Leidykla VAGA vasaros sezoną pasitinka intriguojančiu ir literatūriškai turtingu romanu – čekų autorės Annos Cimos kūriniu „Prabusiu Šibujoj“ (Probudim se na Šibuji), kuris laikomas vienu įdomiausių pastarųjų metų literatūrinių debiutų Europoje. Knyga jau pelnė gausybę svarbių apdovanojimų Čekijoje ir už jos ribų, o dabar pirmą kartą pasirodo lietuviškai.
„Prabusiu Šibujoj“ – tai magiškojo realizmo kupinas romanas, jungiantis japonišką vaizduotę, detektyvinę intrigą ir šiuolaikinio jauno žmogaus tapatybės paieškas.
Siužeto centre – Jana, studijuojanti japonologiją Prahoje. Mergina svajoja apie Japoniją, gilina japonų kalbos, literatūros ir kultūros žinias. Staiga pasakojimas pasidalija į dvi linijas: viena Jana, ką tik atvykusi į Tokiją, pasilieka Šibudžio rajone – jos dvasia įstringa šiame magiškame miesto „rojumi“ virtusiame pasaulyje. Kita Jana – jau suaugusi moteris, gyvenanti Prahoje, kur leidžia dienas versdama japonų autoriaus romaną ir bando iš naujo atrasti ryšį su savimi.
„Šeštadienio naktis. Žinau tik tiek, kad dabar 2010-ieji, ir aš esu Tokijuje. Į Japoniją atvykau prieš mėnesį kartu su drauge Bara, kad daugiau sužinočiau apie šalį, kuri mane pakerėjo, kai man buvo keturiolika.
Einu Šibujos siaura gatvele tarp barų ir restoranų ir jaučiuosi keistai. Visur aplink girdžiu japonų kalbą, kurios nesuprantu. Žinau tik keletą žodžių. To tikrai neužtenka, kad suprasčiau, ką kalba aplinkiniai. Čia skamba milijonai muzikinių šaukinių, kiekvienas baras, kiekvienas restoranas leidžia savo melodiją. Ant žemės sėdi būreliai išsišiepusių bičų ir panų su dvimetrinėm platformom. Girdžiu juoką. Kad ir kur pažiūrėsi – visur švyti nuoga oda: iš miniakų kyšančios kojos, apnuoginti pečiai, pilvai ir šonai. Ant žemės voliojasi tuščios alaus skardinės. Ore maišosi kvepalų, jūros druskos ir sojos padažo aromatai. Klesteliu ant bordiūro. Prieš mane sėdi dvi merginos. Viena vemia ir akivaizdžiai nesiorientuoja aplinkoje. Kita bando ją pastatyti ant kojų ir kažkam skambina. Neturiu noro joms padėti. Pačiai ne kažin kiek geriau. Visiškas sąmonės užtemimas. < > Vėl bandau prisiskambinti Barai. Tačiau mobilus vėl supypsi ir išsijungia. Kaip aš čia atsidūriau? Ir kur apskritai šiandien buvome?“
Susiję straipsniai
Šios dvi Janos – viena įstrigusi tarp sapno ir realybės, kita – tarp pareigos ir prasmės – susitinka romano naratyve, kuris meistriškai įtraukia skaitytoją į dvigubą paralelinį pasaulį. Tai pasakojimas apie kultūrų sankirtas, apie jauno žmogaus kelią į brandą per kalbą, literatūrą ir egzistencinius iššūkius.
Leidyklos VAGA išleistame romane organiškai susipina japonų „kaidan“ (vaiduokliški) pasakojimai, sapniška atmosfera, šiuolaikinės studentų realijos Prahoje, kultūriniai simboliai ir asmeniškai išgyventa meilė Japonijai. Autorė ne tik pasakoja įtraukiančią istoriją, bet ir perteikia autentišką Prahos universiteto studento kasdienybę, japonų tekstų vertimo iššūkius ir kultūrinio susidūrimo patirtį.
Anna Cima (gim. 1991 m. Prahoje) baigė japonų kalbos ir literatūros studijas Karolio universitete ir šiuo metu gyvena Japonijoje. Debiutinis jos romanas „Prabusiu Šibujoj“ pasirodė 2018 m. ir iškart pelnė platų pripažinimą – autorė buvo apdovanota prestižine Ji?? Orteno premija, o vėliau – ir Čekijos metų knygos titulu.
Į daugiau nei dešimt kalbų išversta knyga aktuali ne tik jauniems skaitytojams, bet ir visiems, besidomintiems Japonijos kultūra, kalba ar šiuolaikinėmis Europos literatūros tendencijomis.
„Prabusiu Šibujoj“ – tai daugiasluoksnis romanas apie dvigubą tapatybę, išsitrynusią ribą tarp sapno ir realybės, savęs ieškojimą tarp dviejų pasaulių. Skaitytojui jis siūlo ne tik išskirtinį literatūrinį patyrimą, bet ir kviečia į kultūrinę kelionę, kurioje susitinka Praha, Tokijas ir jaunos moters vidinis pasaulis.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
* * *
Manau, kad pagaliau supratau, kas aš. Apgalvojau visus įmanomus variantus. Vaiduoklis, baubas, zombis... nei vienas jų tiksliai neatspindi mano būsenos. Į baubą aš nepanaši. Norint būti baubu, reikia, kad tavęs kas nors bijotų. O kadangi manęs nieks nemato, aišku, kad aš ne baubas. Šiuo atžvilgiu esu daug labiau panaši į vaiduoklį. Tačiau jei būčiau vaiduoklis, būčiau permatoma, bet vėlgi nesu. O kadangi nepastebėjau, kad nuo kaulų man kristų mėsos gabalai, atmečiau ir zombio variantą. Ir tada supratau. Panašu, kad aš esu mintis.
Skamba keistai, bet kuo daugiau apie tai galvoju, tuo logiškiau viskas atrodo. Matau, kaip sėdime su Bara prie Hačiko, ir aš iš visos širdies trokštu pasilikti Japonijoje. Tiesiogine to žodžio prasme mintyse meldžiau, kad tik nereikėtų grįžti namo, kad tik galėčiau čia pasilikti. Kas, jeigu mano troškimas išsipildė? Kas, jeigu mintis buvo tokia intensyvi, jog ėmė ir materializavosi? Kas, jeigu aš ir esu toji mintis?
Visai logiška. Štai kodėl policininkai, kai į juos kreipiuosi pagalbos, kartoja tuos pačius keturis sakinius. Juos trukdo svetimšalės mintis, todėl sako sakinius, kurie pirmiausia šauna į galvą pamačius užsienietį. „Japoniškos virtuvės vis tiek neįvertinsite“, „Tikiuosi, kad elgsitės tinkamai“, „Kokie šviesūs plaukai, panašu, kad dažyti“.
Vaikštinėju po Šibują ir mąstau. Įdomu, kas manęs laukia, jeigu aš iš tikrųjų esu mintis? Nejau taip ir vaikštinėsiu aplinkui, įkalinta amžiams? Ką apskritai gali vieniša, pasiklydusi mintis? Jaučiuosi kaip mintis, kuri kilo euforijos būsenoj, bet nebuvo gerai apgalvota. Kodėl negalėjau panorėti pasilikti čia tik truputį ilgiau? Taip bent turėčiau viltį sugrįžti. Bijau, kad dabar esu beviltiškoj padėty.
Pabaigiau pradedančiųjų vadovėlį ir buvau pradėjusi nagrinėti vadovėlį pažengusiems, bet dabar man nusviro rankos. Visos mano pastangos netenka prasmės. Naivu buvo galvoti, kad, išmokusi japonų kalbą, galėsiu iš čia ištrūkti. Tik stebuklas gali mane iš čia ištraukti.
Nakadai grupė repetuoja reguliariai. O po repeticijų taip pat reguliariai prisigeria netoliese įsikūrusiame bare. Paskutinį kartą persirengusius sceniniais kostiumais ir išsidažiusius mačiau juos prieš porą savaičių, kai nešėsi gitaras iš Šibujos. Dabar jie vaikšto apsirengę paprastai, su džinsais ir marškinėliais. Susikurti tokį įvaizdį, kurį mačiau anąkart, tikriausiai užima daug laiko. Buvau jų pasiklausyti, kai repetavo, bet neiškentusi pabėgau. Toks triukšmas, mano manymu, neturi nieko bendra su muzika.
Repeticijų kambaryje užsidarė ketvirtą dienos, o išlindo antrą nakties. Iškart suvirto į nonstopą netoli pagrindinės gatvės ir užsisakė alaus. Visą laiką sėdėjau prie gretimo staliuko ir klausiausi, ką kalba. Šnekėjo apie kažkokią įkyrią paną, daugiau nelabai supratau. Girtų japonų kalbos vadovėlio aš neturiu, todėl man sunku atskirti, kur žodžiai, o kur tik balbatavimas. Nakadai buvo apsivilkęs juodais marškinėliais su dideliu hieroglifu ant krūtinės. Užsirašiau jį į sąsiuvinį, kad galėčiau vėliau susirasti. < >
Tariasi „maboroši“, o reiškia „haliucinacija“. Man tai pasirodo reikšminga, turint omenyje, kad viskas, ką pastaruoju metu tenka išgyventi, tikrai primena haliucinaciją. Aišku, kad Nakadai apsivilko marškinėlius, todėl, kad jie jam patinka. Tačiau manęs neapleidžia nuojauta, kad lemtis man bando kažką pasakyti. Juk kai čia kas nors apsivelka marškinėlius su hieroglifu ant krūtinės, tai gerai žino, ką reiškia toks užrašas; skirtingai nuo visų vakariečių, kurie išdidžiai dėvi rūbus su hieroglifais, kurių nesupranta. Nesuvokiama, kaip kas nors rimtu veidu gali vaikščioti su marškinėliais, ant kurių užrašyta tokios nesąmonės kaip „avarinis išėjimas“ arba „parkingas“. Žinoma, „avarinis išėjimas“ atrodo visai gražiai parašytas kaligrafišku šriftu, bet man atrodo, kad nemokantys hieroglifų žmonės turėtų laikytis atokiau nuo panašių dalykų. Ir juo labiau jų nesitatuiruoti.
Anna Cima, „Prabusiu Šibujoj“, iš čekų klabos vertė Kristė Karvelytė, leidykla VAGA, 2025.