Nobelio literatūros premija skirta ir lietuviams pažįstamam vengrų rašytojui Laszlo Krasznahorkai

Apdovanojimas skirtas „už įtaigią ir vizionierišką kūrybą, kuri apokaliptinio teroro akivaizdoje dar kartą patvirtina meno galią“.

L.Krasznahorkai (g. 1954 m. Vengrijoje) – įtaigių  epinių kūrinių autorius, tęsiantis Vidurio Europos tradiciją, kuri prasideda F.Kafka ir tęsiasi iki Th.Bernhardo. 

L.Krasznahorkai romanai pasižymi absurdiškumu ir groteskišku dramatizmu. 

Į lietuvių kalbą išversti keli L.Krasznahorkai romanai: „Priešinimosi melancholija“ ir „Šėtoniškas  tango“. Abu lietuviškai išleido „Kitos knygos“, išverė Vitas Agurkis.

Kūryba išversta į keliolika kalbų   
 
Pasak Visuotinės lietuvių enciklopedijos, L.Krasznahorkai (1954 01 05) 1974–76 studijavo teisę Szegedo ir Budapešto universitetuose, 1983 baigė vengrų filologiją Budapešto universitete.

Pirmajame romane „Šėtoniškas tango“ (1985, lietuvių kalba 2019, filmas 1994, režisierius Béla Tarras) pasitelkdamas raiškias socialinės realybės detales ir sukurdamas naujovišką epikos formą vaizdavo apokaliptinį visuotinį žlugimą. Antrasis romanas „Priešinimosi melancholija“ (1989, lietuvių kalba 2016, filmas „Werckmeisterio harmonijos“ 2000, režisierius Béla Tarras) dar pesimistiškesnis, reiškiamas neigiamas požiūris į istoriją. Panašios problemos nagrinėjamos ir romanuose „Karas ir Karas“ (Haboru és Haboru 1999), „Baronas Wenckheimas sugrįžta“ (Baró Wenckheim hazatér 2016), apysakoje „Paskutinis vilkas“ (Az utolsó farkas 2009), esė „ŽvėrisTūnoViduje“ (AllatVanBent 2010). 

Parašė orientalistinės tematikos kūrinių: romanus „Iš šiaurės kalnas, iš pietų ežeras, iš vakarų keliai, iš rytų upė“ (Északról hegy, délrol tó, nyugatról utak, keletrol folyó 2003), „Griuvėsiai ir graudulys po dangumi“ (Rombolas és banat az ég alatt 2004), apsakymų rinkinį „Ten vaikščiojo Seiobo“ (Seiobo jart odalent 2008). 

Kūryba išversta į 18 kalbų. 

„Šėtoniškas tango“ – melacholijos ir apokalipsės meistro Laszló Krasznahorkai kūrinys, įkvėpęs režisieriaus Béla Tarro filmą (1994). Filmas trunka ilgiau kaip septynias valandas – maždaug tiek ir reikia knygai perskaityti. Rašytojo modernistinis stilius lyginamas su S.Becketto ir F.Kafkos. Pranašystės, prisikėlimas, aliuzijos į Bibliją – viskas romane įgauna savitam L. Krasznahorkai matymui būdingų bruožų.

Ruduo, merkia lietus. Atokiame kaime gyventojų liko visai nedaug. Makabriškai, lyg laukdami kažko nenusakomo, žmonės linksminasi smuklėje. Ir tada atvyksta Irimijas. Nejučia jis įgyja didžiulę galią bendruomenei. Irimijas nenuspėjamas. Jis pasiūlo vietiniams kartu kraustytis į apleistą dvarą ir šie neabejodami juo patiki, tarsi gavę naujo gyvenimo pažadą.

„L. Krasznahorkai yra vienintelis toks autorius Europoje – išlaikantis įtampą, sodrus, itin originalus. Vienas paslaptingiausių dabar kuriančių rašytojų“, – rašė airių rašytojas Colmas Toibinas. „Šiurpi reakcija į prasmę praradusį pasaulį – „Šėtoniškame tango“ tai atrodo visiškai tikra, nepagražinta“, – pridūrė Theo Taitas iš „Guardian“.

„Negailestinga, vizionieriška šiuolaikinės apokalipsės meistro knyga“, – taip apie „Priešinimosi melancholiją“ kalbėjo rašytoja Susan Sontag.

Apie ką šis romanas? Tyrlaukiuose pasimetusio miestelio idilę nutraukia triukšminga cirko trupė, atsitempusi didžiulę padvėsusio banginio iškamšą. Prie tokių dalykų nepratę vietiniai gyventojai sukelia absurdišką maištą, kurio beprasmybė gali varžytis nebent su jo žiaurumu. Riaušes netrukus numalšina kariuomenė, į valdžią iškyla suirute pasinaudoję apsukruoliai, o keistoki miestelėnai ima svarstyti, kas pažeidžia bendro gyvenimo harmoniją. Gal visuomenė gyvena ne pagal masių psichologijos, o pagal muzikos dermės taisykles, kurioms artimi dangiškųjų sferų dėsniai?

2012-aisiais žurnale „Metai“ (Nr. 4) buvo paskelbtas Tiboro Keresztury’io ir Juditos Szekely pokalbis su L.Krasznahorkai „Jau niekur nieko nebėra“, kurį iš vengrų kalbos vertė Rūta Viljamaa. Pateikiame kelis fragmentus.

– Tik jau ne aš. Kaip tik todėl ir gyvenu čia, nes nesugebu pragyventi iš literatūros, kaip ir iš nieko kito. Kaip buvęs sentendrietis nenorėjau gyventi niekur kitur, bet vis dėlto teko atsikraustyti į šį liūdnai pagarsėjusį kaimą susigundžius žinia, kad jame nėra nei vandens, nei kanalizacijos, nei dujų. Visiškai nieko, tik šeši šimtai sustingusių bruegeliškų figūrų ir juokingai pigūs sklypai. Tad ir įsigijau vieną jų, beje, nuostabiame slėnyje, nes niekam kitam neužsidirbau iš rašymo.

Vadinamasis „vokiškas penketukas“, kuriam aš nepriklausau, nors ir norėčiau, tame pienu ir medumi plaukiančiame Kanaane, pasak mano pažįstamų, pragyvena – tik ne iš savo knygų honorarų. Nors vokiškas honoraras ir didesnis nei Vengrijoje, kur prestižinė leidykla skaitomam autoriui moka daugiausia tiek, už kiek vargšelis pratemptų skursdamas pusantro mėnesio, bet, tūlo vengro nuostabai, nėra milžiniškas. Daugiau uždirba tie, kurie susitikinėja su savo knygų skaitytojais. Toks principas ten veikia jau dešimtmečius.

Iš tikrųjų buvo tokie laikai, kai vokiečiai rimtai domėjosi vengrais. Viena jiems pabodo čekai ir lenkai, antra, vokiečiai, kaip žinai, vengrams savitai simpatizuoja. Bet tam jau atėjo galas. Be to, vengrų rašytojas užsienyje parduoda ne autoriaus, o vertimo teises. O tarp jų yra didelis skirtumas. Tad rašytojai gauna tik avansus. Péteris Esterhazy apie tai kartą replikavo: „Kai pamatysi, drauguži, avansą, žinok – tiek ir teturėsi. Kitus sutarties punktus gali ramiai sau pamiršti.“ Tai yra gryna tiesa.

Šiandien literatūros nebevertina nei Vakarų, nei Centrinės ir Rytų Europos visuomenės, todėl gali būti, kad Vengrijoje parduoti penki tūkstančiai knygos egzempliorių jau yra sėkmė. Bet paskutiniai literatūrą vertinę skaitytojai iš esmės buvo vokiečiakalbiai. Prieš kelioliką metų ten dar buvo auditorija skaitytojų, galėjusių tiesiog šiaip sau užsukti į knygyną ir įsigyti nežinomo Rytų Europos rašytojo knygą. Bet tokie laikai jau tikrai praėjo. Kultūroje vyksta dideli ekonominiai pokyčiai. Be kelių stambių leidyklų, kitos vos gyvuoja.

– Tarp vengrų literatūros ir būties yra šioks toks skirtumas, bet atsakant į klausimą: taip, galima. Reikia rašyti atitinkamus tekstus. Ir tuomet žmogus būna pačioje literatūroje, net jei jo nėra kultūrinėje visuomenės sąmonėje. Taip dešimtmečiais gyveno Imre Kertészas, jei ieškotume šiuolaikinių autorių pavyzdžių. Jei susidaro įspūdis, kad nebūnu namie, taip yra tikrai ne todėl, kad su Vokietijoje nuolat pripildoma pinigine kišenėje ir styrančiu Havanos cigaru burnoje nepaliaudamas keliaučiau per pasaulį.

Viena iš priežasčių yra ta, kad, pavyzdžiui, mano ankstesnei knygai „Karas ir karas“ („Habors es habors“, 1999) būtinai reikėjo ištyrinėti joje aprašomas vietoves – mano ieškotas priešistorinės Europos ribas. Reikėjo nusigauti ten ir sužinoti, kaip jos atrodo šiandien. Šiuos tiesiogine to žodžio prasme tyrinėjimų kelius sukoriau gavęs įvairių stipendijų – jomis pasirūpino mano kūrybą leidžianti šveicarų leidykla ir keli geranoriški draugai iš užsienio.

Bet nebūti namie turiu ir kitą priežastį. Vengrijoje aš nerandu savo vietos. Dažnai ištremiu save bet kur – nuo Amerikos iki Rytų Azijos – kad tik nereikėtų būti namie. Tačiau galiausiai viskas baigiasi tuo, kad iš ten, kur taip siekiau nukakti – paprastai būdamas prislėgtas – sugrįžtu dar vienišesnis, dar labiau apviltas ir dar labiau sutrikęs. Nes jau nebėra pasaulyje vietos, iš kurios toks tipas kaip aš negrįžtų namo prislėgtas, vienišas ir apviltas. Dar blogiau, visa tai padeda susivokti, kad mūsų ilgesys nebeturi jokios prasmės, nes po daugelio metų priverstiniu klajonių kažkas vis įsakmiau šnabžda: nėra vietos, kurios verta ilgėtis. Kad aš niekur nieko nebėra. Namuose jauti negatyvią trauką, užsienyje – pozityvų atstūmimą. Jei visa tai skamba kaip kažkoks naujas vyksmas mano gyvenime, skubu pridurti: namie nerandu savo vietos ne tik dabar – neradau jos ir seniau.

Turint tokį estetinį ir moralinį jautrumą, kuriam iš prigimties esu pasmerktas, šioje šalyje neįmanoma išlikti. Esu pernelyg jautrus, pažeidžiamas žmogus, nors – mirtinai pavojingas ir brutalus. Žinoma, yra įvairių išlikimo būdų. Aš, pavyzdžiui, pasitaikius progai, laimingas nusigerdavau. Kol galiausiai susigadinau sveikatą taip, kad vos netapau dramos herojumi tokiu laikotarpiu, kuriam nusispjaut į herojaus dramą. Kaip ir to laikotarpio dramos finale pajūrio smėliu per naftoje įklimpusius baltuosius garnius riedančiam Didžiajam Buldozeriui nusispjaut į vieną moliuską, sumaltą į miltus kartu su milijonais kitų. Jei tokia dramos baigtis ką nors reikštų, jei kokiam pažeidžiamam jaunam žmogui suteiktų jėgų, prisipažinsiu, aš kuo ryžtingiausiai atlikčiau šį vaidmenį. Tačiau šiais laikais ji nebereiškia nieko ir jokiam jaunam žmogui nesuteiktų įkvėpimo, nes juk jis neįkvėpė – į savo plaučius neįkvėpė – parako kvapo, pasklidusio iš šautuvo, kuriuo Sandoras Marai pasidarė sau galą.

Taigi, kai tokios „aktoriaus ambicijos“ tapo beprasmės, susitaikiau su tuo, kad praktiškai gyvenu tremtyje. Visos mano kelionės po romano „Karas ir karas“ – priverstinės: kiekvieną kartą išvykdavau todėl, kad Vengrijoje man nebuvo vietos. Ne tik Vengrijos kultūriniame gyvenime, kuriame įvairiomis žeminančiomis priemonėmis – straipsniais, pramoginėmis laidomis ar tylėjimu – bandoma sužlugdyti tai, ką aš ar kažkas kitas padarė, tikėdami, kad nuveikė visų mūsų džiaugsmui.

Vengrų literatūroje vietos nerado ir tai, kam aš – ir tikrai ne aš vienas – „atstovauju“. Šviesiausi žmonės, pasivedė mane į šalį, slapčia prisipažįsta labai vertinantys mano kūrybą, netgi šelmiškai pamerkia akį... „Bet pasaulis, – priduria jie su dar šelmiškesne išraiška, – pasikeitė, todėl „tam“, deja, nebegalima skirti pelnytos vietos.“ Ir tuomet išvardija argumentus, kodėl ne. Bjauru, nes tie argumentai yra visiškai nuspėjami. Mat visuomenėje, kuri taip masiškai ir taip aklai parklupo prieš Didįjį Molochą, beprasmiška reikšti abejones.

Šioje šalyje yra meno, kartais dargi neįtikėtinai aukšto lygio, jei kalbėtume apie formą, bet tik tokio meno, kurį galima išreikšti forintais ir kurio eksponavimui reikalingi pinigai. Kaip reikalingi pinigai ir menininkui, kurį tarytum lemtis persekioja sąskaitos už elektrą, vandenį ir dujas. Bėda ta, kad tie labai talentingi žmonės mąsto taip pat, kaip ir visi kiti: kad egzistuoja kažkokia neįveikiama, nepakeičiama, nesuvaldoma jėga, kuriai žmogus arba paklūsta, arba  ir čia visi sustoja, ir nė nesusimąsto: kodėl gi mes tokie tikri, kad negalima tapyti be teptuko, kurti muzikos be instrumento ir rašyti, jei ne be kompiuterio, tai be parkerio ir popieriaus? Vienu velnio mostelėjimu visi ėmė ir įtikėjo, kad tai neįmanoma. Bet įsivaizduokime pasaulį – dabar iš karto! – kuriame yra menininkų, tapančių be teptuko, kuriančių muziką be instrumento, rašančių be popieriaus ir parkerio. Vien ta mintis mane padarys laimingą. O juk toks pasaulis galėtų būti mūsų, čia. <...>