Romano centre – jaunas jūrininkas iš Somalio Mahmudas Matanas, gyvenantis 1952 metų Kardife, Velse. Jis – charizmatiškas, sumanus, drąsus, svajojantis apie geresnį gyvenimą sau ir savo šeimai. Tačiau kai vietos bendruomenę sukrečia kraupus nusikaltimas – nužudoma krautuvėlės savininkė – įtarimai netrukus nukrypsta į Mahmudą. Nepaisant įrodymų stokos, Mahmudo odos spalva ir kilmė tampa pakankamu pretekstu jį apkaltinti ir nuteisti.
Nadifa Mohamed subtiliai ir įtaigiai atkūrė tikrą istoriją, pasitelkdama dokumentinius šaltinius, liudijimus ir fikcijos elementus, kad parodytų, kaip neteisybė ir išankstinis nusistatymas gali sunaikinti žmogaus gyvenimą. Tai romanas apie neteisingą kaltinimą, kovą su sistema, visuomenės šališkumą ir viltį, kuri išlieka net tamsoje.
„Laimės ieškotojai“ neapsiriboja istoriniu pasakojimu – tai universalus pasvarstymas apie teisingumą, žmogiškąjį orumą ir empatiją. Knygos autorė kryptingai atskleidžia, kaip rasizmas, kolonijinė praeitis ir socialinė nelygybė gali lemti ne tik vieno žmogaus gyvenimą, bet ir visos bendruomenės išlikimą. Autorės proza alsuoja gyvybe – ji geba perteikti tiek teismo salės šaltumą, tiek šeimos švelnumą, tiek vidinį žmogaus tikėjimą, kad tiesa vis dėlto turi būti išgirsta. Knyga tampa stipriu priminimu, jog kiekvienas žmogus, nepaisant tautybės ar religijos, nusipelno teisingumo.
Romanas yra reikšmingas ir aktualus šiandienos pasaulyje. Diskriminacija, stereotipai, socialinės atskirties patirtys tebėra daugelio žmonių realybė. „Laimės ieškotojai“ kviečia skaitytoją pažvelgti į šias problemas per istorijos prizmę ir reflektuoti dabartį – kaip dažnai visuomenė renkasi pasikliauti išankstiniais nusistatymais dėl išvaizdos, kultūros, kilmės, užnugaryje palikdama tiesą.
Šis romanas – tai iššūkis mūsų moraliniam jautrumui, priminimas, kad empatija ir gebėjimas išgirsti kitą žmogų tebėra didžiausios mūsų vertybės.
Nadifa Mohamed – britų rašytoja, kilusi iš Somalio, gimė 1981 m. Vaikystėje su šeima emigravo į Jungtinę Karalystę ir augo Londone. Baigė istorijos ir politikos studijas Kembridžo universitete. Nadifa Mohamed savo kūryboje jungia asmenines patirtis, migracijos istoriją ir socialinio teisingumo temas.
Kviečiame skaityti kūrinio ištrauką:
Blausiame, apšepusiame dokų pakraštyje, kur baigiasi geležinkelio bėgiai ir prasideda sandėliavimo depai, Mahmudas vaikštinėja pirmyn atgal. Nors šią vietą gožia laivų kaminai, kranai ir barškantys loviai, kuriais į talpyklas tonomis byra grūdai, vakarais, kai dokų darbininkai baigia darbą, o jūreiviai patraukia į miestą prisimaukti, čia nelieka nė gyvos dvasios, tik retsykiais, kas keturias valandas, pro šalį prašvilpia patruliuojantis policininkas. Mahmudas susirado darbą guminių žarnų fabrike ir ryte jau pradės dirbti. Jam teliko atsikratyti šio lietpalčio, ir bus galima atsipalaiduoti, pradėti teisėtą, padorų gyvenimą. Vogtų daiktų supirkėjas maltietis Alfredas, su kuriuo susitarė susitikti įprastoje vietoje – vidiniame Paketo užeigos kieme, sutartu laiku nepasirodė. Jo žodžiu paprastai būdavo galima pasikliauti, bet pralaukęs penkiolika minučių Mahmudas pasidavė. Buvo dar vienas tuo užsiimantis vyrukas, su kuriuo jam porą kartų buvo tekę turėti reikalų. Irgi maltietis, tik labiau apskuręs ir ne toks patikimas kaip Alfredas. Praeitą kartą, kai jiedu buvo susitikę, Mahmudas norėjo atsikratyti rankinio laikrodžio, nudžiauto iš vieno nigeriečio laikrodininko. Laikrodis buvo geras, tik reikalavo remonto. Už jį turėjo gauti aštuonis svarus, bet supirkėjas nepasiūlė nė pusės tiek. Tolumoje išgirdęs žingsnius, Mahmudas pasitaiso skrybėlę, tvirčiau susiveržia lietpalčio diržą. Maždaug už dešimties jardų šviečia gatvės lempa, bet šią naktį be mėnesienos, kas artinasi, nematyti. Kai santykius aiškinasi ir reikalus tvarko gaujos, jis stengiasi likti nepastebėtas. To, ko nereikia, verčiau nematyti. Viskis, opiumas, išmokų jūrininkų aprangai kortelės ir tabakas – pinigingiausia veikla. Pelninga, bet sutelkta kelių gaujų – britų, maltiečių arba kinų – rankose. Jis į tai niekada nesivels. Retsykiais tarp tų gaujų kyla muštynės, iš kanalo ar jūros ištraukiamas negyvėlis, bet iš esmės jų pasaulyje viskas vyksta ramiai ir patikimai.
Žingsniai jau visai arti, jų garsas aidu atsimuša nuo metalinių sandėliavimo depų ir šiurkščių, apšarmojusių geležinių turėklų. Iškišęs nosį, jis mato du augalotus vyrus ilgais juodais paltais, juos darančius panašius į laidotuvininkus. Iš po skrybėlių metamų šešėlių matyti tik blyškūs smakrai. Jie vis artėja, batų kulnai – kaukšt-kaukšt-kaukšt – kalena žvilgančius grindinio akmenis. Mahmudas vėl užsiglaudžia už netvarkingai suverstų vežimų, statinių ir dyzelinių variklių trokšdamas, kad jo tamsi oda sugertų visą nakties juodumą, bet iš šnervių dviem plonytėmis baltomis gijomis veržiasi iškvepiamas oras. Vyrai stabteli, persimeta keliais žodžiais ir sparčiu žingsniu traukia į varganą Mahmudo slaptavietę. Aukštesnysis sustoja vos už jardo nuo Mahmudo ir pirštinėta ranka siaurabrylės skrybėlės kraštą atsmaukia nuo kaktos. Trumpai patylėjęs šypteli ir, išsitraukęs žvilgančius antrankius, siekia Mahmudo riešo.
– Mahmudai Matanai, turite teisę tylėti, nes viskas, ką pasakysite, bus užfiksuota ir panaudota prieš jus.
Nadifa Mohamed, „Laimės ieškotojai“, iš anglų kalbos vertė Liucija Vakarė, leidykla VAGA, 2025.