Su autoriumi pasikalbėjome apie daugiakultūrinę vaikystės aplinką ir apie praeitin nugrimzdusį sodų, daržų ir kaimynų pasaulį, kurio paskutine liudytoja tapo vaikystės kieme augusi eglė.
– Kai mintimis grįžtate į vaikystės Fabijoniškes, kas pirmiausia iškyla atmintyje?
– Pirmiausia pajuntu šilumą. Nors knygos viršelio nuotrauka vaizduoja žiemą, tame name, neturėjusiame jokių patogumų, visada būdavo šilta ir šviesu. Manau, dauguma žmonių, prisimindami savo vaikystę, pajunta panašius sentimentus.
– Knygoje jaučiama nostalgija ir liūdesys dėl to, kas prarasta, bet tuo pačiu joje gausu šviesos, ironijos, humoro, linksmų nutikimų. Ar rašymas leido iš naujo patirti vietą, kurios nebėra?
– Žvelgiant į tuos prabėgusius, prisiminimuose likusius laikus, reikia išmokti laikytis distancijos. Džiugu, jog pastebite, kad knygoje esama įvairiausių skonių – rašydamas siekiau kurti kino efektą, norėjau pasakoti apie linksmas situacijas, vykstančias nelinksmais laikais. Pavyzdžiui, knygoje aprašoma, kaip mūsų šeimos žmonės sugrįžo iš Sibiro – tokiomis akimirkomis džiaugsmas susilieja su rimtimi, liūdesiu, skausmu. Knygą rašiau fragmentais, bandžiau prisiminti tuos laikus ir darkart pažvelgti į juos vaiko akimis. Vaiko, kuris užaugo Lietuvoje, lenkiškoje aplinkoje.
– Paminėjote fragmentiškumą. „Mano Fabijoniškės“ – knyga be skyrių, parašyta tarsi vienu įkvėpimu. Kodėl pasirinkote būtent tokį formatą?
– Manau, pavyko sulipdyti mozaiką, sudarytą iš skirtingų temų. Prieš daugiau kaip dešimtmetį pasirodė mano novelių knyga, kurioje praeities įvykiai aprašomi atskirose novelėse. Kai šią knygą padovanojau vienam kino režisieriui, jis mestelėjo mintį sukurti vientisą knygą, lyg kino scenarijų, neturintį atskirų istorijų. Apie filmą negalvojau, tačiau darkart peržvelgiau savo noveles ir viską sujungiau į vientisą pasakojimą, įterpiau į jį savo eilėraščių bei senų nuotraukų, pridedančių pasakojimui spalvų.
– Knyga neleidžia pamiršti – ji išsaugo tai, kas galėtų ištirpti laike. Ar rašydamas jautėte prisiimantis atsakomybę už vietos, žmonių, prisiminimų išsaugojimą?
– Ir dabar jaučiu didelę atsakomybę. Esu vyriausias šeimoje, mano tėvai mirė jau prieš pusę amžiaus. Rašydamas knygą, neturėjau su kuo pasitarti ir pasitikslinti dėl tam tikrų faktų. Kad ir kaip ten bebūtų, mano prisiminimai – subjektyvus požiūris, galbūt ne viską prisimenu teisingai. Kadaise egzistavusio Fabijoniškių kaimo nebeliko, nebeliko ir ten gyvenusių žmonių. Tai buvo paprasti žmonės, apie kuriuos niekas nežino ir turbūt nesužinotų, todėl rašydamas siekiau nenutolti nuo dokumentikos, paminėti pavardes – norėjau įamžinti tuos žmones, parodyti, jog jie tikrai egzistavo.
Kai ši knyga buvo išleista Lenkijoje, gavau laišką iš buvusio Fabijoniškių gyventojo. Pasirodo, Fabijoniškėse kadaise gyveno jo senelis. Taip pat mane pasiekė laiškai iš žmonių, kurie kilę iš kitų Vilniaus rajonų – Justiniškių, Viršuliškių, Karoliniškių, Lazdynų. Jie rašė, jog prisimindami vaikystę regi panašius vaizdus.
Buvo ir tokių skaitytojų, kurie priminė nepaminėtus faktus, siūlė juos būtinai įtraukti į knygos tęsinį. Kažkam užkliuvo aprašymas, kaip dėdė geria degtinę – pasirodo, negėrė jis tiek daug. Nors ir nerašiau, kad daug gėrė, man atrodė nieko baisaus užsiminti, jog mėgo išlenkti stikliuką – juk tai yra šilta ir žmogiška, o kitomis akimis žvelgiant galbūt atrodo kitaip. Turbūt visi, rašantys apie savo prisiminimus ir tikrus įvykius, susiduria su ta pačia problema.
– Nors knyga labai intymi, joje telpa ir kolektyvinė patirtis. Kaip suprantu, rašydamas galvojote ne tik apie savo šeimos atmintį, bet ir apie viso rajono likimą?
– Galvojau apie Vilnijos likimą, apie lemtį kaimų, kurie buvo įsikūrę arti miestų ir kuriuos miestas užvaldė. Esu LDK fanas, o daugiakultūriškumas, skirtingų tautų bendrystė ir gyvenimas kartu taip pat labai svarbus šios knygos aspektas. Norisi tai pabrėžti. Dabar gyvenu Varšuvoje ir man kyla klausimas: „O kas čia buvo seniau?“ Man įdomu išsiaiškinti, kas buvo prieš tai. Pamenu, kartą man parašė lietuvis gidas-istorikas ir pasiteiravo kelių faktų apie Fabijoniškes. Jis rašė apie naujus Vilniaus rajonus – sužinojo, jog esu kilęs iš Fabijoniškių ir esu parašęs novelių knygą, tad kreipėsi į mane. Tada supratau, kad tokia prisiminimų knyga tikrai gali būti vertinga ir įdomi.
– Knygoje sutinkame daug artimųjų, kaimynų, mokytojų, o vienu metu knygos veikėja tampa ir eglė, medis, kurį pasodinote vaikystėje. Eglė tarsi įkūnija jūsų biografiją – jus abu iš gimtosios vietos išrovė su šaknimis. Koks jausmas buvo stebėti savo vaikystės pasaulio nykimą iš arti, tarsi dalyvautumėte laidotuvėse?
– Gavau butą Pašilaičiuose ir pro langą galėjau stebėti savo vaikystės kiemą, vietą, kurioje užaugau. Mačiau, kaip viskas keičiasi: seniau čia būta didelio sodo, paskui jo nebeliko, būta daugybės medžių, o galiausiai pasiliko tik viena eglė. Eidamas į autobusų stotelę, visada žiūrėdavau į ją, atsisukdavau ir tikrindavau – stovi ar jau nebe. Tai buvo obsesija. Eglė tapo simboliu, bėgančio laiko ir besikeičiančio gyvenimo metafora.
– Graži, netgi fizinė metafora Jūsų knygoje – po gimtųjų namų griovimo išsaugotos durų rankenos, tapusios šeimos laiko mašina, jungiančia XX a. ketvirtąjį dešimtmetį su dabartimi. Koks tų rankenų likimas šiandien?
– Rankenos tebėra mano buvusiame bute Pašilaičiuose, kur gyvena mano buvusi žmona. Anuomet tokių gražių, varinių rankenų Fabijoniškėse niekur nebūtum galėjęs įsigyti, todėl į naująjį butą pasiėmiau senąsias mūsų namo ir kaimo durų rankenas. Niekam jų nereikėjo, tad išmontavau jas iš išmestų durų – šitaip sukūriau naujų laikų ir likimo simbiozę. Gyvenimą Pašilaičių bute taip pat prisimenu šiltai: geras jausmas buvo liesti šias rankenas, liesti praeitį. Ateidavę svečiai teiraudavosi, iš kur tokias gražias rankenas turiu? Atsakydavau, kad jos iš kaimo. Iš paprasto kaimo.
– Knygoje rašote: „Žmogus iš ilgesio nemiršta tik todėl, kad jį palaiko vaizduotė ir viltis.“ Ką ši mintis Jums reiškia šiandien – ar vis dar jaučiate, kad tai padeda gyventi su praradimais?
– Manau, jog visada reikia žvelgti į priekį, tačiau iš prisiminimų prizmės. Tai – tapatybės klausimas: man įdomi mano šeimos istorija, man rūpi prisiminimai, tačiau gyvenimas tęsiasi, juda pirmyn.
– Fabijoniškės šiandien daugeliui tėra daugiabučių kvartalas. Ką, Jūsų manymu, jaunas žmogus, niekada neregėjęs senojo kaimo, galėtų pasiimti iš šios knygos?
– Man svarbūs ant knygos nugarėlės užrašyti jauno rašytojo Bartoszo Połońskio žodžiai – knyga padėjo jam geriau suprasti, kas jis yra, kaip jautėsi jo tėvai. Tai – ženklas, jog knyga gali būti įdomi ir jaunajai kartai, ji gali padėti pažinti, kas esi, kokia tavo praeitis, koks buvo lenkų likimas Lietuvoje.
– Gyvenate tarp dviejų šalių, dviejų kalbų, dviejų kultūrų. Ar ši knyga padėjo Jums atsakyti į klausimą, kas esate?
– Taip. Kai Lenkijoje manęs paklausia, kas esu, visada pabrėžiu, kad esu lenkas iš Lietuvos. Gyvenau įvairių kultūrų apsuptyje ir manau, jog tie, kurie augo daugiakultūrinėje aplinkoje, yra turtingesni. Vienas Lenkijoje gyvenančių poetų kartą šitaip pakomentavo mano kūrybą: „Matosi, kad rašė lenkas iš Lietuvos“. Priimu tai kaip komplimentą.
– Gyvenate Varšuvoje, tačiau kiekvienais metais sugrįžtate į Vilnių. Ką Jums reiškia tie sugrįžimai? Ar tai – susitikimas su miestu, o gal veikiau – su savo praeitimi?
– Gyvenau sovietų laikais ir Lenkija man tuomet atrodė kaip kitas pasaulis. Čia buvo ir filmų iš viso pasaulio, buvo kultūros, buvo muzikos. Svajojau išvažiuoti į Lenkiją, bet nebuvo galimybių – sienos buvo uždarytos. Kai atvykęs į Varšuvą joje pasilikau ir įsidarbinau Kultūros institute, ėmiau į Lenkiją žvelgti kitomis akimis – tai jau nebuvo svajonių šalis, tai buvo valstybė, kuri taip pat turi prolemų, apie kurias seniau negalvojau.
Būdamas Lenkijoje, mąstau apie Lietuvą. Netgi gyvenu Varšuvos rajone, kuris vadinasi Wilno. Nuo Vilniaus negaliu pabėgti: mano adresas – Varšuvos „Pilies gatvė“ – ulica Zamkowa, o mano artimiausia autobusų stotelė yra Plac Ostrej Bramy – Aušros vartų aikštė. Kiekvieną rytą skaitau naujienų portalus, domiuosi, kas vyksta Lietuvoje.
Palikęs Vilnių, ėmiau labiau jį suprasti: Vilniuje dabar lankausi tose vietose, kuriose nebuvo laiko apsilankyti čia gyvenant, nes visą laiką dirbau, lekiau, skubėjau, nebuvo laiko sustoti ir giliau pasižvalgyti, kaip atrodo miesto gyvenimas. Gyventi dviejose šalyse sunku, bet įdomu. Kai būnu Varšuvoje, galvoju apie Vilnių, o būdamas Vilniuje, pradedu galvoti apie Varšuvą.
* * *
Su autoriumi susitikti bus galima „Vilniaus dienose“, Katedros aikštėje – rugsėjo 7 d., 14 val., jis pristatys savo prisiminimų knygą. Kitas knygos pristatymo renginys įvyks rugsėjo 8 d., 17.30 val., Fabijoniškių gimnazijoje.