Mūsų įpročiai jaustis nepakankamais – tokie stiprūs, kad, norint pabusti iš šio transo, reikia ne tik vidinio apsisprendimo. Išsilaisviname mokydamiesi atpažinti tai, kas tikra dabarties akimirką, ir atvira širdimi priimti viską, kas mus ištinka. Šį sąmoningumo ugdymą pavadinkime radikaliu priėmimu.
„Radikalus priėmimas“, klasikinis veikalas, psichologams žinomas jau seniai, bet lietuviškai skelbiamas pirmą kartą, siūlo kelią į laisvę. Jame gausu praktinių patarimų, kuriuos Tara Brach sukūrė per daugelį terapijos metų. Remdamasi asmeninėmis istorijomis ir budizmo mokymais, autorė atskleidžia, kaip išsiugdyti išminties ir atjautos pusiausvyrą.
Šios knygos autorė Dr. Tara Brach – meditacijos mokytoja, psichologė, knygų autorė, Įžvalgiosios meditacijos bendruomenės Vašingtone įkūrėja. Aktyviai prisideda prie meditacijos sklaidos mokyklose, kalėjimuose ir socialiai apleistų žmonių grupėse, vadovauja Dėmesingo įsisąmoninimo meditacijos mokytojų sertifikavimo programai, vienijančiai įvairius dalyvius iš daugiau nei 75 pasaulio šalių.
Knygą netrukus išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (iš anglų kalbos vertė Inga Būdvytytė, viršelio dailininkas Vytautas Volbekas).
Tara Brach „Radikalus priėmimas“
ištrauka
„KAŽKAS SU MANIMI NEGERAI“
Mokydamasi koledže, su vyresne, išmintingesne dvidešimt dvejų metų drauge išvykau savaitgalio žygiui į kalnus. Pasistačiusios palapinę sėdėjome prie upelio, stebėjome, kaip vanduo sūkuriuoja aplink akmenis, ir kalbėjomės apie savo gyvenimą. Mums bekalbant ji prasitarė, kaip mokosi būti „geriausia savo pačios drauge“. Mane užplūdo didžiulė liūdesio banga, ir aš pratrūkau raudoti. Toli gražu nebuvau geriausia draugė pati sau. Mane nuolat persekiojo vidinis kritikas, kuris buvo žiaurus, negailestingas, priekabus, nenuilstantis, dažnai nematomas, bet visada šalia. Žinojau, kad niekada negalėčiau pasielgti su draugu taip, kaip elgiausi su savimi – be gailesčio ir gerumo.
Susiję straipsniai
Mano pagrindinė prielaida buvo: „Kažkas su manimi iš pagrindų negerai“ ir aš stengiausi suvaldyti bei pataisyti tai, kas atrodė iš esmės ydinga. Mokiausi su užsidegimu, buvau karšta politinė aktyvistė ir atsidaviau labai turiningam socialiniam gyvenimui. Skausmo vengiau (ir kūriau dar daugiau), pasiduodama priklausomybei nuo maisto ir rūpindamasi pasiekimais. Malonumų kartais ieškojau sveikais būdais – leisdama laiką gamtoje, su draugais, bet taip pat nevengiau impulsyvaus jaudulio ieškojimo per pramoginius narkotikus, seksą ir kitus nuotykius. Pasaulio akyse buvau labai funkcionali. Viduje – nerami, impulsyvi ir dažnai apimta depresijos. Nė viena mano gyvenimo sritis neteikė man ramybės.
Jausmą, kad su manimi kažkas negerai, lydėjo gili vienatvė. Ankstyvoje paauglystėje kartais įsivaizduodavau, kad gyvenu permatomame rutulyje, kuris mane skiria nuo žmonių ir mane supančio gyvenimo. Kai jausdavausi gerai ir gerai sutariau su kitais, burbulas plonėjo, kol tapdavo panašus į nematomą dujų sūkurį. Kai jausdavausi blogai, sienos tapdavo tokios storos, kad atrodydavo, jog kiti negali jų nepastebėti. Įkalinta viduje, jaučiausi tuščia ir skaudžiai vieniša. Su amžiumi ši fantazija pamažu išblėso, bet gyvenau su baime ką nors nuvilti arba būti atstumta pati.
Su koledžo drauge buvo kitaip – pasitikėjau ja tiek, kad galėčiau būti visiškai atvira. Per kitas dvi žygių po aukštas kalnų viršukalnes dienas, kartais kalbėdamasi su ja, kartais sėdėdama tyloje, pradėjau suprasti, kad po visais mano nuotaikų svyravimais, depresija, vienatve ir priklausomybėmis slypi gilus asmeninio nepakankamumo jausmas. Pirmą kartą aiškiai pažvelgiau į kančios ištakas, prie kurių savo gyvenime dar ne kartą sugrįšiu. Nors jaučiausi taip, lyg man kas būtų gyvai nudyrę odą, intuityviai žinojau, kad stojusi akistaton su šiuo skausmu žengiu sveikimo keliu.
Kai sekmadienio vakarą važiavome iš kalnų, mano širdis buvo lengvesnė, bet vis dar skaudėjo. Troškau būti geresnė sau. Troškau susidraugauti su savo vidine patirtimi ir pajusti daugiau artumo bei laisvumo bendraudama su žmonėmis savo gyvenime.
Kai po kelerių metų šie troškimai atvedė mane į budizmo kelią, čia radau mokymus ir praktikas, leidusias man tiesiogiai susidurti su savo nevertumo ir nesaugumo jausmais. Jie padėjo man aiškiai pamatyti tai, ką patiriu, ir parodė, kaip savo gyvenimą tvarkyti su atjauta. Budos mokymai taip pat padėjo išsivaduoti iš skausmingo ir klaidingo įsivaizdavimo, kad savo kančioje esu viena, kad tai yra asmeninė problema ir kažkodėl pati esu dėl to kalta.
Per pastaruosius dvidešimt metų kaip psichologė ir budizmo mokytoja dirbau su tūkstančiais klientų ir mokinių, kurie atskleidė, kaip skaudžiai juos slegia jausmas, kad jie nėra pakankamai geri. Nesvarbu, ar mūsų pokalbis vyksta dešimties dienų meditacijos atsiskyrimo praktikos metu, ar per kassavaitinę terapijos sesiją, kančia – baimė būti ydingu ir nevertu – iš esmės yra ta pati.
Daugelio mūsų neapleidžia nevertumo jausmas. Nereikia daug – tik išgirsti apie kito žmogaus pasiekimus, sulaukti kritikos, įsivelti į ginčą, suklysti darbe, kad pajustume, jog kažkas su mumis ne taip.
Kaip kartą pasakė mano draugas: „Jausmas, kad su manimi kažkas negerai, yra nematomos ir nuodingos dujos, kuriomis nuolat kvėpuoju.“ Kai savo gyvenimą patiriame per asmeninio nepakankamumo prizmę, esame įkalinti, kaip aš vadinu, nevertumo transe. Įkalinti šiame transe, mes negalime suvokti tiesos apie tai, kas iš tikrųjų esame.
Per atsiskyrimo praktiką, kurią vedžiau, viena meditacijos studentė papasakojo apie patirtį, atskleidusią gyvenimo transe tragizmą. Merilina praleido daugybę valandų sėdėdama prie savo mirštančios motinos lovos – skaitė jai, meditavo šalia vėlai vakare, laikė ją už rankos ir vis kartojo, kad ją myli. Didžiąją laiko dalį Merilinos mama būdavo be sąmonės, jos kvėpavimas buvo sunkus ir trūkčiojantis. Vieną rytą, prieš aušrą, ji staiga atsimerkė ir aiškiai bei įdėmiai pažvelgė į dukrą. „Žinai, – tyliai sušnabždėjo ji, – visą gyvenimą maniau, kad su manimi kažkas negerai.“ Švelniai pakraipė galvą, tarsi norėdama pasakyti: „Kaip apmaudu“, užmerkė akis ir vėl nugrimzdo į komą. Po kelių valandų ji mirė.
Nereikia laukti, kol atsidursime mirties patale, norint suprasti, jog švaistome savo brangų gyvenimą tikėdami, kad kažkas su mumis negerai. Tačiau, kadangi mūsų įpročiai jaustis nepakankamiems yra tokie stiprūs, norint pabusti iš transo reikia ne tik vidinio apsisprendimo, bet ir aktyvaus savo širdies bei proto lavinimo. Pagal budistines sąmoningumo praktikas, mes išsilaisviname iš transo kančių mokydamiesi atpažinti tai, kas tikra dabarties akimirką, ir atvira širdimi priimti viską, ką matome. Šį sąmoningumo ir atjautos ugdymą vadinu radikaliu priėmimu.
Radikalus priėmimas pakeičia mūsų įprotį kariauti su nepažįstamais, bauginančiais ar intensyviais išgyvenimais. Tai būtinas priešnuodis prieš ilgus metus trukusį savęs ignoravimą, teisimą ir griežtą elgesį su savimi, šios akimirkos patirties atmetimą. Radikalus priėmimas – tai noras patirti save ir savo gyvenimą tokius, kokie jie yra. Radikalaus priėmimo akimirka yra tikros laisvės akimirka.
Dvidešimtojo amžiaus indų meditacijos meistras Sri Nisargadatta ragina mus visa širdimi žengti šiuo laisvės keliu: „<...> prašau jūsų tik vieno: padarykite meilę sau tobula“. Paskutiniai mirštančios motinos žodžiai paskatino Meriliną pasinaudoti šia galimybe. Kaip sakė studentė: „Tai buvo jos atsisveikinimo dovana. Supratau, kad neprivalau prarasti savo gyvenimo taip, kaip nutiko jai. Iš meilės – savo motinai, gyvenimui – pasiryžau būti labiau priimanti ir geranoriškesnė savo atžvilgiu.“ Kiekvienas galime pasirinkti tą patį.