Nepaisant to (o gal dėl to?), neretas skaitytojas, susidūręs su autorės rašymo stiliumi, pabūgsta pasiryžti tokiam skaitiniui. Šiame interviu pakalbinome knygos vertėją – Irmą Čižauskaitę-da Costą, nepabūgusią ne tik skaityti, bet ir išversti unikaliuosius Lispector kalbinius mazgus į lietuvių kalbą.
Aptarėme pirmuosius „Aistra pagal G.H.“ skaitymo įspūdžius, vertimo iššūkius ir atradimus; taip pat metamorfozę, kuomet sudėtingu ir svetimu atrodęs Lispector stilius ėmė reikštis ir pačios vertėjos kalboje.
– Kaip atradote šią knygą? Kokia buvo Jūsų pirminė reakcija perskaičius ją portugališkai – ar skaitydama tekstą originalo kalba jį atstūmėte, ar išsyk prisijaukinote? Galbūt gavus pasiūlymą išversti ją į lietuvių kalbą, kilo abejonių?
– Apie Clarice Lispector rimčiau, ko gero, kaip ir didžioji dalis, išgirdau 2020-aisiais, minint šimtąsias jos gimimo metines. Lispector itin dažnai mirgėjo Brazilijos, Portugalijos bei kitų portugališkai kalbančių šalių literatūrinėje padangėje ir kai kam tapo tikru atradimu. Būtent tada pasirodė ir pirmosios puikiai Audriaus Musteikio išverstos Lispector knygos lietuvių kalba.
„Geniali kaip Virginia Wolf, graži kaip Marilyn Monroe“, raganautoja, moteriška ir motiniška, nepriklausoma ir stipri, stebinanti, intelektuali ir daugialypė – tai atspindi tiek jos asmenybė, tiek gyvenimas, tiek kūryba. Abejingas tokioms asmenybėms nelieki: su jomis ir nori susitikti, ir prisibijai, ir jauti, kad nesusitikęs gali gailėtis.
Nuo pat pradžių į knygos tekstą žiūrėjau pro „galimo vertėjo“ akinių rėmus, iššūkio įkvėpta ir vedama. Kas dabar atsakys, ar nebūčiau jau 7-ajame puslapyje neterminuotai padėjusi jos lentynon, jei būčiau skaičiusi kaip „galimas skaitytojas“! Džiaugiuosi, kad taip nenutiko, ir visiems su šiuo jausmu susiduriantiems skaitytojams palinkėsiu, kaip linkėtų ir pati Clarice: „jausti, o ne suprasti“.
– Kokie buvo didžiausi vertimo iššūkiai?
– Mane pradžiugino ir vertimo proceso metu lydėjo sakinys iš pirmųjų šios knygos puslapių: „Turėsiu pasistengti išversti telegrafo ženklus – išversti nežinomą į kalbą, kurios nemoku, ir net nesuprasti, ką tie ženklai reiškia.“ Tas nuolatinis pačios autorės kartojimas, jog nežino, apie ką kalba, ironiškai, gali suteikti savotišką laisvę vertėjui. Tačiau iš tiesų vertėjas yra griežtai įspraudžiamas tame genialiame Lispector padrikume – šventąja misija tampa išlaikyti tą padrikumą, netvarkytą ir tokį pat genialų. Tai ir buvo didysis iššūkis, kadangi esu pratusi prie pedagoginio santykio su portugalų kalba. Labai taikliai Clarice rašymą yra apibūdinusi vertėja Katrina Dudson: „subtiliai netaisyklingas“. Štai ir didysis smagumas – sudėlioti, kad išliktų tas kokybiškai sujauktas, savąją tvarką turintis tekstas.
Lispector atsisako pompastikos, ji savo nepaprastus tekstus rašo paprastais žodžiais, meistriškai išnaudodama portugalų kalbos žaismą, pasikliaudama savo intuityvia sintakse. Ir visgi kokio tik žodyno-žinyno neteko atsiversti: ir chemijos terminų, ir karybos, ir botanikos, ir Antikos istoriją, ir Bibliją, ir pasikonsultuoti su arabų kalbos dėstytoju (dėkoju Shams Aldeen Shams Aldeen) – argi tai ne puikiausias autorės genialumo įrodymas? Nuraminu galimus skaitytojus – šių žinių nebuvimas nebūtinai kliudys.
Negaliu nepaminėti ir vertimo proceso švyturio – šauniosios redaktorės Ernestos. Kai ji nematydama originalo perprasdavo ir atrišdavo kalbinius mazgus, žinojau, jog esame teisingame kelyje. Juokavom, kad net mano laiškai redaktorei ėmė darytis „lispektoriški”... Galbūt ta kalbėsena nėra tokia jau svetima?
– Ar lietuvių kalba pasirodė kaip pakankamai plastiška išreikšti unikalią Lispector kalbą – žodyną, sakinio (ne)tvarką?
– Brazilų portugalų kalboje daug gerundijaus, yra veiksmažodžių laikų, kur sutampa pirmojo ir trečiojo asmens formos – todėl svarbu atrinkti, apie ką kalbama: „aš“ ar „jis“, G.H. ar tarakonas (beje, ir pats tarakonas portugališkai yra moteriškos giminės daiktavardis!) Painiavos yra ir su daiktavardžiais „vyras“ bei „žmogus“, su žodžiu „aistra“, nuskambančiu jau pačiame knygos pavadinime: romanų kalbos išlaiko daugybinę žodžio passio reikšmę: kentėjimo pojūtis, patiriamas poveikis, aistra Tuo tarpu, lietuviškai reikšmes skiriame ir siauriname: yra aistra, yra „pasija“, t.y. Jėzaus Kristaus kančia paskutinėmis jo žemiškojo gyvenimo dienomis. Ar neklaidintų pastarasis pasirinkimas jau ir taip svyruojančių galimų skaitytojų?
O pažyminių kilmininkus kartais tekdavo atvirkštine tvarka vynioti lyg siūlų ritę – pavyzdžiui, tokiuose žodžių junginiuose kaip „nepertraukiamos civilizacijos tąsos anomalijos“...
Ir pati Clarice Lispector buvo vertėja, vadinasi, išmanė tiek gerąją, tiek „išvirkščiąją“ tekstų puses, todėl versdama tampi tarytum dar labiau įpareigota. Tačiau čia verta pasitelkti kitą istoriją: skaityti savo kūrybos vertimų Lispector tiesiog neapkęsdavo, prilygindavo tai savo pačios skrandžio turinio rijimui, todėl labiausiai jai patikdavo tie vertimai, kurių ji dėl kalbos (o mokėjo jų net 7!) visiškai negalėjo suprasti.
– Panašu, kad Lispector skaityti verta, tačiau nelengva – tad su kokiais lūkesčiais Skaitytojas turėtų imti į rankas šią knygą, norėdamas patirti skaitymo malonumą?
– Pernai pavasarį Brazilijoje pasirodė šios knygos ekranizacija tokiu pačiu pavadinimu. Filmo režisierius, šalyje gana žinomas, Luiz Fernando Carvalho, vis sulaukdavo klausimų: kaip nufilmuosi nenufilmuojamą? O G.H. personažą kūrusi pagrindinė filmo aktorė žavioji Maria Fernanda C?ndido prisipažino, kad ir pati santykį su šia knyga kūrė kone dešimtmetį, ir tą padarė tikrai ne iš pirmojo karto...
Štai ir klojame patalą būsimiems skaitytojams – tiesiog stebėkitės, atraskite, būkite atviri. Kaip sakytų Lispector: būkite ne „savo pačių kabutės“.