J. Sučylaitė – daugelio poezijos ir prozos knygų autorė, pastarosios ypač įsidėmėtinos: „Gelmių šviesa“ (esė, 2022) ir „Imanuelio kelias“ (istorinis romanas apie filosofą Imanuelį Kantą, 2024). Naujausia, šiais metais išleista knyga – poezijos rinkinys „Vilkolakė“. Autorė ją vadina biografine. Daug metaforų ir vaizdinių remiasi į tikrus išgyvenimus ir gyvenimo įvykius.
– Kai kūrėte eilėraščius, iš anksto buvote numačiusi, jog ši poezijos knyga bus autobiografinė, ar taip natūraliai susiklostė?
– Viskas susidėliojo natūraliai. Iš tam tikrų nuotaikų, iš tam tikrų būsenų. Kai kurie eilėraščiai čia pateko ir iš karantino laiko, ir iš tos nuotaikos, kai prasidėjo Ukrainoje karas, tai yra ir tokių.
– O pavadinimą kodėl tokį pasirinkote – „Vilkolakė“?
– Tokį dramatišką? Iš tikrųjų knygoje yra mano dramatiško gyvenimo. Ko gero, visą laiką, ką dariau, tai laisvinausi pati.
– Laisvinotės iš traumų?
– Gyvenimas buvo ir traumuotas, ir šviesus – du paradoksai.
– Jei ne toks gyvenimas, nebūtumėte svarsčiusi pasirinkti tokios profesijos, kaip psichiatrės?
– Tikrai taip.
– Būtent ta trauminė patirtis yra sudėta į naują poezijos knygą?
– Tai, nes tokią turėjau. Kai galų gale išdrįsau pradėti poezijos terapiją, nebegaliu sakyti, kad buvau valdoma tų traumų. Turbūt kokius pastaruosius keturiasdešimt metų aš jau visiškai gerai ir tvirtai jaučiuosi. Nors kartais pagalvoju, kad kai kuriuos gebėjimus galėjau realizuoti ir anksčiau. Bet tiesiog yra kaip yra.
– Knygos pirmoje dalyje jaučiamas aštresnis skausmas, toliau – lyg ir palengvėjimas. Tą skausmą vis dar atsimenate?
– Tai dramatiška patirtis, praeitis. Dėl jos dabar nebeskauda. Tačiau tai gali būti savotiškas paliudijimas, ką kartais prarandame. Kad nepaisant to, jog būna ir tamsu, reikia ieškoti šviesos žiburių. Kai kurios patirtys ateina iš mokyklinių metų
Mano gyvenimas buvo susijęs su mamos. O ji buvo politinė kalinė. Mama ir eilėraščius rašė, ir vadovavo Panevėžio Lietkoopsąjungos klubui. Klubas netgi gavo visasąjunginį apdovanojimą. Tuo metu vienam panevėžiečiui užteko parašyti laišką Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui su klausimu, kur yra politinis budrumas. Aš tą istoriją jau Vilniuje sužinojau. Ta moteris, Silvijana, kuri visa tai pasakojo, to panevėžiečio pavardės nepasakė, bet atskleidė, kad pati buvo tas žmogus, kuris turėjo surinkti visą informaciją L. Brežnevo kanceliarijai. Pirmą kartą dar atsirašė, bet po pusmečio buvo pateiktas kitas skundas. Na, ir baigėsi tuo, kad mama turėjo atsisakyti šio kultūrinio darbo.
Man tai buvo didelis virsmas. Tada namai būdavo pilni žmonių, lankėsi rašytojai, taip pat ir vilniečiai. Ir visa tai pasibaigė. Kartu pasikeitė mamos būsena. Nors nieko nesupratau, nes sovietmečiu nuo manęs istorija, kad mama – politinė kalinė, buvo slepiama.
– Galima sakyti, kad jūsų mamai po tokių įvykių iš rando vėl atsivėrė žaizda? Savo knygoje jūs minite žaizdas ir randus.
– Taip. Vaikystėje gyvenau kartu su močiute, tėvo mama, mano dėde ir mama. Ir maždaug per metų laikotarpį vyko šie įvykiai su mama, tada mirė mano dėdė, tėvo brolis, kuris man atstojo tėvą, dar maždaug po pusmečio mirė močiutė, labai šviesus žmogus.
– Kiek maždaug metų jums buvo tuo metu?
– 11 metų. Ir man viskas iki galo nepasakoma. Vėliau mama paaiškino: „Norėjau tave pasaugoti.“
– Kada sužinojote visą mamos, politinės kalinės, istoriją?
– Po truputį augdama, kai buvau vyresnėse klasėse, po to – studentė.
O tada, kai man buvo 11 metų, mus, penktokus nuvežė į gamtininkų stotį kažkokių augalų sodinti, auginti. Aš savo bendraamžiams pasakiau, kad mano mamą paguldė į ligoninę. Klasės vadovė reagavo: „Gal tavo mamą paguldė į ligoninę todėl, nes ji sužinojo, kas vakar buvo kalbėta partinio ūkinio aktyvo susirinkime? Tai tu turi atsisakyti svajonės studijuoti žurnalistiką.“ Tuo metu nieko apie tai nežinojau. O tai, kad studijuosiu žurnalistiką, sakiau nuo pirmos klasės.
– Tada jau tiesiogiai jus traumavo?
– Viskas ėjo per mamos likimą. Man pradėjo rūpėti temos, kuriomis nesidomėjo bendraamžiai. Ir tuo metu, galima sakyti, susvetimėjau su savo karta, tiesiog nugrimzdau į vienatvę.
– Norėjote tapti žurnaliste. O kas lėmė, kad pasirinkote psichiatriją?
– Ieškojau žinių, kuris pačiai padėtų išgyventi, taip pat kitiems pagelbėti. Todėl įstojau į Kauno medicinos institutą, studijavau gydomąją mediciną. Psichiatrijos specializacija buvo jau per internatūrą (dabar – rezidentūra).
– Ar kada prisimindavote, kad norėjote būti žurnalistė? Ar tiesiog radote savo tą vagą būtent psichiatrijoje, psichoterapijoje?
– Kai išėjo mano pirmoji knyga „Tebūnie žmogus“ 1990 metais, kurioje buvo ir apmąstymų apie mano patirtis psichiatrinėje ligoninėje, mane pakvietė dirbti „Gydytojų žinios“. Toje redakcijoje, kol ji buvo Kaune, dirbau kaip korespondentė.
– Tai jums pavyko sujungti žurnalistiką ir mediciną.
– Taip, leidinys buvo skirtas ir medikams, ir platesnei visuomenei. Tad turėjau galimybę įgyti žurnalistinės patirties. Dar man labai patiko bendradarbiauti su Alvydu Dargiu, kai jis dirbo „Nemune“ publicistikos skyriuje. Vėliau jis išėjo iš „Nemune“ ir įkūrė „Laikinosios sostinės“ savaitraštį – ten irgi patiko dirbti korespondente. Tačiau kai „Laikinoj sostinė“ virto dienraščiu, man kilo noras grįžti prie medicininių dalykų, nes eiti į turgų ir klausti, kiek kas kainuoja ir apie tai rašyti – tai ne man.
– Naujoje knygoje „Vilkolakė“ rašote: „Mano tarnystė – atverti langus, plauti sielos žaizdas“. Tad tęsėte darbą pagal profesiją – padėti žmonėms?
– Taip, norėjosi padėti kitiems, pamatyti pozityvų požiūrį. Šį darbą dirbti pradėjau dar prie sovietų. Ar žinote, kaip anuomet atrodė psichiatrinės, ligoninės?
– Kiek atsimenu, baisiai.
– Taip, baisiai. O man ten norėjosi žmoniškumo, vilties. Anuomet Kauno psichiatrijos ligoninės pirmame skyriuje buvo gydomi du Rašytojų sąjungos nariai. Būdama internė, ten dažniau nueidavau ir šnekėdavau su jais gerokai daugiau. Kalbėdavome, lyg bendrautume kokioje kavinėje. Vienas iš jų pasiūlė organizuoti bendrą renginį artėjančios Kovo 8-osios proga, kad scenoje pasirodytų ir pacientai, ir medikai – visi kaip lygūs. Tačiau kai pasiūliau ligoninės vadovybei, nesutiko. Nes juk šie rašytojai – ligoniai. O man norėjosi pokyčių, tam tikros revoliucijos,
– Bet tai jūs ir pradėjote tą keisti. Ar galima sakyti, kad buvote viena iš poezijos terapijos pradininkų?
– Taip. Vienas kito nepažindami beveik tuo pačiu metu susidomėjome aš ir Julius Kvederauskas, psichologas Vilniuje, filosofas Jurgis Dieliautas, vertėjas Tomas Čepaitis.
– O iš kur sužinojote apie tokį dalyką kaip poezijos terapija?
– Tada bendravau su Antano ir Nijolės Goštautų šeima. Jie buvo galbūt vieni iš pirmųjų psichoterapeutų. Tuo metu savaitraštyje „Literatūra ir menas“ buvo skelbiami straipsniai, kaip vienas rašytojas nuvyksta į senelių namus ir moko senukus rašyti. Ir koks tai yra teigiamas efektas. Ir man N. Goštautienė pasakė: „Tai – tavo kelias.“ Mano? Ne, aš to niekada neišdrįsiu. Kad galėčiau vadovauti grupei žmonių, procesui... Tuo metu tai atrodė neįmanoma. Matyt, reikėjo, kad praeitų dar kiek laiko.
Daug ką daug pakeitė, kai 1998 metais laimėjau JAV „Artslink“ stipendiją, skiriamą Rytų ir Vidurio Europos menininkams.
– Ir išvykote į JAV? Kokie ten klodai atsivėrė?
– O ten buvo įdomu. Norėjosi naujų patirčių. Mane nukreipė į Ajovos universiteto kūrybiško rašymo programą. Kai gavau 25 dolerių sertifikatą – čekį knygai įsigyti, pusdienį praleidau knygyne, ieškodama, ką nupirkti, kol radau Johno Foxo „Poetinė medicina“. Ir parašiau jam laišką. Tada viskas prasidėjo. Taip atsirado ryšys su JAV nacionaline poezijos terapijos asociacija ir taip toliau.
– Jūsų poezijos knygoje „Vilkolakė“ lyrinė herojė teigia kylanti aukštyn su fontano srove. Ar galima pasakyti, kad tas laikotarpis buvo būtent toks?
– Na, taip yra iki šiol – ir fontano srovė kyla arba banga dūžta ir purslai kyla. Kažkas baigiasi, kažkas prasideda.
– Įdomus posūkis – jūsų parašytas istorinis romanas apie filosofą Kantą „Imanuelio kelias“. Kodėl ėmėtės tokios temos ir tokio žanro literatūros kaip istorinis romanas? Nauja banga?
– Galbūt buvo naujumo noras. Vidinio atsinaujinimo poreikis. Tuo metu atsirado daugiau laiko kūrybai.
– Laimėjote konkursą, kurį paskelbė Klaipėdos Imanuelio Kanto viešoji biblioteka?
– Taip, buvo trys konkurso dalyviai, ir aš laimėjau. Tai buvo paraiška knygai apie Imanuelį Kantą, buvo norima ne mokslinio, bet populiaraus kūrinio.
Tada buvo pavasaris, pagalvojau, kad turėsiu laiko, nes didžiausias dėstymo krūvis – rudenį. Tuo metu buvau Klaipėdos universiteto Psichologijos katedros vedėja. Reikėjo dirbti ir administracinį darbą.
– Kaip pavyko suderinti kūrybą ir administracinį darbą?
– Na, rašymas persikeldavo ir į naktis. Nors miego trūko, literatūros kūrinys vis dėlto išsiplėtė nuo apysakos, kurią buvau sumaniusi rašyti, iki romano.
– Ką siekėte atskleisti šioje knygoje?
– Norėjau pamėginti įsivaizduoti Kantą kaip asmenybę. Atskleisti jį, kaip žmogų, gyvenantį tam tikroje aplinkoje.
Iš pradžių atrodė ,kad faktų apie Kantą nedaug. Bet kai pradėjau ieškoti kitomis kalbomis, paaiškėjo, kad faktų yra pakankamai daug ir jie susisteminti.
Reikėjo juos apjungti, galbūt interpretuoti. Man buvo įdomiau pradėti nuo vaikystės, jaunystės, kai Kanto magistro darbas dar buvo neapgintas, o ne rašyti apie tą laikotarpį, kada jis buvo senas, žinomas, turintis savo namus, rengiantis garsiuosius savo pietus.
– Ko galima pasimokyti iš Imanuelio kelio, kuris buvo nelengvas?
– Kelias buvo sunkus. Mirė mama, kai jam buvo 13 metų. Po to gana greitai tėvas pasiligojo. Imanuelis mokėsi Friedricho kolegijoje. Gyveno skurdžiai. Tačiau jam buvo geriau atsisakyti sriubos lėkštės, bet sumokėti už kokias nors privačias pamokas. Pats už sriubos lėkštę aiškindavo matematiką.
Pasimokyti galima tokio valingumo, ėjimo tikslo link, kai virš galvos – žvaigždėtos dangus. Pačiam mąstyti, būti atsakingam už savo mintis.
– Siekti tikslo matant žvaigždėtą dangų, o ne liejant apmaudą dėl akmenų po kojomis, kuriuos reikia perlipti?
– Taip. Būdamas valingas, tikslingas, nors ne geriausios sveikatos, Kantas išgyveno iki 80 metų. Dar mane domino prūsiška aplinka ir dėmesys gimtai kalbai.
– Pernai už esė knygą „Gelmių šviesa“ gavote literatūrinę Jono Aisčio premiją. Rašoma, kad „Gelmių šviesa“ – poetinis esė apie sunkias žmogaus dvasines būsenas. Kuo svarbi ši knyga?
– Toje esė knygoje naudojau panašų kelią, kaip poezijos terapijos. Kai sužadinami asmeniški išgyvenimai, atsiminimai. Man visą laiką svarbu, kad būtų nušviesėjimas.
– Esė knygą iliustravo Romas Klimavičius, žiemą surengėte bendrą parodą „Lemtis. Laikas“, dabar ruošiatės parodai „Einantis“, jo tapyba ir jūsų poetiniai akrostichai. Kaip atrodo tokios bendros parodos – dailės ir literatūros, ką atskleidžia?
– Manau, kad per tokias parodas autoriai gali vienas kitą sustiprinti, papildyti. Pagaliau – atkreipti dėmesį. Atsiranda kūrybinis bendradarbiavimas, vienas kito palaikymas.
– Kaip jaučiatės, kai išleidžiate naują knygą?
– Man svarbi skaitytojų reakcija. Girdėjau atsiliepimų, kad perskaitę „Gelmių šviesą“, pergalvoja savo gyvenimą. Svarbu, kad knyga turėtų poveikį.
– Sutikote jaunų žmonių, kuriems patiko populiariai parašyta jūsų monografija „Prieš srovę. Psichikos sveikata ir vertybės šiuolaikiniame pasaulyje“, kurioje yra ir dalijimosi poezijos terapijos patirtimi. Kuo patraukia ši knyga?
– Toje knygoje leidau sau pamąstyti apie vertybes. Ten yra mokslinės literatūros apžvalgos, ir mano patirčių. Ko gero, esu egzistencialistė. Gyvenimas ribotas, savo būtį norisi užpildyti – grožio, gerumo akimirkomis, skaidrėjimu.
– Kas yra meno ir konkrečiai poezijos terapija, kaip apibendrintumėte?
– Tai yra terapeuto ir individo arba individų grupės bendradarbiavimas, siekiant psichinės sveikatos tikslų, o grožinė literatūra šio proceso metu yra tarpininkė. Tarkime, jei naudoju eilėraštį, darau tai tam, kad būtų sužadinti išgyvenimai. Tada einame prie rašymo.
– Iš pradžių poezija skaitoma, po to pačių kuriama?
– Taip, po to rašoma. Nebūtinai rimuotai. Siekiama kuo autentiškesnio atsivėrimo.
– Kai sekasi padėti žmonėms, kaip jiems ateina tas nušviesėjimas, kurį minėjote?
– Kyla žmonių savivertė, o to labai reikia. Tai, kas reguliuoja emocijų ir proto darną. Poezijos terapija – kaip homeopatiniai lašai, nėra greitas dalykas, bet per tam tikrą laiką po truputį veikia.
– Ką dar ketinate kurti literatūros srityje?
– Pradėjau rašyti prozą. Tačiau mano kompiuteris išėjo iš rikiuotės su neatspausdintais tekstais. Tad teks pradėti iš naujo.