45 metų poetei G.Kazlauskaitei pagrindinis Poetinio Druskininkų rudens apdovanojimas praėjusį šeštadienį buvo įteiktas už šiais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą eilėraščių rinkinį „Marialė“. Prieš tai ji yra išlkeidusi dar keturias eilėraščių knygas: „Heterų dainos“, „Meninos“, „Singerstraum“, ir „Gintaro kambarys“.
Su laureate G.Kazlauskaite kalbėjomės ne apie laurus, o apie kasdienybę – kaip, kada ir kur atsiranda eilėraščiai, galiausiai sulaukiantys premijų.
– Yra posakis, kad prozininkui būtinas tvirtas rašomasis stalas, patogus krėslas ir kietas užpakalis. Poetui darbo stalas kaip ir nebūtinas. Gal atskleistumėte savo santykį su darbo stalu?
– Tokio neturiu, dirbu arba virtuvėje, arba ant sofos. Ne tiek poeziją rašau, nors ją irgi, kiek atlieku kitus privalomus darbus. Esu sėdmaišinė rašytoja, tokie greitai susidrožia nugarą ir po to turi lankyti mankštas.
Bet kavinių nemėgstu, tada verčiau jau bibliotekos, nors jose irgi nieko sentimentalaus neturiu. Adomo Mickevičiaus skaitykloje atsiveria vaizdas į Pranciškonų konventualų bažnyčios šventorių, jame įprastai (kokius dvidešimt penkerius metus, jei teisingai atsimenu) žaidžia vaikų darželio ugdytiniai. Įkvepia mintis, kad tie pirmieji, kuriuos mačiau, kai rašiau bakalauro darbą, šiandien teoriškai galėtų būti mano studentai. Vis dėlto nepasakyčiau, kad esu ten sėdėjusi dažniau nei bet kur kitur.
– Jei reikėtų parašyti nedidelę novelę, miniatiūrą apie savo darbo vietą, kambarį, rašymo priemones, vaizdą pro langą, kaip ji skambėtų?
– Mano prisirišimas prie vietos minimalus, butus dažnai keičiau, todėl net nežinočiau, apie ką rašyti. Gal eiliuotą pasakėčią apie lovą, kaip stabiliausią iš baldų? Bet apie tai jau parašė Andrius Jakučiūnas romane „Tėvynė“.
Procesas yra vidinis, priemonės tėra niekai. Gal išskirčiau autobusų maršrutus, kuriais važiuodavau į darbą – bet jie irgi nuolat keitėsi. Pavyzdžiui, kasdienės kelionės 74, 27, 6G ar 31 maršruto autobusais susijusios su mano knyga „Singerstraum“: yra ir vaizdinių pro langą, ir tiesioginių eilėraščių apie Naująją Vilnią.
– Wislawa Szymborska yra sakiusi, kad apie rašytojo darbą neįmanoma sukurti filmo, nes jis būtų be galo nuobodus: sėdi prie stalo, retkarčiais pakelia akis į lubas, ir viskas. Ar sutinkate? Ar kūrybą, galutinį rezultatą kaip nors veikia aplinka, kurioje jis rašomas?
– Filmai apie rašytojus labai įdomūs. Bet jie, be abejo, ne apie darbą, o apie meilę, klystkelius, biografijos įvykius.
Darbas visuose juose parodomas romantizuotai: išdidus kalenimas spausdinamąja mašinėle, užsigeriant viskiu. Ir iš rašytojo darbo idėjos prigaminama visokeriopos pramonės, kuri sėkmingai masiškai monetizuojama: užrašinių, parkerių, pieštukų, lentynų per visą sieną, gražių laptopų, net alkoholio („Writers‘ Tears“). O kur dar visokie interjerai, supamieji krėslai, pledai, patefonai, gyvūnai, hobiai ir kiti patrauklūs priedai. Bet aš tuo nesidomiu, neseku, nevartoju. Todėl ir nerašau, tarkime, itin estetizuotu Indrės Valantinaitės arba Manto Adomėno stiliumi.
Bet taip, gali būti, kad aplinka nėra toks jau nekaltas dalykas.
– Kur nukreipiate žvilgsnį, kai užstringa mintis ar sakinys?
– Vaikštau iš vieno kambario į kitą. Įsijungiu radiją, retkarčiais – televizorių. Atlieku buitinius darbus.
– Yra posakis, kad geriausias poilsis – mėgstamas darbas. Kas jums yra kūryba ir rašymas – labiau darbas, labiau poilsis ar labiau kas nors kita?
– Darbas yra darbas. Rašymas yra ir malonus, ir kankina – bet taip, atrodo, esti kiekviename darbe.
Visuomenėje profesionalioji kūryba nesuvokiama kaip darbas – juk mes, neturėdami ką veikti, šiaip reiškiamės apie savo jausmus ir po to tą pardavinėjame. Žmonės įsivaizduoja menininko darbą kaip tokį, kuriame įdėtos pastangos žūtbūt turi atsipirkti, bet patys menininkai labiau pasitiki nekomerciniais artefaktais. Kartais stinga pačių menininkų supratimo apie skirtumą tarp kūrinio ir saviterapijos.
Ir taip, eilėraštis daugiaveikos darbotvarkėje tikrai virsta poilsiu.
– Johnas Updike'as netikėjo, kad rašytojui verta laukti įkvėpimo, pasak jo, „nerašymo malonumai tokie galingi, kad jei tik leisi sau jiems atsiduoti, niekada daugiau neberašysi.“ Jūsų manymu, kūrybiniai laimėjimai labiau susiję su talentu, įkvėpimu ar juodu darbu?
– Su visais trim. Pagarba J.Updike‘ui, daug literatų yra kažkokios magnetinės jėgos pritraukiami prie nerašymo malonumų.
– Trumanas Capote yra sakęs: „Esu absoliučiai horizontalus autorius. Negaliu mąstyti, kol neišsitiesiu ant lovos ar sofos su cigarete ir kavos puodeliu.“ Sėdant prie rašomojo stalo ar reikia kokio nors specifinio nusiteikimo, ritualų, įpročių?
– Rašymas yra ir mąstymas, kurį aktyvuoja rutina. Man specifinio nusiteikimo nereikia: gerdama kavą iš ryto, „skrolinu“ naujienas. Vakarais žiūriu „Panoramą“. Kartą per dieną pažaidžiu „Duolingo“. Daugiau nuodėmių neturiu.
– Kiek maždaug laiko praleidžiate darbo kambaryje? O kiek rašydama prie darbo stalo?
– Jau minėjau, neturiu tokio kambario, stalo ir net nelabai laikausi ribų tarp kambarių.
– Papasakokite apie savo praeities rašomuosius stalus, darbo kambarius, rašymo vietas, kuriose atsirado vieni ar kiti kūriniai?
– Atsimenu didelį rašomąjį stalą Vysbadeno rezidencijoje, bet ant jo, regis, piešiau, ne rašiau. Nešiojamųjų kompiuterių laikais stalai nebūtini, rašyti galima visur.
„Šiaurės Atėnų“ redakcija, kurioje ilgokai dirbau, turėjo kapitalinį stalą su stalčiais, tačiau prisiminimai ne vien malonūs – ten teko išgirsti karčių žodžių, atsidurti nejaukiose situacijose.
Be abejo, atsimenu vaikystės stalą, apvalų, ąžuolinį, seną – paauglystėje ant jo ruošdavau pamokas ir rašiau savo pirmąją prozą. Bet greitai atsirado kompiuteriai.
Esu rašiusi ligoninėse, tik neįsiminiau to kaip kažko ypatingo. Kartą, kai dukra buvo maža, Santariškėse prie vaikų ligoninės lango ateidavo katė. Tupėdavo, dirbo savo terapinį gydytojos darbą. Tuo metu bandžiau rašyti disertaciją.
– Esate pelėda ar vyturys? Ir kaip darbingiausių valandų metas keitėsi bėgant laikui?
– Pelėda, bet tapatybė šiais laikais yra taki, viskas išmuštruojama.
– Skaičiau, kad Honore de Balzacas išgerdavo 50 puodelių kavos per dieną, tai jam baigėsi nemenkomis sveikatos problemomis. O jums kas – kava, arbata, kitas gėrimas – labiausiai susijęs su kūryba, kūrybinga nuotaika?
– Išgeriu du kavos puodelius per dieną, daugiau nelabai kuo stimuliuojuosi. Du kartus per savaitę stengiuosi sportuoti. Jei galiu, važiuoju dviračiu.
– Muzika ir kūryba. Kaip manote, ar yra laikas muzikai ir laikas kūrybai? O gal vienas kitam padeda, vienas kitą papildo?
– Ar ne Konfucijus sakė, kad žmogus, bent trejus metus neužsiimąs muzika, morališkai degraduoja? Jeigu taip, esu jau senokai supuvus. Muzikos klausausi retai net ir ne darbo metu – ji mane nuneša į melancholiškas būsenas. Kaip tik to ir vengiu.
– Lietuvių patarlė teigia: „Ką gali padaryti tuoj, neatidėliok rytoj!“ Tačiau žinoma, kad, tarkime, Franzas Kafka buvo linkęs švaistyti laiką, atidėlioti svarbiausius kūrinius, vietoj to jis imdavosi laiškų ar dienoraščio. O jūs esate labiau dabartistė ar atidėliotoja?
– Visaip yra buvę, nesu nei grynai tokia, nei anokia. Šiuo metu labiau persiauklėjusi į dabartistę.
– Kartais rašytojai, turėdami omenyje visokius trukdžius, kiek juokaudami užsimena, kad ideali vieta kūrybai būtų kalėjimas. Ar sutinkate?
– Yra jau kalėjusių rašytojų, bet, išskyrus nebent Oscarą Wilde‘ą, nieko labai nuostabaus jie ten nesukūrė. Literatūros istorijoje esama atvejų, kai draugai užrakindavo rašytoją kambaryje su maistu ir rūkalais, kad jis atliktų savo darbą ligi nustatyto termino. Jurgis Baltrušaitis tokiu būdu yra užbaigęs savo vertimus.