Su autore pasikalbėjome apie tai, kaip gimė knyga, kaip autentiškos egzorcizmų patirtys virto literatūra, ir ties kokia riba atsiduria romano veikėjai – moterys, teatralai, vaikai, priklausomybių kamuojami žmonės.
– „Radybos“ – trečias jūsų prozos kūrinys. Ką pati atradote rašydama šį romaną?
– Rašymo procesas užtruko ilgai, į šią knygą ėjau daugelį metų – nuo idėjos kalbėti apie piktojo buvimą šalia iki įvykusio kūrinio prabėgo maždaug dešimtmetis. Šis laikas padėjo atrasti tiesą, jog jeigu tema sunkiai prasimuša į žmones ir į gyvenimą, tačiau degina tave ir nepaleidžia, reikia atkaklumo – ir pavyks. Egzorcizmo tema prieštaringa... Kai kultūrinėje ir religinėje spaudoje bandžiau dalintis kūrinio ištraukomis, susidūriau su nežinojimu, išgąsčiu, atmetimo reakcija. Tuomet kūrinyje dar nedominavo nei vaikų, nei teatro temos – tik egzortai. Knygos rašymas išmokė atkaklumo ir gebėjimo pramušti ledą kakta. Kaktą „tebeskauda“. Visa tai pasiteisino – manau, jog bauginančią, autentišką patirtį pavyko iš dokumentikos paversti literatūra ir atskleisti, jog piktasis egzistuoja ne tik egzortuose. Jis visą laiką yra šalia.
– Romane išryškėja trys teminės plotmės, bet turbūt ryškiausios yra gyvai aprašytos egzorcizmo seansų scenos. Kaip jūsų dėmesį patraukė ši tema? Kaip atsidūrėte tikruose egzorcizmo seansuose?
– Specialiai egzorcizmu niekada nesidomėjau, tačiau pats gyvenimas atidarė vartelius: teko ir susidurti, ir dalyvauti, tai tapo neatskiriama mano autentiška patirtimi. Galėčiau sakyti, jog visa įvyko atsitiktinai, tačiau atsitiktinai turbūt nieko neįvyksta. Susidūriau su itin didele žmogaus galimybių palete, jo sąmonės ir pasąmonės beribiškumu, sykiu patyriau asmeniškai, kaip, reikalui esant, įmanoma mobilizuoti visas dvasines ir fizines jėgas. Žinoma, tik su Dievo pagalba. Tai buvo labai didelė patirtis.
– Egzorcizmas literatūroje – retai sutinkama tema, tačiau populiariojoje kultūroje, ypač kine, siaubo filmų žanre, tokių siužetų gausu. „Radybose“ egzorcizmo seansai išties kraupūs, bet neperžengiama į pigaus siaubo naratyvo teritoriją. Ar rašydama sąmoningai to siekėte?
– Nelaikau savęs popsine rašytoja, todėl pigaus siaubo turbūt ir nesugebėčiau parašyti. Kita vertus, jeigu tai taptų tikslu, toks kūrinys veikiausiai uždirbtų daug pinigų. Turėdamas vertybes, net ir norėdamas neperžengsi tos ribos, o rašyti dėl efekto ir egzotikos reikštų išduoti tikėjimą. Mano tikslas nebuvo atverti kažkokio mistinio siaubo, nors tuo žaisti būtų labai patogu. Kažko baisiai siaubingo kūrinyje lyg ir nevyksta, tačiau stengiausi išlaikyti įtampą. Ją perteikti nelengva, gyvenime ji kur kas labiau visa apimanti. Tautosakoje, pasakose dažnai sutinkame perspėjimą – tik neatsigręžk, tik neatverk tų durelių, kurias žmogus visada atidaro, jis būtinai atsigręžia, net vaikai bando tai padaryti. Visa, kas yra anapus, žadina vaizduotę, smalsumą.
Nenorėdama nuskambėti kaip davatka, turiu pasakyti, jog piktojo invazija yra išorinė jėga, labai protinga ir gudri. Tai – būtis, kurią mums sunku perprasti. Ji negyvena mumyse. Piktojo invazija į žmogų nėra psichinė liga, kaip galima būtų pamanyti. Žmonės, su kuriais susidūriau ir su kuriais teko bendrauti, buvo visiškai racionalūs, tikslūs žmonės, galintys dirbti, pakilę arba kylantys karjeros laiptais, siekiantys mokslo. Norėjau ne gąsdinti, o veikiau parodyti, jog piktasis visada yra šalia, ši būtis yra prie pat mūsų, ji – ranka pasiekiama. Ateina ir užvaldo per klaidas, per nuodėmę.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado tikėjimas?
– Nors daug metų laikau save tikinčia, nuolat esu išbandoma, nuolat susiduriu su ribiniais pasitikrinimais. Tikėjimą atradau būdama turbūt dvidešimt trejų metų, o tai nutiko per ligą. Kai nebeturi kur kreiptis, nebežinai, ką daryti, atsirado, kas pasikvietė, kas padėjo. Bet ar aš sugebu išbūti toje tikėjimo praktikoje? Ne visada. Pastaruoju metu vis dažniau galvoju, jog tikėjimo nederėtų tapatinti su bažnytine praktika. Gerai, jeigu ji yra, tačiau žmogus, kuris prižiūri bites, gelbsti gyvybes, padeda skurstantiesiems, bet neina į bažnyčią – ar jis yra mažiau tikintis? Arba kuriantis tikrus dalykus? Argi mažiau tikinti yra moteris, kuri užaugina svetimus vaikus?
– Moterys jūsų romane yra dievobaimingos, pasiaukojančios, tyliai nešančios sunkumus ant savo pečių, prisiimančios gelbėtojų vaidmenį. Toks moters portretas šiandieninėje kultūroje nėra madingas – jam priešpastatomas stiprios, nepriklausomos, ribas brėžiančios moters idealas. Ar šie moterų personažai – tyli opozicija šiuolaikinei madai ar veikiau bandymas atskleisti neplakatišką moters vidinį pasaulį?
– Feministinė literatūra atsirado iš didelių nusivylimų, iš moteriškos vienatvės, iš moteriškumo teigimo, o ne iš jo neigimo. Feministinės intonacijos literatūroje tik patvirtina didelį moters ilgesį, norą būti mylimai ir suprastai. Labai vertinu tai, kaip moterys skleidžiasi lietuvių literatūroje, ir niekada negalvojau savo kūryboje specialiai atskleisti „neplakatišką“ moters vidinį pasaulį. Manau, jog romano moterims, ypač Marilės personažui, daugiau būdingas polinkis į priklausomybę nuo priklausomo žmogaus. Marilės personažas ribinis, balansuojantis ties įkritimo į kitą, į perdėto, netikslingo aukojimosi ribą.
– Marilės ir Akvilės charakteriai romane labai panašūs. Kodėl pasirinkote kurti šias veikėjas tokias panašias savo mąstymu, poelgiais, jog net galima įtarti, kad kalba eina apie tą patį personažą?
– Mano tikslas nebuvo mistifikuoti – taip nutiko savaime, nes aš taip mąstau. Galbūt realybės ribų trynimas atėjo iš poezijos, tačiau palieku skaitytojui erdvę interpretuoti pačiam. Vieni galvoja, jog Akvilė ir Marilė yra ta pati moteris, kiti mano, kad jas vienija dvasinė seserystė – esu linkusi nekonkretinti, skaitytojas pats pasirinks. Galbūt tai suteikia magiško atspalvio, nors šito ir nesiekiau, o paties termino literatūroje nemėgstu, nors toks ir egzistuoja.
– Kunigas Medardas – labai įtaigus ir kompleksiškas veikėjas. Vienu metu charizmatiškas ir provokuojantis, rūstus ir gailestingas. Ar jums teko sutikti realių medardų, o gal šis veikėjas sukurtas kaip daugelio skirtingų dvasininkų, autoritetų junginys?
– Be abejo, sutikti žmonės daro įtaką rašymui, o sutikti teko ir labai švelnių kunigų, ir labai aštrių. Egzorcistų Lietuvoje esama nedaug, apie dešimtį, tad ėmus detalizuoti, gali prasidėti spėliojimai, apie kurį žmogų čia kalbama: apie egzorcistą, kunigą, o gal – psichiatrą? Manau, jog kūryba visus juos sulipdo į vieną personažą.
– Knygoje ryški priklausomybių tema, kuri tampa slenksčiu, pro kurį žmogus pereina į kitą būseną: atgailą, tylą, maldą. Kodėl jums norisi kalbėti apie žmogų būtent tuomet, kai jis yra pažeidžiamiausias, nesaugus, gal net – dugne?
– Turbūt nėra šeimos, kurioje neegzistuotų viena ar kita priklausomybė. Jų esama įvairių, tačiau tradiciškiausia, be abejo, yra alkoholizmas ir narkotikai. Esu su tuo susidūrusi ir, jeigu pats žmogus nenori iš to išeiti, niekas jam nepadės. Mes nežinome, kas žmogų paskatina, kada bus pasiektas dugnas, tiesiog turime reaguoti sveikai. Bet ar mokam? O jeigu myli žmogų, galvoji, jog esi visagalis, jog jį išgelbėsi, jam padėsi. Nesinori akcentuoti šios temos vardan pačios temos, man asmeniškai svarbiausia, ar tai tampa literatūros kūriniu. Ar tai paliečia, paveikia, įtraukia skaitytoją.
– Jūsų knygos viršelyje ir viduje – garsaus aktoriaus, fotomenininko Juozo Budraičio nuotraukos. Kaip gimė šis vizualinis sprendimas?
– Prieš daugelį metų rašiau apie fotografiją. Bendraudama su J. Budraičiu, peržiūrėjau jo nuotraukas, kurių vidinis intensyvumas pribloškia. Viršelyje atsidūrė liepsna, ta ugnis iškart patraukė dėmesį ir mane pačiupo – paprašiau, jog leistų šią fotografiją panaudoti, o J. Budraitis mielai sutiko, knygoje – dar trys šio menininko nuotraukos.
– Ar rašydama galvojate apie savo skaitytoją, ar jį įsivaizduojate?
– Rašydama laikausi tam tikrų suvokimo taisyklių: nesvarbu, kokio žanro kūrinį berašytum, jame turi egzistuoti vidinė tvarka, struktūra, apie kurią galvoji. Sunkiausia turbūt suvesti visas linijas, nepamesti minties. Jeigu poezija gimsta iš dalies spontaniškai, eilėraštis nukrenta ir jį užrašai, tai prozos tekstą reikia išbūti ilgais intervalais. Nors literatūroje galima naudoti visus žodžius, rašydama apie skaitytoją galvoju tik savo vidinių ribų kontekste – jų reikia tam, kad nepamesčiau linijos, kad nepaskęsčiau temoje, kad išlaikyčiau siūlą.