48 metų M.Buroko naujausias eilėraščių rinkinys „Seismografas“ (išleido „Lapas“) buvo viena labiausiai aptarinėjamų lietuvių literatūros knygų praėjusiais metais.
Ji pelnė ne vieną premiją, buvo giriama ne tik kritikų, bet ir tiesiog skaitytojų.
Su M.Buroku kalbėjomės ir apie apdovanojimus, ir apie subtilesnius dalykus.
– Esate apdovanotas daugeliu lietuviškų literatūros premijų. Šių metų sausio 6 dieną prie jų prisidėjo Lietuvos rašytojų sąjungos, o pernai – Pauliaus Širvio premijos. Kuo šiedu apdovanojimai išskirtiniai kitų kontekste?
– P.Širvio premija svarbi tuo, kad tai Zarasų krašto premija. O tas kraštas man svarbus jau porą dešimtmečių, jame ir apie jį parašytas ne vienas eilėraštis.
Aplinka, peizažas, kraštovaizdis man visada buvo svarbiau už autorius arba poetus, kad ir to paties krašto. Tad gal kiek įžūliai pasakysiu, kad man asmeniškai Zaraso ežeras svarbiau už P.Širvį. Galbūt ir P.Širviui tie ežerai buvo svarbiau už kokį Maironį – kas žino.
Rašytojų sąjungos premija man labai svarbi, nes tai gildijos premija. Esi apdovanotas savų, profesionalų, bendruomenės.
– Rašytojų sąjungos premija įteikta per Tris Karalius, anksčiau ji net būdavo vadinama tiesiog Trijų Karalių premija. Nors jūsų knygoje religinių motyvų nėra itin daug – keletą kartų paminimas Dievas, yra nuoroda į Apreiškimo knygą, keliuose eilėraščiuose jaučiamas Dievo buvimas ar nebuvimas, bet gal atskleistumėte savo asmeninį santykį su religija, tikėjimu?
– Neseniai kaip tik apie tai diskutavome su poete Giedre Kazlauskaite.
Jos kūryboje, kaip žinoma, religijos ir tikėjimo motyvai ryškesni, svarbesni, aptariami atviriau. Ji priminė terminą „kriptoreligingumas“ – jis taikomas menininkams, kai jie nuoširdžiai kelia tikėjimo klausimus kūryboje, bet papiktina tikinčiuosius.
Na, aš pagal kriptoreligingumą turbūt būčiau gana neutralioje skalės dalyje – man tie klausimai svarbūs, tačiau aštriai jų nekeliu, tikėjimas, krikščionybės aliuzijos – labiau kultūrinis, o ne religinis pamušalas mano kūryboje.
Mano asmeninis santykis su tikėjimu – aš dvejotojas ir abejotojas. Neryžtingasis labiau nei skeptikas.
Žinau, kas apie drungnus sakoma Biblijoje, bet viliuosi, kad išspjautas nebūsiu.
– Knygoje gerokai daugiau su traukiniais susijusių motyvų: peronų, bėgių, garvežių, lokomotyvų. Panašu, kad jūsų seismogramoje miesto traukinių stotis užima ypač svarbią vietą. Kodėl?
– Nes gyvenu šalia. Nes kasdien pro ją arba per ją einu. Nes labai mėgstu traukinius kaip susisiekimo ir technikos priemonę.
Nes apsnigti garvežiai atrodo gražiai.
Galų gale stotis yra toks mini pjūvis: miesto, šalies, žmonijos.
Joje rasi visų sluoksnių, klasių ir amžių žmonių. Mini visuomenė.
Galų gale man patinka ne tiek stotis, kiek geležinkelio infrastruktūra – depai, bėgiai, angarai.
Estetiškai atrodanti industrija. O ir Naujininkai atrodo taip, tarsi būtų atskirti nuo miesto upe, tik ta upė – geležinė. Man gražu.
Žinoma, prisideda ir vaikystės prisiminimai – traukiniu vaikystėje ir paauglystėje važinėdavau itin dažnai, faktiškai kiekvieną savaitgalį. O ir šiaip traukinys man atrodo itin pritaikytas kraštovaizdžio ir peizažo, jų kaitos stebėtojui, kokiu norėčiau save laikyti.
– Atsimenu prieš kelis dešimtmečius, regis, „Literatūroje ir mene“ skelbtą straipsnių ciklą iškalbingu pavadinimu „Įkvėpimo žemė“. Kokioje įkvėpimo žemėje, jeigu galima taip pasakyti, išdygo „Seismografas“?
– Tarp Zarasų, Lasiškės ir Vilniaus. O šiaip – Naujininkuose, tarp medinių namų, geležinkelio, kapinių, cerkvių, stoties. Namie. Skaitant Jurgos (M.Buroko žmona – poetė J.Jasponytė. – Red.) eilėraščius ir kalbantis su jais. Vaikštant po Vilnių, Visbį, Taliną, Nidą...
Daugiausia vaikštant – ta įkvėpimo žemė yra mobili, nešiojuosi ją su savimi.
– Tarp ankstesnės jūsų eilėraščių knygos „Švaraus buvimo“ ir „Seismografo“ – 7 metų pertrauka. Esate prisipažinęs, kad nesate itin produktyvus poetas, – sėkmingais laikote tuos metus, kai parašote 10 vykusių eilėraščių. O ar įmanoma dekonstruoti eilėraščio atsiradimą: jūsų eilėraščių atsiradimo istorijos turi kokių nors dėsningumų ar jos yra visiškai skirtingos?
– Taip, turi – nepatikėsit, bet visus eilėraščius reikia užrašyti.
O šiaip šios knygos daugumą tekstų parašiau į specialiai nusipirktą eilėraščiams užrašų knygelę. Tačiau dalis parašyta kompiuteriu. Pora – į telefoną. Dar keletas – ant pirmų po ranka pasitaikiusių popieriaus skiaučių.
Paros laikas, metų sezonai, kitos aplinkybės nėra itin svarbu.
Kaip ne kartą esu minėjęs, geriausios mintys ateina vaikštant. Todėl stengiuosi vaikščioti kuo daugiau.
– Jau kurį laiką ne vienas lietuvių poetas neapsiriboja vien eilėraščiais – griebiasi tai pjesės, tai knygos vaikams, tai romano. Jūsų bibliografijoje, be įvairaus žanro kūrinių vertimų, – tik eilėraščių rinkiniai. Ar nesinori išbandyti kitų žanrų? Gal planuojate visus nustebinti, tarkime, romanu?
– Ne, jokio romano neplanuoju ir neketinu rašyti. Visų pirma todėl, kad tingiu.
Visų antra, tai atimtų laiką iš mėgstamiausios mano veiklos – vertimo.
Visų trečia, dar neparašiau visų eilėraščių. Turiu dar ir temų, ir sumanymų poezijoje.
Retkarčiais pagalvoju apie itin trumpų prozos tekstų rašymą – tai vadinama „flash fiction“, nežinau, ar yra šio termino atitikmuo lietuviškai.
Norėčiau rašyti daugiau esė, tikiu, kad pavyks. Tai tiek apie kitus žanrus.
Tačiau vertimas man vis tiek svarbiau – šiemet planuoju sėsti prie amerikiečių šiuolaikinio klasiko, bytnikų pirmtako Franko O’Haros garsiausio eilėraščių rinkinio „Lunch Poems“.
O ir šiaip vertimų turiu metams į priekį.
* * *
Eilėraščiai iš M. Buroko knygos „Seismografas“
* * *
niekada neturėsiu
namų kurių noriu
neįmanomi mano namai:
su liepomis už langų
į ramią aikštę
su knygomis ir paveikslais
tokius turi kiti –
anapus tikrovės
tokius
esu sau uždraudęs
negaliu jų turėti
žinau –
jei užmigsiu juose
nebe
nubusiu
Stotis – Aušros vartų g. 21
nedaug liko laukti: pavakary spustels šaltis, nubėgs vandenys,
tarp stogų prilituos vieną žvaigždę. lokomotyvai taps garvežiais,
taip ir peržiemos, prikvėpuos miestą pilkumos. viskas virs
būsima, galima ateitim. laukimu ir ilgesiu, it kauliukas
spaudžiančiu gerklę.
paryčiais girdėsi, kaip trakšteli ir išsitiesia gatvė, sustingsta,
pašiurpsta grindiniu. taip klaidus raizginys pavirs į tikslų
labirintą. taip žiemos logika patikslins maršrutą.
taip mes, tenykščiai, žiemosim už lėtos geležies.
* * *
Pasaulis baigias, todėl
reikia rašyti eilėraščius.
Aidas Marčėnas
Pasaulis baigias, sustingsti prieš šią artimą viziją kaip triušis
prieš smauglį. Gali, žinoma, rašyti eilėraščius. Pamakaluoti
žodžių žibintuvėliu tamsoje.
Iš tamsos galbūt atsakys tuo pačiu. Bet daugiau tikėtis neverta.
Gali plėtoti metaforas apie amžiną kovą, laužo šviesą,
žvaigždynus, kitus ribotus ir trumpalaikius šviesos šaltinius.
Bet pasaulis baigias, kaip ta žibintuvėlio baterija. Ir kol ją pakeis,
jei pakeis, tavęs jau nebus.
Gali jį išjungti ir laukti, kol akys pripras, o tada lėkti per tamsą,
tikėti, kad aplenksi, kad nepamirši eilučių, kad perduosi toj
durnoj estafetėj skiltuvą, žibintą ar dagtį, nes pats nežinai,
ką neši.
Pasaulis baigias ir laisvėn ištrūkti gali tik per tamsą.
Matau tą žibintuvėlį – metalas kiek parūdijęs, stikliukas barška,
lemputė blausi, baterijos senos ir sunkios, tik pakratai ir užgęsta.
Nuknisau jį iš senelio.
Jis vienintelis man apsauga, paguoda ir ginklas.
Nes ta trijulė – pasaulis, kalba ir Dievas – jau nežinia,
kas iš jų gyvas ir kiek.