Dvylikos eilėraščių rinkinių, vieno romano, kelių esė knygų autorius G.Bleizgys prieš kelis mėnesius išleido įsimintiną eilėraščių knygą „Šešėlių upė“ („Slinktys“). „Joje daug vandens ir šešėlių, o mano darbas buvo susieti“, – teigė poetas.
Su G.Bleizgiu kalbėjomės apie kūrėjo kasdienybę – kaip, kada ir kur atsiranda eilėraščiai.
– Jei reikėtų parašyti miniatiūrą apie savo darbo vietą, kaip ji skambėtų?
– Dieną pro langą matyti žali krūmai, medžiai, šienaujamos pievos. Yra šunų, kaimynų, paukščių. Naktį juoda, tolumoje gatve skuba žibintus įsijungusios mašinos.
Žiemą – dažniausiai naktis: pliki medžiai, užsnigti laukai, ledinis vėjas: pro stiklą jis braunasi į sąmonę.
Vaizdas pro langą svarbesnis negu stalo forma ar dydis. Namų stalas, prie kurio atsisėdęs ką nors užrašau, yra trijų metrų ilgio, septyniasdešimt šešių centimetrų aukščio ir šešiasdešimties centimetrų pločio. Ilgas ir siauras.
Iš šviesios medienos, su trimis stalčiais, durelėmis. Tiesiai prie plataus lango.
Šitas stalas yra svarbus, bet pernelyg jo nesureikšminčiau, nes tikrasis mano rašymo stalas yra apylinkės, kuriose gyvenu, žmonės, su kuriais susitinku, gyvieji ir mirusieji, sapnai, prisiminimai, erdvės, kuriose gyvenau anksčiau, lankiausi.
Kad rašyčiau, man nereikia sėsti prie stalo. Galiu eidamas rašyti į išmanųjį telefoną ir siųsti eilėraščių gabalus sau per mesendžerį. Arba važiuodamas automobiliu galiu sustoti, atsisėsti ant galinės sėdynės (mano automobilis erdvus) ir įsijungti kompiuterį.
Niekada nerašau ranka ant popieriaus. Išimtis buvo tik 2014 metų vasara, kai aš gyvenau Italijoje, Urbino mieste, ir dalyvaudamas meno projekte turėjau specialiu tušinuku ant specialaus popieriaus rašyti eilėraščius.
Iš pradžių man tai atrodė labai keista ir neįprasta. Iš to keistumo parašiau knygą. Ji išleista po dešimties metų, vadinasi „Urbino liepsna“. Vis dėlto rašymas ant popieriaus mano gyvenime neprigijo.
– Wislawa Szymborska yra sakiusi, kad apie rašytojo darbą neįmanoma sukurti filmo, nes jis būtų be galo nuobodus: sėdi prie stalo, retkarčiais pakelia akis į lubas, ir viskas. Ar sutinkate?
– Manau, kad rašytojo darbas nėra sėdėti prie stalo. Darbinis rašytojo stalas – ne rašomasis.
Rašytojo darbas yra gyventi, tad jo darbo stalas yra gyvenimas. Pilnas gyvybės, knibždantis, kartais tamsus nors į akį durk, bet kupinas vėjo, erdvių, nuojautų.
– Kur nukreipiate žvilgsnį, kai įstringa mintis ar sakinys?
– Pro langą. Žiūriu į tolį. Perspektyva išlaisvina.
– Yra posakis, kad geriausias poilsis – mėgstamas darbas. Kas jums yra kūryba ir rašymas – labiau darbas, labiau poilsis ar labiau kas nors kita?
– Kūryba man yra gyvenimo būdas. Be jos aš nebūnu. Ne viską užrašau, nes dalį paprasčiausiai pamirštu (kai tuo metu neturiu kur užsirašyti), bet visada ji yra su manimi.
Jei pajuntu, kad likau vienas be kūrybos (tai nutinka labai retai), žinau, kad jau laikas gydytis. Ačiū Dievui, jau kelis dešimtmečius pavyksta gydytis tiesiog grįžtant į kūrybą.
– Johnas Updike'as netikėjo, kad rašytojui verta laukti įkvėpimo, pasak jo, „nerašymo malonumai tokie galingi, kad jei tik leisi sau jiems atsiduoti, niekada daugiau neberašysi.“ Kūrybiniai laimėjimai labiau susiję su talentu, įkvėpimu ar juodu darbu?
– Talentas yra pamatas. Tada dar reikalingas išsilavinimas. Dar gyvenimas reikalingas toks, kad būtų medžiagos (emocijų, jausmų, patirčių, įvykių).
Mano kūrybos atramos yra būtent šios. Kažkokį talentą turiu, baigiau mokslus, gyvenu taip, kad būtų medžiagos. Man taip gyventi patinka.
Faktiškai beveik visada esu užsivedęs, įkvėptas.
Žmonės, kurie laukia įkvėpimo, yra ne mano stiliaus. Nuobodūs. Man atrodo kažkokie silpni, baikštūs. Gali būti, kad gyvensiu už juos trumpiau, nes save sudeginsiu. Bet užtat gyvenu laimingas, prisisotindamas gyvybės, energijos, įkvėpimo.
– Trumanas Capote yra sakęs: „Esu absoliučiai horizontalus autorius. Negaliu mąstyti, kol neišsitiesiu ant lovos ar sofos su cigarete ir kavos puodeliu.“ Ar sėdant prie rašomojo stalo reikia kokio nors specifinio nusiteikimo?
– Tiesiog reikia gyventi taip, kad būtum pilnas patirčių ir gyvybės. Vien mąstymo sukurti meną neužteks. Kūrybai reikia daug mąstymu nenuslopintos emocinės energijos.
Protautojai bėga nuo jausmų, slapstosi po racionalizavimo skraistėmis. Viename savo eilėraščių rašau, kad ne iš mąstymo gimsta vaikai. Na, nepadarysi vaiko mąstymu niekaip – nors trisdešimt metų mąstyk. Ir meno nepadarysi.
– Kiek maždaug laiko praleidžiate darbo kambaryje? O kiek rašydamas prie darbo stalo?
– Mano darbas nėra susijęs su literatūra. Jau trisdešimt metų dirbu kaip ekonomistas, vadybininkas.
Darbo kambaryje praleidžiu nemažai laiko – apie dvidešimt valandų per savaitę, o pastaruosius metus ten ir miegu, vadinasi, kiekvieną savaitę reikėtų pridėti dar apie šešiasdešimt tris valandas – bet ne vien dėl meno.
Be to, neatsiejama mano „darbo kambario“ dalis yra automobilis. Kas mėnesį nuvažiuoju apie keturis tūkstančius kilometrų.
Automobilyje valgau, persirenginėju, kartais tiesiog pasnaudžiu. Transporto priemonėje per savaitę praleidžiu apie trisdešimt valandų.
– Kokius kūrinius, kokias knygas parašėte pastarojoje darbo vietoje?
– Automobilyje rašiau dienoraščių knygą „Sūpavimas“, pasirodžiusią 2019 metais.
Prie dabartinio ilgojo trijų metrų stalo parašiau šiemet išleistą poezijos knygą „Šešėlių upė“: visi eilėraščiai rašyti būtent prie šio stalo, niekur kitur.
– Papasakokite apie savo praeities rašomuosius stalus, darbo kambarius, rašymo vietas, kuriose atsirado vieni ar kiti kūriniai?
– 1997-ųjų pavasarį ir vasarą gyvenome šeimyniniame bendrabutyje Vilniuje, vadinamojoje Kamčiatkoje.
Gimė dukra, maža vietos.
Mano tėtis iš Druskininkų savivaldybės atvežė tokią jau pasenusią, nurašytą rašymo mašinėlę. Į bendrabučio koridorių išsinešdavau dvi kėdes. Ant vienos pasistatydavau tą mašinėlę, ant kitos atsisėsdavau ir rašydavau.
Pamažu susiformavo pirmoji mano eilėraščių knyga „Vietovė. Šiaurė“, išleista 1998 metais.
Šitaip koridoriuje parašiau ir daug recenzijų apie kitų rašytojų knygas, literatūros apžvalginių straipsnių, kurie tuo metu buvo spausdinami „Literatūroje ir mene“, „Metuose“.
Name, kuriame dabar gyvename, antrame aukšte, pietinėje pusėje, esame įsirengę didelę lauko terasą. Vasarą ten karšta ir saulėta. Būtent toje lauko terasoje 2015-ųjų vasarą parašiau dienoraščių knygą „Karmelio kalno papėdėje“, kuri pasirodė 2017-aisiais. Tikiuosi, kad daug saulės toje knygoje. Erdvės.
– Gal atsimintumėte kelias keisčiausias, įdomiausias savo kūrinių atsiradimo aplinkybes, susijusias su vieta, laiku, nuotaika, būsena?
– Bendrabučio koridorius ir „Vietovė. Šiaurė“. Vasaros karštis, deginimasis nuo ryto iki vakaro antro aukšto terasoje ir „Karmelio kalno papėdėje“. Vienatvė Italijos Renesanso židinyje Urbine ir „Urbino liepsna“. Yra ir skaudžių patirčių bei su jomis susijusių knygų. Bet apie jas nesinori kalbėti.
– Esate pelėda ar vyturys?
– Miegoti einu maždaug dvidešimt antrą valandą, keliuosi maždaug septintą ryto.
Kadaise buvau pelėda, bet kai susirgau depresija (tai buvo labai seniai), pelėda iš manęs išskrido ir aš pasveikau. Nuo tada stengiuosi jos atgal nebepriimti.
Tikruoju vyturiu taip ir netapau, o septinta valanda ryto juk nėra ankstus laikas.
Aš – nei vyturys, nei pelėda. Panašiausias esu į suopį.
– Skaičiau, kad Honore de Balzacas išgerdavo 50 puodelių kavos per dieną, tai jam baigėsi nemenkomis sveikatos problemomis.O jums kas – kava, arbata, kitas gėrimas – labiausiai susijęs su kūrybinga nuotaika?
– Arbata. Juodoji, saldi. Kiekvieną rytą tokios išgeriu pusę litro. Vakare dar irgi apie pusę litro išgeriu.
Prisimenu 2012-ųjų birželio 20 dieną. Saulėta, šilta, gražu. Sėdžiu ir rašau eilėraščius.
Parašiau tą popietę penkis eilėraščius, sudėtus į knygą „Kai sėlinsi manęs“. Juos rašydamas išgėriau pusantro litro juodosios saldžios arbatos.
O kavos negeriu iš viso. Tai vienintelis produktas, kurio organizmas nevirškina. Tuoj pasidaro bloga, lyg būčiau gavęs nuodų. Net saldainių negaliu valgyti su kavos skoniu, tortų – visko, kur yra nors menkiausias kavos kvapelis.
– Muzika ir kūryba. Kaip manote, ar yra laikas muzikai ir laikas kūrybai? O gal vienas kitam padeda, vienas kitą papildo?
– Kiekvieną vakarą prieš eidamas miegoti pasiimu gitarą ir maždaug pusvalandį groju visokius klasikinius kūrinius – Johanno Sebastiano Bacho, Franzo Schuberto, Frederico Chopino, Leo Brouwerio, Matteo Carcassi. Šitaip po dienos nusiraminu, lengviau užmiegu.
Klasikinė gitara mane lydi nuo paauglystės, tai reiškia – jau kokius trisdešimt penkerius metus. Manau, kad be šitos muzikos mano poezijos tiesiog nebūtų. Gyvenime trūktų harmonijos. Muzika ir yra kūryba – jos neatskiriamos.
– Lietuvių patarlė teigia: „Ką gali padaryti tuoj, neatidėliok rytoj!“ Esate labiau dabartistas ar atidėliotojas?
– Neturiu tiek laiko, kad galėčiau atidėlioti. Gyvenime aš turiu daug veiklos, darbų, atsakomybių. Jei būna laisvo laiko, rašau.
Tiesiog imu ir rašau – prastesnius parašymus vėliau sunaikinu, geresnius pasilieku: redaguoju, dedu į knygas.
– Kartais rašytojai, turėdami omenyje visokius trukdžius, kiek juokaudami užsimena, kad ideali vieta kūrybai būtų kalėjimas. Ar sutinkate?
– Taip sakyti gali tik tas, kas kalėjime nebuvo. Pezalai.
Cypėje trikdžių yra daug daugiau negu laisvėje ir tai visiškai netinkama vieta rašyti knygas.
Galėčiau čia pateikti daug detalių, bet susilaikysiu.
Nelinkiu nė vienam ten pakliūti, o jeigu pakliūsite, tai dar nereiškia, kad ir po to galėsite rašyti.
Kažkaip man čia prisimena lietuviškas pasakymas, kad prastam šokėjui ir pautai trukdo. Tai noriu pasakyti, kad vieni gali rašyti visur – ir laisvėje, ir kalėjimuose, ir psichiatrinėse – ir niekas to rašymo iš jų neišmuš (čia tie, kur moka šokti ir pautus turėdami), kiti gi negali rašyti niekur ir net jeigu jie nusipjaus pautus, vis tiek šokti nepavyks, tokius kalėjimas tik galutinai sužlugdytų.
Na, o idealią, tobulą kūrybos vietą aš žinau, bet ji galioja tik man – tai mano gyvenimas.