41 metų M.Nastaravičius – dramaturgas, žurnalistas, poetas. Jis rašo eilėraščius, pjeses, bendradarbiauja su įvairiais režisieriais.
M.Nastaravičius yra išleidęs keturias eilėraščių knygas: „Dėmėtų akių“ (2010), „Mo“ (2014), „Bendratis“ (2018) ir „Antra dalis“ (2024). Už pastarąją jam ir buvo skirta „Poezijos pavasario“ premija.
Laureatą rinko komisija, kurioje buvo poetės Elena Karnauskaitė ir Dovilė Zelčiūtė, poetai Vytautas Kaziela, Julius Keleras, Antanas Šimkus.
Nuo praėjusių metų pagrindinės festivalio premijos steigėja – Lietuvos rašytojų sąjunga. Šiais metais prie 5000 eurų „Poezijos pavasario“ premijos 2000 eurų pridėjo asociacija LATGA. 7000 eurų „Poezijos pavasario“ premija tapo finansiškai didžiausia premija Lietuvoje, skiriama už poeziją.
Be M.Nastaravičiaus, tarp pretendentų į 2025 metų premiją dar buvo Gintaras Bleizgys už kelionės eilėraščių knygą „Urbino liepsna“ („Slinktys“, 2024), Jurgita Jasponytė už eilėraščių knygą „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024), Vytautas Stankus už eilėraščių knygą „Renkant kaulus“ („Baziliskas“, 2024) ir Agnė Žagrakalytė už eilėraščių knygą „Liekamieji reiškiniai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024).
Su „Poezijos pavasario“ laureatu M.Nastaravičiumi kalbėjomės ne apie laurus, o apie kasdienybę – kaip, kada ir kur atsiranda eilėraščiai, galiausiai sulaukiantys premijos.
– Yra posakis, kad prozininkui būtinas tvirtas rašomasis stalas, patogus krėslas ir kietas užpakalis. Poetui darbo stalas kaip ir nebūtinas. Jūs rašote ir pjeses, ir eilėraščius, tad gal atskleistumėte savo santykį su darbo stalu?
– Prieš trejus metus su šeimyna atsikraustėme į naujus namus – arčiau vaikų mokyklos, bet toliau nuo Vilniaus centro.
Kuriantis šiuose namuose, turėjome pirminį planą su nedidele darbo vieta, kurią vadinau „mano stalas“, tačiau šios idėjos įgyvendinti nepavyko.
Kelias dienas pabumbėjau, gal kiek dramatiškai skėsčiodamas rankomis atseit kaip „žmogus be vietos“, bet galiausiai šeimynai pripažinau – nuo visų atskira nuolatinė darbo vieta man nėra reikalinga.
Savo kambarius ir savus stalus turi abu sūnūs, o mudu su žmona dirbame svetainėje.
– Jei reikėtų parašyti nedidelę novelę, miniatiūrą apie savo darbo vietą, kambarį, rašymo priemones, vaizdą pro langą, kaip ji skambėtų?
– Pirmiausia ji skambėtų kaip pasakojimas apie laiką – ne kambarį, ne kompiuterį, ne medžius pro langą, o apie ankstyvą rytą arba naktį, nes prie svetainės stalo dirbu tik tuomet, kai visi jau miega arba dar neatsibudę. Bet tai niekaip nesusiję su tokiais apibūdinimais kaip „kūrėjo vienatvė“ ar „absoliuti tyla“ – tiesiog vaikai tave visada įtraukia į savus kontekstus ir nusiveda prie savųjų stalų.
Antroji šios novelės dalis pasakotų apie žmogų, turintį ne vieną stalą: beveik 20 metų jis dirba LRT, veda radijo laidas, rašo įvairius tekstus, turi reikalų skirtinguose teatruose – erdvės kūrybai ir vienumui jam niekada netrūko.
O trečioje dalyje ar šios miniatūros epiloge rašyčiau apie begalinę erdvę, kurios yra daugiau nei žmogaus – apie iliuziją, kad jis čia netelpa, kad jo yra per daug.
– W.Szymborska yra sakiusi, kad apie rašytojo darbą neįmanoma sukurti filmo, nes jis būtų be galo nuobodus: sėdi prie stalo, retkarčiais pakelia akis į lubas, ir viskas. Ar sutinkate? Ar kūrybą, galutinį rezultatą kaip nors veikia aplinka, kurioje jis rašomas?
– Eilėraščius dažniausiai rašau ne sėdėdamas prie stalo, o gyvendamas – jų motyvai ir siužetai, jų kalba ir forma bręsta galvoje, kai einu, skaitau, pjaunu žolę. Paskirus sakinius ar žodžių jungtis dažniausiai užsirašau į telefono užrašinę, eilėraštis kuičiasi toliau, ieško savojo ritmo, dramaturgijos, braukosi, persirašo, nusivilia ir savimi, ir manimi. Ir tik tuomet atsisėdu prie kompiuterio tą eilėraštį parašyti.
Visai kitas siužetas kalbant apie pjeses – tai struktūruotas procesas, kuriam reikia ir stalo, ir aplinkybių, ir kuo sveikesnės nugaros. Teatras man reiškia ilgą sėdėjimą prie ekrano, o po to ir netrumpesnį sėdėjimą repeticijose.
Pastaraisiais metais stengiuosi nebesėdėti, procese dalyvauju stovėdamas. Aktorius Andrius Bialobžeskis išmokė nugaros tempimo pratimų, įvairaus pobūdžio įtūpstų, išsitiesimų. Iš šalies visa tai turbūt atrodo tragikomiška, teatrališka, tad puškuoju vienumoje.
Jei kurčiau filmą apie dramaturgo kūrybos kasdienybę, jo scenarijus pasakotų ne apie akis ir lubas, o apie žmogaus poreikį išsiplėšti laiko, kuomet tavęs niekas nemato ir negirdi. Štai kas asmeniškai man yra svarbiausia ir kodėl negaliu rašyti kavinėse – rašydamas pjesę tampi personažu, visais personažais, kurių kalbą dažnai tikriniesi garsiai. Kaip ir numanoma mimikas, gestus. Visame tame procese ir kuitimesi noriu būti vienas.
– Kur nukreipiate žvilgsnį, kai užstringa mintis ar sakinys?
– Į ankstesnį sakinį. Jeigu nesuprantu, kas ir kaip toliau, ieškau priežasties, kodėl atsidūriau nežinioje ar aklavietėje. Dažniausiai tai susiję ne su veiksmo dalimi, kuri dar laukia, o su tuo, kas jau parašyta.
Tačiau užstrigimo išmokau nepainioti su nuovargiu ar tiesiog užsisėdėjimu – tokiu atveju tiesiog atsistoju ir einu kuo toliau nuo ekrano. Pavyzdžiui, pjauti žolės ar kasti sniego.
– Yra posakis, kad geriausias poilsis – mėgstamas darbas. Kas jums yra kūryba ir rašymas – labiau darbas, labiau poilsis ar labiau kas nors kita?
– Rašymas yra mano kasdienybė, kurioje telpa ir darbas, ir atitrūkimas, ir laisvė, ir įsipareigojimai. Bet rašymas man nėra tik eilėraščių ir teatro pjesių kūryba. Rašau renginių scenarijus, parodų anotacijas, sveikinimus ir užuojautas, idėjas ir koncepcijas – sakykime, kad gyvenu iš rašymo plačiąja prasme.
Nuo mokyklos metų mačiau save kaip skaitantį ir rašantį žmogų, būtent toks vaizdinys ir kūrėsi manyje įvairiausiais pavidalais. Turbūt galėčiau tyliai pasakyti, kad esu laimingas, nes jaučiuosi savimi, jaučiuosi reikalingas, negalvoju apie kūrybą kaip apie kančią, nors jau suprantu, kad niekas neįvyksta be pastangų, kartais bergždžių ir beviltiškų, kartais – įkvepiančių ir nuraminančių.
Šiandien jaučiuosi išmokęs gyventi su savo paties iliuzijomis ir lūkesčiais, savęs negniuždant, neapkraunant mylimų žmonių, bet vis dar turint kūrybinių užmojų.
– J.Updike'as netikėjo, kad rašytojui verta laukti įkvėpimo, pasak jo, „nerašymo malonumai tokie galingi, kad jei tik leisi sau jiems atsiduoti, niekada daugiau neberašysi.“ Jūsų manymu, kūrybiniai laimėjimai labiau susiję su talentu, įkvėpimu ar juodu darbu?
– Turbūt viskas su viskuo čia susiję. Pažįstu ne vieną talentingą žmogų, kuris galėtų rašyti įdomias istorijas, tačiau jų nerašo, nes tingi arba nemato prasmės. Arba taip ir užstringa kasdienybėje, laukdamas to įkvėpimo ir tikėdamasis, kad jis, o ne tu pats išspręsi šią lygtį.
Nerašymo malonumas ir man pažįstamas. Tačiau jis baigiasi lygiai taip, kaip ir visi kiti mūsų malonumai – savęs išvydimu priešais save.
Aplink matau gerokai talentingesnių žmonių, ir tai sakau be jokios bravūros. Matau jų išmonės gylį, jų vaizduotės mostą, – man tai nepasiekiama. Ir būtent šiame taške, sąmoningame įsivardijime, kas esi, įžvelgiu galimybę parašyti tai, ką galiu parašyti. Tikrai nebijau darbo – ilgo, kantraus, kartais išjungiant laikrodžius, nepaisant visų šeimos poreikių.
Bet po visko, po pjesės, po knygos, po ilgesnio rašymo proceso stengiuosi jiems sugrąžinti save su kaupu.
– T.Capote yra sakęs: „Esu absoliučiai horizontalus autorius. Negaliu mąstyti, kol neišsitiesiu ant lovos ar sofos su cigarete ir kavos puodeliu.“ Sėdant prie rašomojo stalo ar reikia kokio nors specifinio nusiteikimo, ritualų, įpročių?
– Namuose, prie svetainės stalo, mano laikas visad ribotas. Tad vienintelis specifinis nusiteikimas – „būk mielas, sėsk ir dirbk“. Deja, per dieną išgeriu gana daug stiprios kavos. Puodelių skaičiaus nesakysiu, nes mūsų pokalbį vis tiek skaito žmona, padariusi ir šias nuotraukas – jai visad sakau, kad išgeriu mažiau. Pajutęs, kad širdį vis dėlto turiu, kavą keičiu arbata, vandeniu. Turbūt ir jo kartais išgeriu per daug, bet taip jau būna, kai pasižadi šiandien pabaigti tą nelemtą aštuntą sceną.
Galvodamas apie įpročius turėčiau išskirti ir „laisvesnės galvos“ būtinybę. Pirmiausia parašau tai, ko nenoriu, pats sau įsivardijęs, kad tai – svarbiausia. „O tada jau sėsiu ir rašysiu...“ Puikiai žinai, kad šį mėnesį tavęs laukia aplankas su įstrigusia teatro scena. Žinai, kad nebežinai, kaip išspręsti tą veikėjų konfliktą. Todėl šią akistatą atidėlioji, kol galiausiai parašai visa kita, kol visa žolė būna nupjauta dukart.
– Kiek maždaug laiko praleidžiate darbo kambaryje? O kiek rašydamas prie darbo stalo?
– Kasdien nerašau, stengiuosi turėti visiškai laisvų dienų ir kompiuterio nejungti. Tomis dienomis esu tik su vaikais, dviračiais, kiemo reikalais. Su žmona mėgstame žygius, ilgesnius pėsčiųjų takus, mėgėjiškai žaidžiu lauko tenisą. O darbo diena ir jos ritmas būna labai skirtingas – kartais prie ekrano esu vos kelias valandas, kartais – šešiolika. Bet tokiu ritmu namuose dirbu labai retai.
Kaip minėjau, pagrindinė mano darbo vieta – LRT arba teatrų erdvės. Turėčiau padėkoti daugybei žmonių, niekada manęs neklausiančių, ką iš tiesų veikiu, „atėjęs į darbą“, neprašančių rezultatų ir ataskaitų, bet puikiai suprantančių, kad tame pačiame ekrane – ir radijo laidos scenarijus, ir eilėraštis.
– Kartais rašytojai, turėdami omenyje visokius trukdžius, kiek juokaudami užsimena, kad ideali vieta kūrybai būtų kalėjimas. Ar sutinkate? Ir kaip įsivaizduojate idealią, tobulą vietą kūrybai?
– Tiesą sakant, iki iš šio interviu turbūt nebuvau intensyviau mąstęs apie tobulą kūrybos erdvę. Vadinasi, esu įpratęs dirbti ten, kur galiu dirbti, ir man reikšmingesnės laiko, o ne erdvės aplinkybės.
Turbūt kalbėčiau kitaip, jei kurčiau prozą – jei fragmentišką rašymą keistų nuolatinis sėdėjimas prie sakinio.
Tobula vieta kūrybai – kur tau nereikia niekam teisintis, kad štai sėdi prie visokių popierių, muistaisi, viską žinai, nežinai nieko, bet esi laimingas. Vieta, kurioje galėtum apie vietą negalvoti.