Iš Sakartvelo kilusi vokiečių rašytoja Nino Haratischwili puikiai žinoma ir lietuvių skaitytojams, – dvi jos knygos pasirodė lietuvių kalba („Aštuntas gyvenimas (Brilkai)“ ir „Šviesos stygius“ (abi jas iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė, išleido leidykla „Alma littera“). Jos knygos sulaukė didelio populiarumo visame pasaulyje, ji pelnė daug apdovanojimų, o romanas „Aštuntas gyvenimas (Brilkai)“ pateko į tarptautinės Bookerio premijos ilgąjį sąrašą.
Šiame interviu ji pasakoja apie tai, kaip ji jaučiasi gyvendama Vokietijoje, ką nori atrasti savo knygose, kokia yra meno galia.
– Dabar jūs gyvenate Vokietijoje, tad ir į savo gimtinę žvelgiate kažkiek iš šono. Kaip keičiasi jūsų vertinimas šalies istorijos, jos realybės žiūrint ne iš vidaus, o iš tolimesnės perspektyvos? Interviu jūs esate minėjusi, kad kuo ilgiau gyvenate Vokietijoje, tuo labiau jaučiate, kad esate kilusi iš Sakartvelo.
– Atstumas man rašant visada buvo svarbus – laiko, erdvės ar net geografine prasme. Iš šios perspektyvos gyvenimas tarp dviejų kultūrų man, kaip rašytojai, yra tam tikra dovana. Tačiau kaip žmogui tai nėra lengva – dažnai jaučiuosi tarsi pašalietė. Kai persikėliau į Vokietiją, labai stengiausi prisitaikyti prie vietinės kultūros, įsilieti į visuomenę, tapti jos dalimi. Bet vienu metu pajutau, kad pradedu prarasti save.
„Aštuntas gyvenimas“ man tapo savotišku išsilaisvinimu, nes per rašymą bandžiau sugrįžti prie savęs ir savo šaknų. Tam tikru momentu supratau, kad beveik viską, ką žinojau apie XX amžiaus istoriją, buvau perėmusi iš vakarietiškos perspektyvos – ir tai mane nuoširdžiai sukrėtė.
Per pastaruosius metus vis aiškiau matau, kad vakarietiška perspektyva ne visada yra pateisinama ar vienintelė teisinga. Dabar man atrodo, kad ir Vakarai galėtų daug ko pasimokyti iš Rytų. Juk dabar išgyvename tam tikrą paradigmos pokytį – metą, kai turime iš naujo permąstyti daugelį dalykų ir išmokti daryti juos kitaip.
– Jūs atvykstate į festivalį Lietuvoje. Ką žinote apie mūsų šalies istoriją? Kiek ji, jūsų nuomone, panaši į Sakartvelo ir kuo iš esmės skiriasi?
– Žinoma, yra daug paralelių. Abi šalys – nedidelės, abi gyvena Rusijos imperializmo šešėlyje, abi turi skausmingą kolonializmo istoriją – terminą, kuris, deja, retai vartojamas kalbant apie Sovietų Sąjungą, nors, mano manymu, tai didelė klaida! Vis dėlto egzistuoja ir daugybė skirtumų – ne tik geografiniu, bet ir kultūriniu požiūriu. Labai svarbu atskirti įvairias Rytų Europos šalis, negalima visko suplakti į vieną visumą, kaip dažnai nutinka žvelgiant iš Vakarų Europos perspektyvos, taip tik atkartojamos senos, nusidėvėjusios klišės.
– Kalbant apie jūsų knygas neretai kalbama, kad jos padeda susipažinti su Sakartvelo istorija. Kiek jums pačiai svarbi ši kūrybos pusė?
– Neturiu jokios „misijos“, kai rašau – mintis, kad turėčiau ką nors mokyti ar auklėti, man visiškai svetima. Rašydama dažnai pati atrandu naujų, netikėtų dalykų, ir džiaugiuosi, jei galiu tuo pasidalyti su kitais. Vis dėlto man rašymas visų pirma yra labai egoistiškas procesas: turiu klausytis savęs, išsiaiškinti, kas man iš tiesų įdomu, atrasti savo balsą, savo toną. O tada belieka tikėtis, kad tai palies ir kitus. Netikiu, kad galima rašyti turint aiškiai apibrėžtą tikslą. Rašymas yra gyvas, trapus, itin jautrus procesas, ir svarbiausia jame išlikti ištikimai pačiai sau.
– Ar pastebite skirtumus tarp to, kaip jūsų knygos priimamos Vakaruose, Vokietijoje, ir Rytų Europoje? Kaip jas priima skaitytojai Sakartvele?
– Iš pradžių maniau, kad skirtumai bus didžiuliai, tačiau taip nebūtinai yra. Dažnai mano knygos sulaukia populiarumo šalyse, kur to visai nesitikėjau – pavyzdžiui, Nyderlanduose ar Norvegijoje. Tikiu, kad gera literatūra visada peržengia šalių ribas. Tokios temos kaip šeima, tapatybė, meilė ar politika paliečia daugelį žmonių, nesvarbu, kur jie gyventų. Vis dėlto natūralu, kad šalyse, turinčiose panašią praeitį, kai kurie įvykiai suvokiami giliau, intymiau. Sakartvele mano knygos dažnai priimamos asmeniškiau – ypač naujausia, „Šviesos stygius“, pasakojanti apie devintojo dešimtmečio pabaigos ir dešimtojo pradžios Tbilisį. Ji neišvengiamai sužadina daugybę asmeninių, dažnai skaudžių prisiminimų.
– Ką apie dabartinius įvykius Ukrainoje gali atliepti jūsų knygos? Jūs esate sakiusi, kad visa jūsų šalies istorija yra okupacijos istorija.
– Mano naujausias romanas pasirodė praėjus vos dviems dienoms nuo karo Ukrainoje pradžios. Tuo metu buvau knygų turo metu, tad visą laiką turėjau pasakoti, kas vyksta, ir, suprantama, beveik nekalbėjau apie literatūrą. Praeitis tuomet susiliejo su dabartimi itin šiurpiu būdu, tačiau man visada sunku perkelti dabartinius įvykius į literatūrą. Norint ką nors suprasti, visada reikia laiko ir atstumo. Visa kita, – tai jau žurnalistika ar dokumentinė proza, kurios irgi yra be galo svarbios. Bet man sunku įtraukti į knygas tai, kas įvyksta netikėtai, čia ir dabar. Ką galėčiau pasakyti apie visus šiuos įvykius iš šiandienos perspektyvos – išskyrus pyktį ir bejėgiškumą?
– Man atrodo, kad jūsų knygos meistriškai perteikia tai, kaip asmeninė istorija susilieja su kolektyvine. Ar manote, kad tai ir yra viena pagrindinių rašytojo užduočių – vieno žmogaus gyvenime bandyti užčiuopti universalumą?
– Literatūra gali kilti iš daugybės poreikių ir daugybės klausimų. Mano atveju, istorija vaidina svarbų vaidmenį, tačiau taip būna ne visada. Esu parašiusi ir tokių knygų, kuriose istorija beveik nefigūruoja, o galbūt netrukus parašysiu visai kitai temai skirtą knygą. Nenoriu savęs įrėminti, o, kaip jau esu minėjusi, netikiu, kad rašytojas apskritai gali turėti kokią nors misiją, išskyrus vieną – būti sąžiningam ir daryti viską, ką gali geriausiai.
– Gal ir banalus klausimas, tačiau manau, kad svarbus. Ką literatūra gali duoti šiais neramiais laikais? Ar gali ji suteikti vilties?
– Deja, jau nebesu tokia naivi, kad tikėčiau, jog menas gali ką nors išgelbėti ar nuo ko nors apsaugoti. Tačiau, žinoma, jis gali statyti tiltus, žadinti empatiją, atkreipti dėmesį į kultūrą, padaryti dalykus mums prieinamus gilesniu, emociniu lygmeniu. Kai girdime ar skaitome apie katastrofas žiniose, dažnai negalime jų iki galo suvokti – jos lieka skaičiais, statistika, kažkuo, ką galime suprasti racionaliai, bet ne pajusti. Su literatūra viskas kitaip – ji eina giliau, ji leidžia užmegzti ryšį su herojais, išgyventi kartu. Ir taip – aš visiškai tikiu šia meno galia.
Susitikimas su rašytoja Vilniuje vyks spalio 25 d. 19.00 val. Nacionalinėje dailės galerijoje, festivalio „Open books“ metu. Pokalbį moderuos Goethe instituto vadovė Anna Maria Strauß. Pokalbis vyks vokiečių kalba su sinchroniniu vertimu į lietuvių kalbą.