Vasylis Škliaras (Василь Миколайович Шкляр, gim. 1951 m.) – vienas iš labiausiai skaitomų šiuolaikinių ukrainiečių rašytojų, keliolikos romanų ir bene dešimties trumposios prozos rinkinių autorius, taip pat sukūręs knygų vaikams. Kai kurie literatūros kritikai jį įvardija „mistiku“, „literatūros milžinu“, „ukrainiečių bestselerio tėvu“. Rašytojo kūryba versta į anglų, bulgarų, armėnų, švedų, slovakų, rusų ir kitas kalbas. Jo romanams svarbios istorinės temos, drama, mistika, jie išsiskiria ryškiais personažais, kurie įsimenami visam gyvenimui.
Ukrainos nacionalinės Taraso Ševčenkos premijos komiteto sprendimu Vasylis Škliaras 2011 m. buvo pripažintas šios premijos laureatu, tačiau apdovanojimą rašytojas atsisakė priimti protestuodamas prieš tai, kad tuo metu Ukrainos švietimo ministro pareigas ėjo odiozinė, prorusiškų pažiūrų figūra Dmytro Tabačnikas.
„Zuikių bažnyčia“ – kupinas veiksmo romanas vertinantiems klasikinę fabulą, gyvus personažus ir subtilią, bet galingą emocinę įtampą. Įstabu, kaip ukrainiečių rašytojas geba tiksliai perteikti Lietuvos istorijos paveikslą – skaitytojas įtraukiamas jau nuo pirmųjų puslapių. Tai ne tik istorinis romanas, tai tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp Lietuvos miškų ir Ukrainos stepių, tai pasakojimas apie bendrą pasipriešinimą imperijai, apie žmones, kurie renkasi ne saugų, o teisingą kelią.
Pokalbis su ukrainiečių rašytoju Vasyliu Škliaru apie lietuvių partizanų kovą vaizduojantį jo romaną „Zuikių bažnyčia“
2024 m. rugpjūčio 20 d. Ukrainos visuomeninio transliuotojo kanalo „Суспільне Культура“ studijoje vykusio pokalbio su knygos autoriumi ištraukos.
– Kaip nusprendėte rašyti apie lietuvių partizaninę kovą?
– Maždaug prieš penkerius metus apie Lietuvos nacionalinį išsilaisvinimo judėjimą rašyti mane paskatino ir į Lietuvą pakvietė Virginijus Strolia, jis yra leidėjas, Anykščių krašto Garbės ambasadorius Ukrainoje. Anykščiai – tai nedidelis miestelis, kurio apylinkėse vyko ypač įnirtinga kova ir kur pasipriešinimo judėjimas buvo itin gerai išplėtotas.
Tai štai, jis paragino: „Atvažiuokite, susipažinkite, parašykite tokį romaną, kokį esate parašęs apie „benderininkus“, nes pas mus, deja, – sako, – trūksta tokios literatūros.“ Na aš ir išvykau – dar nieko dėl romano konkrečiai nežadėdamas. Ten susitikau su tikrais partizanais, miško broliais, jau visai senutėliais, tarp jų ir Jonu Svilainiu, tuo metu jam jau buvo 98 metai, tačiau išlikęs šviesaus proto. Jis gyveno vienišas, viensėdyje, kaip atsiskyrėlis, netroško su niekuo susitikinėti.
Labai įdomus žmogus, vis dėlto jis puoselėjo ypatingus jausmus Ukrainai, ir kai jam pasakė, kad atvyko rašytojas iš Ukrainos, jis sutiko pasimatyti ir galiausiai man atskleidė išties daug paslapčių, apie kurias niekam nebuvo pasakojęs, mat tai uždaras žmogus, nemėgęs viešumos, visokių susibūrimų, švenčių, o ir jokių atsiminimų nenorėjęs rašyti. Bet man štai vis dėlto atsivėrė. Matyt, būtent šis susitikimas ir nulėmė tai, kad apsisprendžiau imtis romano.
Tačiau supraskit, lietuviška aplinka man nebuvo pažįstama, kalbos nemoku...
– Tad iškart noriu užbėgti į priekį: kaip judviem pavyko rasti tiek bendros kalbos, kad beregint būtų galima pasinerti į jo istoriją?
– Supratau, kad reikia ieškoti tilto – nuo Ukrainos, nuo mūsų kovos iki jų, juk turėjo būti kokių nors sąsajų. Ir iš tiesų paaiškėjo, kad 1950 m., kai jau buvo sunkiausi šios kovos laikai, kai jau nebeliko vilties išsilaisvinti, mūsų vaikinai Voluinėje, kariai, Ukrainos sukilėlių armijos kovotojai, nusprendė surengti reidą į Lietuvą. Tuo metu tokius reidus jie rengdavo į Čekoslovakiją, į Rumuniją, į Lenkiją, kad parodytų pasauliui, jog Ukraina kovoja ir niekada nesitaikys su Maskvos okupacinėmis valdžios institucijomis.
Taigi 1950-ųjų metų liepą dvylika mūsų drąsuolių išvyksta į Lietuvą, jie traukia per Baltarusiją, bet ten jau stovi tiek daug rusų kariuomenės, kad praeiti nebeįmanoma. Kur jau ten, be to, galėjo pasitaikyti ir išdavysčių, nes visur jų kelyje stovėjo tos rusų armijos įgulos, ir tada jų vadas Rybakas priima sunkų sprendimą. Jis sako: turim grįžti atgal, praeiti neįmanoma.
Tačiau vienas jų nusprendžia vis tiek keliauti. Vienas. Ir galiausiai savo tikslą jis pasiekia. Taigi, pasakojimas prasideda nuo to, o toliau jau lietuvių kovų puslapis.
– Taip, ir jei akivaizdu, kad ukrainiečių šaltiniai jums prieinami, ir jūs daug su jais dirbate rašydami savo romanus, o lietuviški šaltiniai – juk jie yra lietuvių kalba, tad noriu pasitiksinti, kaip vyko šįkart, kaip jums pavyko dorotis su šia užduotim.
– Turėjau nemažai išties kompetentingų, patikimų konsultantų, aš su jais nuolat bendravau – tai istorikai, tai kaip tik tie lietuviai, kurie puikiai yra išstudijavę šį pasipriešinimo judėjimą Lietuvoje ir aš su jais, taip sakant, nuolat bendraudavau, daugelį be perstojo kamavau klausimais – mane domino kiekviena smulkmena, kiekvienas vardas, kiekvienas slapyvardis.
Ir net paskui, kai jau romaną parašiau, kai jį užbaigiau, o tai truko penkerius metus, – istoriniai romanai reikalauja daug laiko, – siunčiau lietuviams jo rankraštį. Tiems, kurie supranta šį reikalą. Pradėjau nuo savo draugo Virginijaus, jis moka ukrainiečių kalbą, jo žmona Rūta moka ukrainiečių kalbą, jie perskaitė, perskaitė ir dar vienas istorikas, kuris mano stiliaus subtilybių galbūt negalėjo pajusti, bet pasitelkęs internetines vertimų programas kruopščiai sutikrino faktologinę dalį. Ir kokių nors svarbių, esminių pastabų neturėjo. Bent kol kas tokių nesulaukiau.
– O kaip jie apskritai reagavo, kad parašytas toks kūrinys?
– Na, jie labai sujaudinti, kad užsienietis, ne lietuvis, rašo tokią knygą. O aš pasinėriau į tą medžiagą, tiesiog gyvenau ja...
– Beje, regis, pats laikas būtų paklausti apie pavadinimą – „Zuikių bažnyčia“. Šis žodžių derinys iš pirmo žvilgsnio neatrodo suprantamas.
– Man patinka šis pavadinimas, manau, patiks ir skaitytojams: jis ir intriguoja, ir turi tam tikros mistikos. Sąvoka zuikių bažnyčia atėjusi iš lietuvių folkloro, o aš romane daug dėmesio skiriu jų istorijai, jų mitologijai. Taigi zuikių bažnyčia yra iš folkloro – tarkim, kai koks nors mažas vaikas ima kišti nosį į suaugusiųjų reikalus, jį suima delnais už galvos ties ausimis ir smilkiniais, pakelia ir sako: tuoj tau parodysiu zuikių bažnyčią. Žiūrėk. Ir tu žiūri, mėgini įsižiūrėti, tau skauda, tu nori ją pamatyti, bet, žinoma, tai nepavyksta. Tad zuikių bažnyčia yra tai, ką tu labai nori pamatyti, bet ko niekada nepamatysi.
– Taip, išties įdomu. Bet grįžkime prie jūsų herojaus Jono, su kuriuo buvote susitikęs ir kuris įkvėpė jus pradėti dirbti prie šios knygos. Ką jis jums papasakojo tuokart, kas konkrečiau iš jo pasakojimų pastūmėjo tęsti darbą?
– Mane apskritai kartais domina tokie veikiau neigiami dalykai, tarkim, žinote, kad ir mūsų judėjime buvo daug išdavysčių, ir kai pasirodė mano romanas „?????“ („Nendrynas“ – romanas apie Ukrainos sukilėlių armijos kovas (vert. past.)), manęs vis paklausdavo, kodėl tu vaizduoji tiek daug išdavikų – galima pamanyti, kad tai beveik nacionalinis ukrainiečių bruožas.
Tad, kalbėdamasis su lietuviais, aš jau iš pat pradžių paklausdavau: „O kaip pas jus buvo? Kai jau nebeliko vilties, kai reikėjo gelbėtis, juk nuolat tvyrojo grėsmė tavo šeimai, grėsmė tavo gyvybei...“ Žinom, kad palūžo daugelis net ir iš pačių stipriausių.
Tai štai Jonas Svilanis man ir papasakojo, kaip tai vyko ir kodėl, pateikė visą išdavystės anatomiją – su subtiliausiomis detalėmis, prisiminė, kaip jį išdavė tikras brolis, kaip išdavė mylima mergina, kaip išdavė artimiausias draugas – taip jau buvo, ir tai reikia suprasti. Nė vienas iš mūsų negali užtikrinti, kaip jis elgtųsi tokioje situacijoje... Žinoma, galbūt kas nors muš sau į krūtinę, sakys „o aš – aš tai jau niekada, nė už ką“. Bet nežinia, kaip galiausiai viskas pasisuktų iš tiesų.
– Tai šie momentai ir nugulė į knygos siužetą?
– Taip, išties.
– Mes su redakcijos kolegomis iš leidyklos „KSD“ gavome informacijos apie sėkmingiausias Jūsų knygas pagal pardavimus, tikriau, pagal tiražus, taigi: „Juodasis varnas“ – išspausdinta 223 000 egzempliorių, „Marūsia“ – 73 000, „Nendynas“ – 62 000. Ar esate pastebėjęs kokių nors tendencijų, kokiais momentais ir koks istorinis Ukrainos kontekstas turi įtakos jūsų knygų pardavimų augimui?
– Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį, kad tai oficialūs skaičiai, pateikti leidyklos. Vis dėlto pats savo akimis mačiau daug nelegalių kopijų, tarkim, netgi per susitikimą su skaitytojais vienas kareivukas man atkišo tokį „Juodojo varno“ egzempliorių, kokio iki tol niekur nebuvau matęs ir nė nežinau, kur jis išspausdintas. Taigi esama ir piratavimo.
– Vadinasi, realiai tuos skaičius galima būtų ir padvigubinti.
– Na, man, kaip autoriui, tai nelabai rūpi, bet leidykla tikriausiai turėtų susizgribti. Šiaip ar taip, jei žmonės nori skaityti, tegul spausdina, kur nori. Beje, viena mano premijų, kurią ypač branginu, vadinosi „Autoriui, kurio knygos dažniausiai vagiamos iš parduotuvių“. Aš, žinoma, vagystėms nepritariu, bet jei žmogus taip nori skaityti, kad net nukniaukia tą knygą – ką gi, bala nematė...
O kalbant apie pardavimų dinamiką – kad ir kaip keista, man regis, vykstant karui žmonės netgi dar daugiau ėmė skaityti. Man tai atrodo nuostabu, nes mane, pavyzdžiui, šiuo metu toli gražu ne visada traukia prie knygų. Ypač stebiuosi vaikinais, kurie skaito net apkasuose – paramos organizuotojai nuolat kariams užsako „Juodajį varną“, „Nendrėse“ ir ten mūsų vaikinai skaito šias knygas. Vienas jų man netgi pasakojo, kad norėdamas gauti paskaityti mano knygą be eilės, turėjo atiduoti bloką cigarečių.
Vienas kariškis per susitikimą ištiesė man „Juodojo varno“ egzempliorių – tokį išsipūtusį, persisunkusį visu kuo, visais šio karo garais ir dūmais, paprašė pasirašyti, na, įrašyti autografą. Paėmiau tą knygą, o tada vis dėlto sakau: žinai, negaliu pasirašyti – tiesiog man atrodo, kad, jei tai padarysiu, ištrinsiu kažin kokius sakralius ženklus, kurie čia kur kas svarbesni už mano parašą...
– Baigdama pokalbį auditorijai norėčiau priminti, kad vis dėlto svarbu skaityti knygas (o ir klausyti – šiais laikais ir tai galiam daryti) legaliai, net jei šiuo konkrečiu atveju autorius į savo knygų piratavimą linkęs žvelgti atlaidžiau. O rašytojui linkiu puikių, sklandžių, intensyvių knygos pristatymų ir kad šis romanas taptų bestseleriu ir Ukrainoje, ir Lietuvoje.
Parengta pagal: https://www.youtube.com/watch?v=tUqQRehxbrY
https://suspilne.media/culture/