72 metų A.Kaušpėdo romanas „Koplyčia“ (išleido „Lapas“) prekyboje pasirodys rugsėjo 1-ąją. Rugsėjo 4 d. 18 val. MO muziejuje rengiamas knygos pristatymas. Tai ne pirmoji grupės „Antis“ lyderio A.Kaušpėdo knyga. Jo pavardė figūruoja dar ant dviejų leidinių – „Antiška“ ir „Gyveno kartą bičas ir kaimynas“.
Šiame pokalbyje su A.Kaušpėdu aiškinomės ir romano „Koplyčia“ atsiradimo aplinkybes, ir temas, ir kai kurių scenų tikroviškumo ribas.
– Pradėkime nuo „Koplyčios“ priešistorės. Ar atsimenate akimirką, kokį nors aplinkybių derinį, kai jūsų galvoje plykstelėjo šios knygos idėja?
– Taip, tai atsitiko pirmąją dėl COVID-19 paskelbto karantino dieną. Staiga nušvito, kad tai puiki proga pradėti rašyti tikrą romaną.
Visą gyvenimą svajojau susikurti svajonių namą (jame Girijos kaime su žmona Vilija įsikūrėme 2002-aisiais), pastatyti roko operą (2009-aisiais pastačiau „Zuikį Pleibojų“) ir parašyti didelį „tomomanišką“ romaną. Jį rašiau labai kruopščiai – diena po dienos penkerius metus. Nežinau, kaip teks su juo išsiskirti. Juolab kad visos svajonės jau įgyvendintos.
– Šiaip ar taip, žinomi žmonės šiais laikais dažniausiai rašo atsiminimus, memuarus. Kodėl ryžotės imtis autofikcinio romano, kuriame naudojotės ir tam tikrais savo gyvenimo įvykiais?
– Taip įdomiau ir man, ir skaitytojui. Man, architektui, patinka projektuoti ne tik pastatus, bet ir romano herojus, jų charakterius, situacijas, iššūkius. Bet įdomiausia kurti neįmanomą save – alter ego, kurį ištinka man nenutikę dalykai. Autofikcija tuo ir puiki, kad neįmanoma atskirti, kas tikra ir kas sugalvota. Kartais įsijautęs į romano siužetą nebesuprasdavau pats – buvo tai ar nebuvo?
Kodėl taip elgiausi? Dėl ryškesnės meninės tiesos – dėl tikresnio būties paradokso.
– Tie, kurie skaitė jūsų „Antišką“ ar „Gyveno kartą bičas ir kaimynas“, perskaitę „Koplyčią“ turėtų nustebti. Mat ši knyga – visiškai kitokia: humorą pakeitė filosofiškumas, rimtumas, absurdą – gyvenimo prasmės, tikėjimo paieškos. Galbūt sulaukus tam tikro amžiaus daugeliui taip atsitinka: žvelgi į savo praeitį ir ne viskas atrodo taip juokinga ir absurdiška?
– Ko gero. Pirmosios dvi knygos buvo ne tokie drąsūs bandymai kalbėti nuoširdžiai.
„Koplyčioje“ romano herojų lūpomis išklojau viską, ką manau apie mane supantį pasaulį. Tačiau nevengiau ir saviironijos, ir grotesko. Taigi stengiausi netapti religiniu fanatiku ar pasikėlusiu mokytoju. Pabandžiau tapti ieškotoju, tikėjimo detektyvu, išganymo subjektu.
– Pabandykime pasiaiškinti, apie ką šis romanas. Galima teigti, kad apie žmogaus dvasinių pokyčių kelionę, apie tėvo ir dukters santykių istoriją, galų gale apie tarsi jau subrendusio žmogaus kūrybinę ir gyvenimišką krizę.
Ką jūs pats atsakytumėte skaitytojui, kuris paklaustų, apie ką „Koplyčia“?
– Apie tikėjimą, jo galią. Jau seniai nustojome stebėtis pinigingais turtuoliais. Žinome, kad jie gali būti tokie pat nelaimingi kaip ir mes. Tad finansinė galia dar ne viskas – būsena yra tikrasis tikslas. Kad ją pasiektum, reikalinga minkštoji galia – tikėjimas.
„Koplyčia“, mano galva, kelia svarbiausius su tikėjimu susijusius klausimus: kuo tikiu? Kodėl tikiu? Vardan ko tikiu? Dėl ko verta tikėti? Dėl Dievo? Dėl kitų (visuomenės) ar dėl savęs?
Neabejoju, kad su šiais klausimais susiduria kiekvienas normalus žmogus.
– Romano veiksmas užsimezga, kai Leonardas Gražys sulaukia užsakymo suprojektuoti koplyčią. Tas užsakymas ilgainiui virsta tam tikru vidinės dvasinės koplyčios statymu. Įdomu, ar jūs pats kada nors esate sulaukęs užsakymo suprojektuoti kokį nors religinį statinį? Jei ne, kokio keisčiausio užsakymo esate sulaukęs, kuris jus paveikė bent panašiai kaip romano herojų?
– Ne, nesu suprojektavęs šventovės, bet nesąmoningai laukiau, gal pasiseks? Nesulaukiau. Ir pabandžiau įsivaizduoti, kas būtų, jeigu būtų?
Gal todėl ir aprašiau tai.
Keisčiausias mano gyvenimo projektuotas objektas – Valstybės saugumo departamento administracinių pastatų kompleksas Vilniuje, Pilaitėje. Tai buvo ne tik žiauriai sudėtinga, bet ir velniškai įdomu. Didžiuojuosi, kad mano architektų komandai ir man valstybė patikėjo tokį atsakingą darbą.
– Kadangi pokalbis pasisuko į autobiografiškumą, siūlau pažaisti: aš pabandysiu paspėlioti, kurie svarbūs epizodai yra tikri, o jūs pakomentuosite. Pirmas klausimas – apie personažus. Nors daugelis romano personažų pavaizduoti gana tikroviškai, man atrodo, kad Agnė – mažiausiai sukurtas ir sufantazuotas herojus. Ar sutinkate?
– Taip, jūs teisus, Agnės personažas tikroviškiausias, jis skirtas mano dukros Algės atminimui. Be to, romane esančios ištraukos iš dienoraščių, laiškų, dokumentų, poezija – Algės.
Dukros mirtis pakeitė mano gyvenimą. Privertė daug ką labai įdėmiai pergalvoti. Tai nebuvo lengva, nežinau, ar jau baigiau šią savo kontempliaciją, bet esu įsitikinęs, kad Algė iki šiol yra su manimi, mane auklėja ir brandina.
Romaną dedikavau abiem dukroms: Algei ir Monikai. Algei – dėl atminimo, o Monikai – dėl įspėjimo. Norėjau įspėti, kad tai yra šalia, tai gali nutikti kiekvienai šeimai.
– Leonardas Gražys draugauja su alkoholiu. Ta draugystė aprašyta gana įtaigiai, su iškalbingomis detalėmis, kaip sakoma, kone iš patirties. Jis turi įsirengęs vyno rūsį, kuriame – gana vertinga vyno kolekcija. Spėju, kad ir jūs turite vyno rūsį, bet romane tas rūsys kiek „pagražintas“.
– Ne, jokios vyno kolekcijos neturiu, juolab vyno rūsio. Bet problemą pažįstu praktiškai – teko pereiti visą girtuoklio mokyklą.
Alkoholio problemą iškėliau sąmoningai, nes tiek daug mano draugų architektų, menininkų iškeliavo pirma laiko, nes nesugebėjo išplaukti iš šio troškimų liūno. Tikiuosi, kad tai tik mano, sovietinės kartos, bėda, o šiuolaikiniam jaunimui tai nebeaktualu. Bet norint geriau suprasti mūsų kartą reikia žinoti, kad mes buvome ir esame priklausomi.
– Man įstrigo epizodas apie susidūrimą su agentu Šaibinu Vokietijoje. Manyčiau, kad toji verbavimo scena – iš fantazijos srities. Ar vis dėlto esate ką nors panašaus patyręs?
– Esu ir ne kartą. Tiesa, kažkaip pavykdavo išsisukti, bet ne tai svarbiausia. Vos aplinkiniai žmonės pastebi, kad tavimi domisi saugumas, įrašo į agentus.
Tai buvo „Anties“ laikais, kai viskas kabėjo ant plaukelio: ateis – neateis, suims – nesuims, pasodins – nepasodins. Iš pradžių daug kas bijojo net eiti į „Anties“ koncertus. Nes juk logiška: kas leido taip tyčiotis iš komunistinės valdžios? Viskas suderinta, tai provokacija – mes gudresni, mes į nieką nesivelsim.
– Kelionę iš Paryžiaus į Varšuvą vilkiku, manyčiau, taip pat sukūrėte, nors galiu ir klysti.
– Taip, sukūriau, bet neatsitiktinai. Reikalas tas, kad jaunystėje nemažai keliavau autostopu, tiesa, po Sovietų Sąjungos teritoriją.
Pokalbiai su tolimojo reiso vairuotojais paliko stiprų įspūdį. Žmonės kelyje neįtikėtinai atsiskleidžia.
– Leonardo Gražio užspringimo, komos ir atminties praradimo, be abejo, pats nesate patyręs. Nors panašių sąmonės aptemimų, atsidūrimo tarsi anapus daugeliui pasitaiko.
– Užspringimo epizodą ne veltui įtraukiau, nes ir pats tai patyriau. Nepasakosiu, kiek ir iki kokios stadijos, nes tai labai asmeniška. Bet tai man suteikė teisę rašyti apie anapusybę.
– Gustave’as Flaubert’as yra sakęs „Ponia Bovari – tai aš“. Ar jūs pasakytumėte tą patį apie Leonardą Gražį?
– Aš atsakyčiau: „Leonardas Gražys – tai neįmanomas aš.“
– „Antiškoje“ pasakojote, kad pirmas jūsų suprojektuotas statinys buvo bunkeris, požeminė slėptuvė vaikystėje. Dabar štai pastatėte koplyčią, nesvarbu, kad romane. Kokių minčių kyla, kai galvojate apie šiuos du statinius?
– Ne veltui praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje žaidėme bunkerius – toks buvo laikas, tvyrojo atominio karo grėsmė. Šiandien dėl Rusijos agresijos vėl sugrįžo tie laikai – svarstome: gal laikas statytis bunkerį?
Mano galva, tai nepadės. Vienintelis tinkamas statinys ir taikos, ir karo sąlygomis – koplyčia. Vidinė koplyčia – pasitikėjimas savimi, savo tauta ir valstybe.
– Pabaigoje klausimas iš jūsų romano: kas toliau? Gal vis dėlto imsitės atsiminimų, memuarų? O gal „Koplyčia“ – jūsų gyvenimo kūrinys?
– Nieko nežinau. Net neįsivaizduoju, kaip skaitytojai priims „Koplyčią“. Žinau tik tiek, kad atlikau pareigą, išsipasakojau, ir tapo lengviau.