Peterio A. Levine’o knyga „Nebylus kūno balsas“ (In an Unspoken Voice: How the Body Releases Trauma and Restores Goodness) yra svarbus leidinys, atveriantis naują požiūrį į gijimo procesą.
Leidyklos VAGA išleistoje knygoje autorius skaitytojui pateikia aiškų, mokslu pagrįstą ir kartu jautrų pasakojimą apie tai, kaip trauma veikia žmogų emociniame ir fiziologiniame lygmenyse. P. A. Levine’as pabrėžia, kad trauminės reakcijos nėra sąmoningas pasirinkimas ar charakterio silpnumas – tai biologiniai procesai, kurie aktyvuojasi akivaizdžios ar numanomos grėsmės akimirką. Žmogaus nervų sistema, siekdama apsaugoti organizmą, įsijungia į kovos, bėgimo ar sustingimo būsenas, tačiau kai šios reakcijos neužbaigiamos, jos gali likti įstrigusios kūne ir pasireikšti nerimu, panikos epizodais, įtampa ar kitais ilgalaikiais sutrikimais. Autorius aiškiai ir suprantamai parodo, kad tik įtraukus kūną į gijimo procesą galima pasiekti visavertį atsigavimą.
Knygoje „Nebylus kūno balsas“ skaitytojui atskleidžiami traumos mechanizmai ir natūralūs atsistatymo būdai. Remdamasis savo ilgamete praktika, Peteris A. Levine’as pristato Somatinio patyrimo metodą, paremtą įgimtais kūno gebėjimais išlaisvinti sukauptą energiją ir sugrįžti į sveiką fiziologinį ritmą. Knygoje gausu realių istorijų ir klinikinių pavyzdžių, kurie padeda suprasti, kaip subtiliai veikia šis procesas, o mokslinės įžvalgos suteikia tvirtą teorinį pagrindą kiekvienai aptariamai temai. Nors tai nėra tradicinis savipagalbos vadovas, knyga suteikia skaitytojui vertingų įžvalgų, kaip pradėti klausytis savo kūno ir atpažinti jo siunčiamus signalus.
Susiję straipsniai
„Taikant konkrečią šiuose puslapiuose aprašomą metodiką, klientui padedama suvokti ir valdyti fizinius pojūčius ir jausmus. Mano pastebėti kelių vietinių kultūrų ypatumai rodo, kad šis metodas tam tikra prasme giminiškas įvairiems tradiciniams šamanų gydymo ritualams.
Mano nuomone, kolektyvinis tarpkultūrinis požiūris į traumos gydymą ne tik siūlo naujas gydymo kryptis, bet galiausiai gali padėti iš esmės geriau suprasti dinamišką abipusę proto ir kūno sąveiką.
< > Tikiuosi parodyti, kaip sėkminga psichoterapija gali atkurti darnų šisistemų veikimą. Šis metodas turi ir netikėtą šalutinį poveikį, kurį galima pavadinti „gyvybingo, žinančio kūno budinimu“. Aptarsiu, kaip šis pabudimas iš esmės atskleidžia, kas įvyksta, kai gyvuliškas instinktas ir protas susijungia, ir tampame visaverčiais žmonėmis,“ – sako knygos autorius.
Knyga „Nebylus kūno balsas“ išsiskiria gebėjimu sujungti mokslą ir žmogišką patirtį. P. A. Levine’o pasakojimas atskleidžia, kad kiekviename žmoguje slypi natūralus gebėjimas atsigauti, o trauma nėra galutinis nuosprendis. Autorius parodo, kad net giliai įrašyti išgyvenimai gali būti transformuoti, kai žmogus randa saugią erdvę pajusti kūne įstrigusią energiją ir leisti jai išsisklaidyti. Ši knyga – tai subtilus, bet galingas priminimas, jog tikras gijimas prasideda tada, kai išdrįstame atkreipti dėmesį į kūno išmintį.
Peteris A. Levine’as – vienas ryškiausių šiuolaikinių traumų tyrėjų, turintis daktaro laipsnius medicinos biofizikos ir psichologijos srityse. Jis konsultavo NASA, dirbo su Berklio ir Stanfordo universitetų tyrimų komandomis, o jo sukurtas Somatinio patyrimo metodas taikomas visame pasaulyje jau daugiau nei keturiasdešimt metų. Levine’o darbai išsiskiria gebėjimu sujungti mokslinį tikslumą ir gilią pagarbą žmogaus vidinei patirčiai. Stebėdamas gyvūnus ir jų reakcijas į pavojų, jis suprato, kad žmonės dažnai praranda natūralų gebėjimą išlaisvinti įtampą – tai tampa daugelio trauminių sutrikimų šerdimi. Šias įžvalgas autorius perkelia į terapijos kontekstą ir siūlo švelnius, organiškus būdus grįžti prie prigimtinio kūno ritmo.
Tai knyga, kurią į rankas verta paimti tiek specialistams, dirbantiems su traumomis, tiek kiekvienam, siekiančiam geriau suprasti save ir savo kūno reakcijas. Jos žinutė aiški ir viltinga: žmogaus kūnas turi neįtikėtiną galią atsinaujinti, o trauma nėra pabaiga – tai procesas, kurį galima švelniai transformuoti į vidinę ramybę, saugumą ir gyvybingumą.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Miriama: nebyli kūno kalba
Miriama įeina į kambarį, nedrąsiai atsisėda ir suneria rankas ant krūtinės. Tokia laikysena sudaro griežtos savisaugos įspūdį. Žinoma, žmogus gali turėti daugybę priežasčių taip sunerti rankas: galbūt ji tokiu būdu save guodžia ar net bando sušilti. Viską išduoda bendras įspūdis.
Miriama susijaudinusi, vis kaitalioja sukryžiuotas kojas. Susiraukusi; lūpos plonos ir kietai sučiauptos. Ji prasitaria, kad yra nepatenkinta ir piktinasi savo santuoka bei situacija darbe. „Dažnai būna blogos nuotaikos“ ir vis prasčiau miega. Naktį neretai prabunda nuo pilvo spazmų ir įsitempusių kojų. Šią įkyrią patirtį apibūdino burbtelėdama:
„Tarsi naktį jos kažką spardytų, todėl pabundu.“ Šeimos gydytojas mano, kad ją galbūt kamuoja neramių kojų sindromas arba depresija, ir pasiūlė antidepresantų. Tačiau pirmiausia ji nori „išsikalbėti“. Miriamos kūno kalba atspindi ir nerimą, ir „pasipriešinimą“. Šis pasipriešinimas neatsitiktinis: tai fizinė savisaugos instinkto išraiška. Tam tikra prasme Ji ginasi lyg nuo kažko iš išorės. Tačiau visų pirma ginasi išsižadėtų pojūčių ir jausmų. Norint įveikti pasipriešinimą, reikia imtis švelnių ir netiesioginių priemonių. Tiesioginė konfrontacija paprastai nerekomenduojama: tiesioginis pasipriešinimo „užsipuolimas“ gali jį dar labiau sustiprinti arba per greitai palaužti. Tokia staigi gynybos griūtis paskatintų pervargimą, sąmyšį ir net pakartotinę traumą.
Stebėdamas pasipriešinimą kūno lygmenyje, psichoterapeutas gali matyti, kaip vystosi susidraugavimas su savo pojūčiais ir jausmais, tad įvertinti įvairių terapinių intervencijų – tiek verbalinių, tiek neverbalinių – veiksmingumą ir intensyvumą. Klientas, pradėdamas jaustis pakankamai saugus (dėl tinkamų pasvarstymų, tempo ir jausmų atitikimo), ima manyti esąs matomas ir gerbiamas; tada gynybinė poza pamažu silpsta. Kita vertus, jei per daug stengiasi atsiverti (pavyzdžiui, atskleisdamas apie save daugiau, nei yra fiziškai ir emociškai pasirengęs), kūne tai atsispindės sustiprėjusiu pasipriešinimu arba tarpusavyje nederančiais neverbalinio ir verbalinio elgesio pokyčiais. Tačiau kai psichoterapeutas sugeba pastebėti augantį kliento sąmoningumą ir padėti jam atpažinti apsauginius somatinius mechanizmus (per daug jų neskatindamas ar nuo jų neatitraukdamas), jiems abiem atsiveria gilesni kūno nesąmoningos komunikacijos lygmenys.
Nors iš pradžių moteris nesuvokia, kad įprastai ant krūtinės sukryžiuotos rankos rodo gynybinę laikyseną, gestas gana sąmoningas. Kai pasijunta saugesnė ir pradeda labiau pasitikėti savimi, šie neišsakyti jausmai tampa labiau nevalingu, o ne įprastu reiškiniu. Geriau susipažinus su naujais jausmais į paviršių pradeda kilti esminės problemos, kurias galima panagrinėti išsamiau. Miriama ir toliau kalba apie sunkumus darbe ir su vyru Henriu. Nors problemos tos pačios, apie kurias pasakojo vos prieš kelias minutes, balse atsiranda daugiau gyvybės. Ji gestikuliuoja, šiek tiek rankas ištiesdama priešais save. Rankos sudaro beveik statų kampą su riešais, atrodo, tarsi ji kažką stumtų nuo savęs. Atlieku panašų judesį ir aš, kad „atspindėčiau“ jos judesius ir padėčiau labiau pasitikėti savo (išsižadėtais) judesiais. Atkreipiu Miriamos dėmesį, kad ji tiesia rankas ir lenkia riešus, ir pasiūlau lėtai pakartoti tuos judesius. Paprašau sutelkti dėmesį į tai, kaip jaučia rankas, kai atlieka tuos judesius, kad pajustų, kokius fizinius pojūčius šie judesiai sukelia viduje. Iš pradžių atrodo suglumusi. Po kelių kartų stabteli, nusišypso ir sako: „Jausmas toks, lyg kažką stumčiau [...], o gal ne, labiau panašu į tai, kad kažką laikau atokiau nuo savęs [...]. Man reikia daugiau erdvės, štai į ką iš tikrųjų panašu.“ Ji mosteli ištiestomis rankomis į šonus, sudarydama 180 laipsnių nevaržomo judesio amplitudę. Spontaniškai giliai atsikvepia: „Beveik praėjo dusulys, o ir pilvo neskauda taip, kaip skaudėjo, kai pradėjome.“
Ištiesia rankas, vėl sulenkia riešus. Šį kartą laiko ištiesusi kelias sekundes beveik per ištiestos rankos ilgį. „Ta pati problema [...] ir darbe, ir su vyru.“ Dabar ji susideda rankas ant šlaunų. „Man taip sunku, nežinau kodėl, bet [...] atrodo, tarsi neturėčiau teisės to daryti [...], lyg neturėčiau teisės į savo asmeninę erdvę.“
Klausiu, kas tai – jausmas ar mintis. Pagalvoja, nusijuokia ir atsako: „Cha, manau, mintis.“ Dabar juokiasi skambiau. Užmezgusi ryšį su savo neverbaline kūno kalba, Miriama prasiskverbia pro viršutinį minčių apie Henrį ir darbą sluoksnį ir laisvai tyrinėja, ką nori papasakoti kūnas. Atsiradus kinesteziniam ir propriocepciniam sąmoningumui, pradėjo jausti nervų ir raumenų būseną, sukeliančią kamuojančius vidinius konfliktus.
Peter A. Levine, „Nebylus kūno balsas“, iš anglų kalbos vertė Giedrė Bacevičienė, leidykla VAGA, 2025.