiantys gyvus ir mirusius, matantys tik juoda ar balta, nesigilinantys į mokslinius istorikų, literatūrologų tyrimus ir metantys lauk viską, ko nepajėgiame kompleksiškai įvertinti, ar vis dėlto sugebame peržvelgti kritiškai ir pasitikėti šiuolaikinės demokratinės visuomenės sąmoningumu?
Manau, kad šis sugebėjimas suvokti laikmečio ir asmenybės sudėtingumą, nenutylint klaidų, bet neneigiant ir kultūrinio palikimo, kaip tik parodo visuomenės brandą.
Dėl poetės priimtų blogų politinių sprendimų puolame pervadinti gatves, nukelti paminklus, sakydami, kad tai paminklai kolaborantei. Bet kaip įmanoma tai nustatyti? Tai buvo tas pats žmogus – čia ir yra visa drama“, – teigė L. Kreivytė.
Kaip pridūrė meno kritikė, S. Nėris turėjo didelę reikšmę lietuvių literatūrai ir lyrikos raidai.
„Ji ištobulino lakonišką, iš liaudies dainų kylančią poetiką. S. Nėries poezijoje daug deminutyvų, mažybinių formų, ką vėliau nedaugeliui pavyko atkartoti ir parašyti eilėraščius, kurie skambėtų gyvai, o ne sentimentaliai ar banaliai.
Tai yra vienas ir tas pats žmogus, kuris padarė klaidingą istorinį žingsnį. Dėl to niekas nesiginčija, visi esame toje pačioje pozicijoje, bet skiriasi požiūris – ką gi daryti su kultūrine atmintimi?
Labai svarbu neneigti istorinių faktų, juos žinoti, į tai atsižvelgti ir kartu suvokti kūrybos reikšmę. Šie skaitymai yra apie poeziją, ne politiką. Ne kažkoks mitingas, konfrontacija ar agitacinės kalbos“, – komentavo menotyrininkė.
L. Kreivytės teigimu, paminklas turi didelę vertę ir kaip modernaus meno kūrinys, kurį sukūrė sovietinei valdžiai netarnavęs skulptorius Vladas Vildžiūnas.
„Paminklas sukurtas sovietmečiu, tačiau negalime apsimesti, kad sovietmečiu buvo kuriami tik sovietiniai darbai. Mūsų kultūra ir menas nebūtų išlikęs be to laiko menininkų, kurie iš visų jėgų stengėsi atitrūkti nuo sovietizmo.
Skulptorius Vladas Vildžiūnas buvo vienas iš lietuvių skulptūros modernizatorių. Mūsų kultūrai labai svarbus menininkas, savo veikla padėjęs ir kitiems skulptoriams, kuriuos sistema norėjo paneigti“, – teigė meno kritikė.
„Skulptūra ir menas turi savo kalbą, tik reikia mokėti ją skaityti. V. Vildžiūno skulptūra yra itin meniškai stipri – ji parodo poetės graužatį ir visą to laikmečio dramą. Pati skulptūra yra savarankiškas modernaus meno kūrinys, besikalbantis su kubistine formos skaidymo tradicija.
Jis nė iš tolo neprimena socrealistinių herojų ant aukštų pjedestalų, pompastiškais gestais kviečiančių į neegzistuojantį „šviesų rytojų“. Tai apibendrintas poetės portretas, kuriame susitelkiama į veido išraišką.
Svarbi ne tik skulptūra, bet ir jos aplinka, Gedimino Barvayko suprojektuotas architektūrinis ansamblis. Jo negalima naikinti, užtektų pridėti istoriją paaiškinančią lentelę“, – komentavo L. Kreivytė.