Ši knyga – tai tarsi nuoširdus pokalbis su artima drauge, kuri nepamokslauja, bet dalijasi. Indrė atvirai pasakoja apie savo patirtis, baimes, abejones ir mažus kasdienybės stebuklus, kurie padeda moteriai prisiminti, kad viskas su ja yra gerai.
Apie tai, kaip gimė knygos idėja, kuo ji svarbi pačiai autorei kalbamės su pačia Indre Bareikiene.
– Kas paskatino Jus parašyti šią knygą?
– Jaučiau, kad daugybė moterų gyvena su tais pačiais klausimais, abejonėmis ir baimėmis kaip ir aš. Norėjau ne tik papasakoti savo istoriją, bet ir parodyti – mes nesame vienos. Parašyti šią knygą mane paskatino noras būti atvira, tikra, pasidalinti ir gražiomis, ir skaudžiomis patirtimis.
– Kokia pagrindinė žinutė, kurią norite perduoti skaitytojui šia knyga?
– Kad viskas su tavimi yra gerai. Tu esi normali su savo abejonėmis, klaidomis, netobulumais. Kiekviena iš mūsų turi teisę klysti, mokytis, iš naujo save kurti – ir vis tiek būti verta meilės.
– Moters savivertė – viena svarbiausių temų Jūsų knygoje. Kokį vaidmenį, jūsų nuomone, visuomenės lūkesčiai ir stereotipai atlieka formuojant moterų savivertę?
– Labai didelį. Nuo mažens mergaitėms sakoma, kokios jos turi būti, kaip elgtis, kaip atrodyti. Tie lūkesčiai persikelia į suaugusiųjų gyvenimą – ir mes dažnai jaučiame kaltę, jei neatitinkame kažkieno sukurtos schemos. Sunkiausia tai, kad dauguma šių „taisyklių“ net nėra parašytos – jos sklando ore, perduodamos iš kartos į kartą, įsodinamos mums beveik nesąmoningai.Mano knyga kviečia tas nerašytas taisykles permąstyti ir susikurti savąjį gyvenimo modelį.
Susiję straipsniai
– Knygoje Jūsų gyvenimo istoriją lydi intarpai apie archetipines moteris-deives. Ar manote, jog kiekviena moteris prigimtimi yra panaši į vieną iš šių deivių ar atvirkščiai – kiekvienoje moteryje slypi kiekviena šių deivių?
– Aš tikiu, kad kiekvienoje iš mūsų slypi visos deivės. Tik tam tikru gyvenimo etapu labiau išryškėja viena jų. Vieną dieną galime būti švelnios ir globojančios, kitą – karingos, ryžtingos ir nenusileidžiančios. Būtent tame daugiasluoksniškume ir slypi moters stiprybė.
– Ar rašant knygą buvo momentų, kai suabejojote – ar verta dalintis savo mintimis ir patirtimis viešai? Kaip įveikėte tą vidinį kritiką?
– Taip, tokių momentų buvo daug. Ypač kai paliečiau labai asmeniškas temas. Vidinis balsas kartais sakė: „Gal geriau patylėk “. Bet visada prisimindavau, kad ši knyga nėra tik apie mane – ji apie mus visas. Jei bent viena moteris perskaičiusi jausis mažiau viena, vadinasi, buvo verta.
– Knygos pavadinimas – „Nebijok, tu normali“. Ką jums reiškia žodis „normali“ šiame kontekste?
– „Normali“ man reiškia – tikra, gyva, su visomis savo spalvomis. Ne ideali, ne tobula pagal visuomenės standartus, o autentiška. Man tai yra žodis, kuris išlaisvina.
– Ar rašant šią knygą teko peržengti savo asmenines ribas ar atskleisti dalykų, kuriuos anksčiau slėpėte?
– Taip. Kai kurie prisiminimai buvo labai jautrūs, juos ilgai nešiojau savyje. Bet kai juos išrašiau, pajutau palengvėjimą – tarsi paleidau naštą, kurios net pati iki galo nesupratau.
– Kokiai auditorijai ši knyga skirta? Ar turėjote omenyje konkrečią moterų grupę?
– Rašiau kiekvienai moteriai, kuri bent kartą pagalvojo: „su manimi kažkas ne taip“. Nesvarbu, ar ji yra mama, dukra, žmona, vadovė ar studentė – ši knyga skirta visoms, kurios nori save geriau suprasti. Bet manau, kad ne pro šalį ją būtų perskaityti ir vyrams. Juk kai žinai, kuo gyvena tavo moteris, kas jai kelia abejones, kokie lūkesčiai ar stereotipai ją slegia – santykiuose tampa lengviau. Tai gali atverti daugiau empatijos, pagarbos ir supratimo vienas kitam.
– Kokių reakcijų sulaukėte po knygos išleidimo? Ar buvo atsiliepimų, kurie jus ypač nustebino ar palietė?
– Sulaukiau labai daug jautrių laiškų. Moterų, kurios sakė skaičiusios su ašaromis ir šypsena vienu metu. Viena man rašė: „Tavo knyga man buvo kaip apkabinimas“. Tokie atsiliepimai mane paliečia iki širdies gelmių ir yra didžiausia dovana.
– Ką Jums pačiai suteikė knygos parašymas ir pasidalinimas savo gyvenimo patirtimi?
– Man tai buvo tarsi terapija. Pajutau, kad galiu būti atvira be kaukių, ir net pačios jautriausios istorijos gali tapti įkvėpimu kitoms. Tai buvo procesas, kuris išlaisvino.
– Ką patartumėte moteriai, kuri jaučiasi „nenormali“ arba nepritampanti – nuo ko pradėti?
– Pirmas žingsnis – nustoti lyginti save su kitais. Antras – susidraugauti su savimi, užduoti sau klausimą: „Ko aš iš tiesų noriu?“. Ir trečias – apsupti save žmonėmis, kurie palaiko, o ne menkina. Tikrai verta pradėti nuo mažų žingsnių – nes jie ir yra didžiausios pergalės pradžia.
Kviečiame skaityti ištrauką iš Indrės Bareikienės knygos „Nebijok tu normali“
Mama
Mamos vaidmuo man yra kažkas, ką jaučiu ne galva, o širdimi. Tai vienas tų gyvenimo vaidmenų, kuris neturi pabaigos. Aš jau supratau, kad mama tampi visam gyvenimui.
Prisimenu save dar prieš tapdama mama. Turėjau įsivaizdavimų, planų, net savotiškų taisyklių, ką darysiu ir ko nedarysiu, kaip auklėsiu, kaip kalbėsiu. Bet kai pirmą kartą apkabinau savo vaiką, visas tas „planas“ dingo. Likau tik aš ir jis. Aš ir tas neapsakomas, iki tol nepatirtas jausmas, kai širdis nebėra vien tavo, kai ji priklauso kažkam kitam – tai mažai, trapiai gyvybei, kurią nori saugoti visomis savo jėgomis.
Būti mama man – tai ne tik rūpintis, maitinti ar migdyti. Tai yra nuolatinis jausmas, kad tavo širdis vaikšto ne tik tavo kūne, bet ir mažose kojytėse, kurios iš pradžių neatsargiai, o vėliau vis drąsiau žengia per pasaulį.
Aš esu mama ne tik tada, kai apkabinu savo vaikus. Esu mama ir tada, kai tyliai stebiu, kaip jie miega, kai išgirstu jų juoką iš kito kambario, kai girdžiu jų mintis net tada, kai jie nieko nesako.
Man mamos vaidmuo yra ne apie tobulumą. Aš mokausi kasdien. Klystu, pataisau, atsiprašau, myliu, kartais pavargstu, bet visada vis grįžtu prie to paties – meilės, kuri neturi ribų.
Mamos vaidmuo – tai gebėjimas paleisti ir vis tiek jausti artumą. Tai suvokimas, kad negali apsaugoti vaikų nuo visko, bet visada gali būti šalia, kai jiems prireiks jaustis saugiai.
Aš suprantu, kad mamos širdis niekada nepailsi. Ji visuomet jaučia, laukia, myli, nerimauja, džiaugiasi, didžiuojasi. Ir nors vaikai užauga, mamos širdis lieka tame pa– čiame taške – besąlygiškoje meilėje. Šitas vaidmuo man yra pats brangiausias. Ir žinau, kad jis tęsis tiek, kiek plaks mano širdis.
Motinystė būna visokia: kalnuota ir duobėta, saulėta ir lietinga, vėjuota ir tyki, pilna baimių ir džiaugsmo, kurį patyrusi nušvinti.
„Kur aš, kas man patinka, ką mėgstu?“ – tai klausimai, kuriuos tapusi mama pradėjau kelti ne aš. „Kokie, Indre, jūsų planai, ką galvojate? Kada vėl jus matysime? Ar traukinys nenuvažiuos?“ – šitie kitų žmonių keliami klausimai tarsi atskyrė mane nuo mano vaiko. Aš pradėjau galvoti apie tai. Kas aš esu? Gal tikrai tai yra viskas? Gal viskas tuo pasibaigs?
Pamenu liūdną akimirką, tuštumą viduje, kai lyg ir suprantu, kad viskas gerai – turiu šeimą, du išsvajotus vaikus, visi sveiki, – bet rutina, buitis, miego trūkumas, matyt, kirto per smegenis. Aš labai pavargau, išsekau, bet negalėjau to pasakyti garsiai ir drąsiai šalia esančioms kitoms mamoms – kaip tik buvo prasidėjęs keistas supermamų bumas, ir man atrodė, kad tik aš viena nieko nespėju, esu stora ir nepakankama. Buvau įkritusi į emocinę duobę. Man reikėjo išlipti.
Ir aš pradėjau rašyti. Kiekvieną vakarą viską apie save užrašydavau.
Indrė Bareikienė, „Nebijok, Tu normali“, leidykla VAGA, 2025.