Pristatydamas šį romaną apie palestiniečių pabėgėlės klajones, kurios galiausiai baigiasi Izraelio kalėjime, JAV žurnalistas, naujienų portalo „Mondoweiss“ bendraįkūrėjas Philipas Weissas pabrėžia, kad knyga nusipelno išskirtinio dėmesio, nes tai palestiniečių istorija, pasakojama iš visiškai kitokios nei Vakarų pasauliui būdinga perspektyvos peržengiant įprastinių mūsų nuostatų apie Palestiną ribas.
Pasak Ph. Weisso, romanas „Prieš nemylintį pasaulį“ dėmesio vertas dar ir dėl to, kad tai nuostabi, puikiai parašyta knyga apie drąsią moterį, patiriančią dramatiškus ir įprastą padorumą peržengiančius išgyvenimus iš pradžių Kuveite, paskui Jordanijoje, o tada – ir Vakarų Krante. Pagrindinei romano veikėjai Nar tenka patirti begalę skirtingų dalykų – būti gera žmona, vėliau tapti prostitute, užpuolimo auka, vagile, įsibrovėle, sabotažininke ir taip toliau. Vis dėlto, kad ir kaip šiurpiai klostytųsi aprašomi įvykiai, knygai nestinga šmaikštumo, veikėjų aštrialiežuviškumo. (tarkim, Naros močiutė, po garsiojo Oslo susitikimo, tebebūdama Jemene pareiškia: „Neprašysiu tų šunsnukių leidimo grįžti į namus. Mano apatiniai senesni nei tas sionistinis darinys.“).
Šiaip ar taip, iš pirmo žvilgsnio mažiau akivaizdi, tačiau svarbiausia dvasinė šios knygos žinia yra ta, kad, matyt, tik toks įprastinių normų neatitinkantis žmogus kaip Nara gali atskleisti mums, kaip visuomenė iš tiesų funkcionuoja, juk „joks psichologas ar dvasininkas nėra toks patikimas kaip kekšė, nes kekšės neturi balso pasaulyje, neturi išėjimo į dienos šviesą, todėl mes esame patikimiausios paslapčių ir tiesos saugotojos.“ Skaitytojams pateikiame dalį rašytojos Susan Abulhawa įžvalgų, kuriomis ji pasidalino pokalbyje su minėtuoju Philipu Weissu.
Apie vakarietiškų įsivaizdavimų neatitinkančią pasakojimo konstrukciją:
Tai nėra tiesiog pasakojimas apie palestiniečius, kuriame nebūtų kritikuojamas Izraelis ar panašiai. Tai prieštarautų mano prigimčiai. Mano tremtis, šeimos ir visa ko, viso mūsų pasaulio, sunaikinimas daugeliu atžvilgių – ir labai asmeniškai – nulėmė visą mano gyvenimą.
Jūs mane pakankamai gerai pažįstate, kad suprastumėt, jog aš tikrai nesijaučiu privalanti elgtis atsargiai, o juolab atsižvelgti į žmonių, dėl kurių kaltės visa tai ir nutiko, jausmus. Man išties svarbu, kad palestiniečių literatūra, jos veikėjai išsakytų savo tiesą. Be jokių atsiprašinėjimų. Suprantu – taip, jie bus smerkiami. Nė neabejoju, kad daugelis skaitytojų smerks šioje knygoje aprašytus personažus... Nieko baisaus. Bet smerkti juos – ne mano užduotis. Mano užduotis – pasakoti.
Apie besikeičiantį požiūrį:
Galbūt šis tas keičiasi, išties. Žmonėms atsiranda noras mus skaityti, jiems norisi perspektyvos, kuri atspindėtų mūsų požiūrį, jiems nebepakanka to, kad mūsų istoriją pasakotų tie, kurie nėra palestiniečiai, kaip buvo visada, o keistis ėmė gal tik prieš kokius gerus dešimt metų. Viskas, kas Vakarų pasaulyje parašyta apie Palestiną ir nutvieksta rampų šviesos, nebuvo parašyta mūsų. Tiesiog daugybė žmonių leido sau kalbėti už mus ir apie mus, ir būtent jie būdavo matomi pirmosiose gretose, gaudavo pripažinimą, susilaukdavo knygų recenzijų, pelnydavo apdovanojimus ir visa kita...
Bet vien tai, kad patekau į „Aspen Words“ ilgąjį sąrašą [apdovanojimų nominacija], liudija, kad padėtis šiek tiek keičiasi. Nes ši knyga – nėra tik simbolinis palestiniečių balsas.
Apie savo tapatybę ir Palestinos ilgesį:
Esu palestinietė. Gyvenu Jungtinėse Valstijose. Ir laikau save šios visuomenės dalimi. Laikau save amerikiete. Vis dėlto pirmiausia esu palestinietė. Aš negimiau JAV. Vaikystę leidau Kuveite, vėliau – Jeruzalėje. Kaip žmogus formavausi būtent toje pasaulio dalyje ir tam tikra prasme ten ir tebesu. Čia atvykau trylikos, taigi buvau dar pakankamai jauna, kad integruočiausi į šią visuomenę. Vis dėlto gyvendama Jungtinėse Valstijose esu patyrusi daugybę akimirkų, vertusių pasijusti, kad man čia ne vieta... Iš dalies tai lėmė ir mano būdas. Esu gana introvertiškas žmogus. Turiu nedidelį ratelį draugų, kuriuos įsileidau į savo gyvenimą. Tačiau visada juntu norą grįžti. Ir man tai nėra koks nors abstraktus dalykas. Visa tai labai tikra ir asmeniška.
Apie 2018 m. Izraelio draudimą lankytis Palestinoje:
Nežinau, kodėl jie nusprendė neleisti man įvažiuoti. Taip ir nesužinojau. Turbūt, jie neprivalo nieko tau aiškinti, kai turi visus tuos ginklus. Šiaip ar taip, esu neįleistinųjų sąraše. Pasienyje jie mane apgręžė du kartus. Paskutinįkart net sulaikė, įmetė į tą mažytę kamerą oro uoste.
Apie Joe Bideną:
Nesu Bideno rėmėja. O juolab neremiu Trumpo... Supraskit, aš, kaip ir daugelis, manau, kad Trumpas siaubingas, bet mintis, kad Bidenas yra gelbėtojas ar kad jis tikrai daug geresnis už Trumpą, yra, tiesą sakant, labai jau perdėta. Man regis, didžiausias Trumpo ir jo pirmtakų skirtumas yra ne tik tai, kad jis atviras rasistas ir kur kas mažiau maskuoja savo mizoginiją, eiblizmą ir rasizmą. Tai tiesa. Tačiau didžiausias skirtumas yra tas, kad Donaldas Trumpas visą šį imperinį etosą nukreipia į vidų, ir jo požiūris daugeliu atžvilgių gniuždo šios šalies žmones. Bet jo pirmtakai, – jie kur kas geresnio temperamento, gerokai iškalbingesni ir išoriškai patrauklesni, – iš tiesų širdyje buvo tokie pat rasistai ir mizoginai, tokie pat siaubingi. Tačiau minėtąjį etosą jie orientavo į išorę, prieš apsiginti negalintį pasaulį, pasitelkdami daugybę imperinių karų, gniuždžiusių kitas tautas tūkstanteriopai smarkiau nei Donaldas Trumpas gniuždo šią šalį.
Apie tai, kiek lėmė ar nelėmė žydų vaidmuo pradedant įsiklausyti į palestiniečių balsus JAV:
Manau, niekas nebūtų pasikeitę, jei ne nuolatinės palestiniečių aukos. Jei būtume tiesiog išnykę, dabar apie tai nesišnekučiuotume. Juk kalbame apie milijonų palestiniečių kovą ir mirtis už laisvę per bemaž šimto metų laikotarpį. Ir tenka pripažinti viską, kas iš to kyla, taip pat ir žydų moralinę evoliuciją šiuo klausimu – to neskatina kažin kokie vidiniai veiksniai savaime, tai skatina palestiniečių kova, būtent ši kova, matyt, žadina kažką žmonėse, kurie daug ko nežino, bet kurie yra priversti susidurti su tuo, ko nežino, priversti permąstyti savo vaidmenį ir savo indėlį vykstant šiai priespaudai. Visi turime savus vaidmenis vieni kitus išlaisvinant, tad laikausi nuomonės, jog potvynio banga kilsteli visus laivus.