„Nemirštančios“ – jautrus Anne Boyer žvilgsnis į krūties vėžį

Anne Boyer – autorė, kurios kūrybai būdinga intelektualinė drąsa, jautri poetinė įžvalga ir gebėjimas kasdienybės patyrimą paversti literatūros įvykiu. Ji yra žinoma kaip mąstytoja, kuriai svarbu kalbėti apie socialines sistemas, galios struktūras, moterų kūną, darbą, skurdą ir ligą – temas, kurios dažnai paliekamos visuomenės užribyje. Savo tekstuose A. Boyer meistriškai jungia poeziją, esė, kultūros analizę ir asmeninę patirtį, kurdama žanro ribas peržengiančius kūrinius. Knyga „Nemirštančios“ gimė iš jos pačios patirties – diagnozės, gydymo, išsekimo ir pastangų išgyventi ne tik fiziškai, bet ir morališkai, kultūriškai, socialiai.

„Nemirštančios“ – tai ne tik memuarai ir liudijimas. Tai knyga apie gyvenimo trapumą ir kartu apie atsisakymą būti sumažintai iki ligos diagnozės. A. Boyer tyrinėja daugybę temų: skausmą ir pažeidžiamumą, medicinos sistemą ir jos galią, laiką, sapnus, industriją, kuri išgyvenimą kartais paverčia ekonomine kategorija. Ji kalba apie kūrėjus, kurie sirgo vėžiu, apie kultūroje įsitvirtinusius mitus, visuomenės lūkesčius moteriai, sergančiai šia liga. Knygoje nuolat girdimas klausimas: ką reiškia išlikti žmogumi, kai aplinkui tiek daug jėgų, siekiančių tave supaprastinti, pritildyti ar paversti tik skaičiumi statistikoje.

„Nors krūties vėžys gali ištikti kiekvieną, turintį krūties audinius, didžioji šios tragedijos našta tenka moterims. Susirgus krūties vėžiu jas užgriūva didžiulės nelaimės – jos miršta ankstyva ir skausminga mirtimi, gydymas sukelia neįgalumą arba dėl gydymo pasekmių negalia ištinka vėliau, jos praranda partnerius, pajamas ir darbingumą, – maža to, nelaimės užklumpa ir per ligos sukeltus socialinius sunkumus: dėl socialinių klasių politikos, sergančiojo lyties ir rasinio mirčių pasiskirstymo, dėl painių, nuolat kintančių nurodymų ir žiauraus ligos mistifikavimo.

Mažai yra ligų, kurių pasekmės tokios pražūtingos moterims, kaip krūties vėžys, bet dar mažiau jų sukelia tokias didžiules kančias. Moterys kenčia ne tik dėl pačios ligos, bet ir dėl to, kas apie ją rašoma ar nerašoma, kankinasi svarstydamos, rašyti apie ją ar ne, ir jei rašytų, tai kaip. Krūties vėžys yra liga, kuri pasireiškia kaip viską sujaukiantis klausimas dėl formos“, – kalba knygos autorė.

Rašytojos tekstas yra ir poetiškas, ir nuožmiai tikslus. Ji nesistengia poetizuoti ligos, tačiau kartu atsisako pasiduoti beviltiškumui. Autorė atvirai rašo apie gydymo sukeliamą skausmą, išsekimą, baimę, bet taip pat apie solidarumą, draugystę, meilę ir rūpestį – tuos nematomus dalykus, kurie padeda išgyventi, kai viskas aplink atrodo trapu ir laikina. Vienas stipriausių knygos aspektų – gebėjimas atskleisti, jog vėžys yra ne tik individualus likimas, bet ir socialinis reiškinys, susijęs su darbu, ekonomika, sveikatos prieinamumu, kultūrinėmis normomis.

Lietuviškojo leidimo skaitytojams „Nemirštančios“ tampa ne tik literatūriniu įvykiu, bet ir svarbiu balsu viešojoje erdvėje, primenančiu, kad apie ligą reikia kalbėti ne vien mediciniškai, bet ir žmogiškai. A. Boyer žodžiai kviečia susimąstyti apie tai, kaip mes rūpinamės vieni kitais, kaip atpažįstame skausmą, kaip įgaliname gyventi tuos, kurie išgyvena sunkiausias gyvenimo patirtis.

„Nemirštančios“ – tai knyga, kuri prabyla ne tik apie ligą, bet ir apie gyvenimą: stiprų, trapų, kupiną kovos ir vilties. Ji primena, kad net tamsiausiuose etapuose egzistuoja glaudūs žmonių ryšiai, o pasakojimas gali tapti išgijimo dalimi.

Šis kūrinys – tai kvietimas skaityti, mąstyti ir būti šalia. Turbūt pati autorė pasakytų, kad atsparumas gimsta ne iš heroizmo, o iš bendrystės. Ir būtent ši mintis leidžia knygą užversti su šviesa, kuri lieka viduje ilgiau nei paskutinis puslapis.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

* * *

Susikirtus klinikinei informacijai ir mano pojūčiams, supratau, kad sergu. Kaip ir kiekvieną vasarą, vilkėjau tuos pačius žalius berankovius marškinėlius, trumpus džinsinius šortukus, avėjau sandalus – o tada nuostaba, niūri, įtikinanti profesinė retorika, užgožianti patalpos kondicionavimo sistemą, ir ta rimta moteris pilku kostiumėliu, pabrėžianti sunkią lemtį, tada asmeninė panika, klinikiniai tikslinimai, susirašinėjimai ir pokalbiai su apstulbusiais draugais per „Google Chat“. Ir į mano gyvenimą įžengė puikiai apsirengusi tyrėja, atrodanti tarsi ištisa socialinė institucija, ir pranešė, kad pradedamas tyrimas dėl pojūčių, kurių asmeniui (man) dar neteko pajusti, bet teks. Kai iš vienos sistemos paimi grupę objektų ir veiksmų ir juos iš naujo suskirstai kaip kitos sistemos elementus, pasijunti taip, tarsi bandytum nuspėti ateitį. Į šiaurę skrendantys paukščiai aiškiaregiui byloja apie rytojaus laimę, o arbatžolių lapeliai pasakoja istoriją apie du įsimylėjėlius ir trečiąjį, kuris juos sužlugdys. Taip paukščių skrydis išlaisvinamas nuo žodžio „migracija“ prasmės, o arbata virsta pasakojimu apie įsimylėjėlių lemtį ir mums nebesinori jos gerti.

Be to, iš vienos sistemos paimtas objektas ar jų grupė ir naujas jų suskirstymas į kitos sistemos elementus primena diagnozavimą, kai iš kūno imama informacija ir tai, kas išgauta iš mūsų vidaus, pertvarkoma į kažkokią primestą sistemą. Mano guzelis kažkada priklausė mano sistemai, bet vos tik radiologas BI-RADS vertinimo skalėje jam skyrė 5 balus, jis tapo augliu ir visiems laikams atsidūrė onkologijos sistemoje.1 Kaip paukščiai, išvaduoti nuo skraidymo turinio, kaip aiškiaregio išvaduota arbata, taip ir diagnozę išgirdusi moteris išlaisvinama nuo to, ką kadaise laikė savimi.

Kai tave pripažįsta neabejotinai sergančia, bet jautiesi neabejotinai gerai, atsitrenki į kietą kalbos luobą, nes niekas neduoda nė valandėlės švelnioms abejonėms, reikalingoms pusiausvyrai atgauti, kad iš anksto galėtum sunerimti galvodama: nors dar neturi problemos sprendimo, bet turi konkretų pavadinimą į dvi dalis skylančiam gyvenimui. Tačiau liga, niekada nesivarginusi pasireikšti per pojūčius, šviečia iš ekrano, nes šviesa yra garsas ir informacija – užkoduota, dešifruota, platinama, analizuojama, vertinama, studijuojama ir parduodama. Mūsų sveikata blogėja arba gerėja serveriuose. Kadaise ligos buvo mūsų kūne. Dabar ligos yra šviesų sraute. Sveiki atvykę į detektorių pasaulį, kur pavadinimai sudaryti iš raidžių – MRT, KT, PET. Užsidėkite ausines, apsivilkite chalatą, nusivilkite chalatą, rankas aukštyn, rankas žemyn, įkvėpkite, iškvėpkite, imamas kraujas, suleidžiama kontrastinė medžiaga, detektorius prijungiamas, detektorius įjungiamas, stūmoklis pirmyn, stūmoklis atgal, judi ar esi judinamas – žmogų, kurį sudaro jausmai ir kūnas, radiologija paverčia pacientu, sudarytu iš šviesos ir šešėlių. Atsiranda tylūs technikai, garsūs tarškesiai, sušildytos antklodės, kinematografinis pypsėjimas.

Klinikoje gaunamas ne vaizdas, o vizualizavimas. Su ultragarsu ir sustabdytomis sonogramų bangomis, šviesos triukais ir ekspozicijomis, nuostabiai išryškinančia kontrastine medžiaga mes tampame pacientais ir pagal visuotinio kūniškumo dėsnio suteiktą galią dabar vadinamės vaizdiniais. „Ateikite su pilna šlapimo pūsle“, – vaizdiniams telefonu sako technikai, norėdami pažvelgti į įdomius jų vidinius organus. Sonograma moters įsčiose gali nustatyti ir naują gyvybę, ir embriono mirtį. 

Mes susergame ir mūsų liga patenka į kietus mokslo gniaužtus ir po savimi pasitikinčio mikroskopo stiklu, įsisuka į gražų melą, gailestį ir viešuosius ryšius, atsiranda naujai atverčiamuose naršyklių puslapiuose ir naujose knygose lentynoje. O kūnas (mano kūnas) visai nejaučia nežinios, gyvybė veriasi po svetimais onkologijos terminais ir nugarma į tos kalbos prarają.