Į knygynų lentynas sugrįžta Icchoko Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“ – vienas reikšmingiausių lietuvių literatūros kūrinių, naujai perleistas leidyklos „Tyto alba“. Šis lietuvių ir pasaulinės literatūros kanonui priklausantis tekstas kelia egzistencines ir moralines dilemas, kalba apie žmogiškumo ribas bei lemtingų pasirinkimų kainą – temas, kurios šiandienos pasaulyje suskamba ypač aktualiai.
Romano centre – Vilniaus gete įkalinto jauno žydo Izaoko Lipmano ir geto komendanto Šogerio šachmatų partija. Bet ant lentos rikiuojasi ne figūros, o gyvybės: jei laimės Šogeris, mirčiai bus pasmerkti visi geto vaikai, o Izaokas liks gyvas; jei laimės Izaokas, vaikai bus išgelbėti, bet mirti turės pats Izaokas. Vienintelė išeitis – lygiosios. Tik ar jos įmanomos, kai į lemiamą akistatą stoja gėris ir blogis?
Šachmatų partija tampa ne tik siužetine ašimi, bet ir viso romano metafora: totalitarinėje sistemoje žmogui paliekama tik iliuzinė pasirinkimo laisvė. Tačiau Izaoko sprendimas siekti lygiųjų parodo, kad net tokiu atveju įmanoma laikysena, griaunanti pačią prievartos logiką. Lygiosios čia nereiškia kompromiso tarp gėrio ir blogio – tai akimirka, kai blogis praranda absoliučią valdžią. Trumpa, bet esminė moralinė pergalė, įprasminanti visą būtį.
Anapus žodžių
Elie Wieselis, Nobelio taikos premijos laureatas, išgyvenęs Aušvicą, yra pasakęs: „Nėra tokio dalyko kaip Holokausto literatūra – ir būti negali. Aušvicas paneigia bet kokią literatūros formą, kaip ir nepaklūsta jokioms sistemoms ar doktrinoms; bandymas jį įsprausti į filosofinius rėmus reiškia jo apribojimą. Bet kokių žodžių paieška tampa tiesos iškraipymu. Holokausto literatūra? Pati ši sąvoka yra prieštaringa. Romanas apie Aušvicą nėra romanas arba jis nėra apie Aušvicą.“
Paradoksalu, tačiau pats E. Wieselis parašė sukrečiantį liudijimą „Naktis“ bei dar beveik pusšimtį knygų šia tema, nors liko įsitikinęs: menas nepajėgus perteikti tokio masto tragedijos.
Susiję straipsniai
Icchokas Meras šį E. Wieselio brėžiamą barjerą įveikia ne atsisakydamas literatūros, o ieškodamas unikalios jos formos. Jis pasitelkia griežtą, matematiškai tikslią struktūrą ir minimalistinę, kone asketišką kalbą. Ši stilistika, kuri, anot tyrėjų, artima E. Hemingway’ui, F. Kafkai ar S. Beckettui, buvo visiškai priešinga sovietmečiu dominavusiai buitiškai, socialinio realizmo prozai.
Sąmoningai atsisakydamas tiesioginio mirties vaizdavimo, I. Meras Holokausto žiaurumą tarsi palieka už teksto ribų. Šią poziciją rašytojas vėliau paaiškino laiške literatūrologei Loretai Mačianskaitei: „Pats išgyvenau Katastrofą, skaičiau apie ją dokumentinę medžiagą, ir, tiesą sakant, trukdė man visą laiką, kad kalbama tik apie kančias, o ne apie ištvermę, žmogišką orumą ir vidinę laisvę absoliučiai nežmoniškomis sąlygomis nelaisvėje.“
Vokietijos literatūros kritikė Katharina Granzin pastebi, jog ši bemaž šiurkšti, šykšti I. Mero kalba paradoksaliai skleidžia poeziją, pulsuojančią tarp eilučių: „Griežta simbolika suteikia knygai beveik biblinės didybės. Tai plonutė knygelė, tačiau ji lentynoje gali stovėti visiškai viena.“
„Kieno dėka likome gyvi, nežinau“
I. Mero kūryba neatskiriama nuo jo gyvenimo istorijos. 1941 metų vasarą Kelmėje buvo nužudyti jo tėvai, Jehudas ir Miriam. Septynmetis Icchokas su seserimi Janina per stebuklą išgyveno – pateko tarp keliolikos vaikų, pasak jo paties „kažkodėl sugrąžintų į daržinę“, iš kurios žydai būriais buvo vedami sušaudyti: „Rytojaus dieną, kai ginkluotas baltaraištis sargybinis trumpam pasitraukė nuo durų, moterys pagriebė dalį vaikų ir nusivedė namo. Mane su seserim nusivedė Michalina Legantienė.“
Vėliau Icchoką priėmė ir iki pat pilnametystės kaip savo septintą vaiką užaugino neturtingų ūkininkų Dainauskų šeima, suteikusi jam ne tik pastogę, meilę, bet ir naują – Algirdo Dainausko – vardą. Ši patirtis suformavo rašytoją, kuris nekart pabrėžė: „Kelmė išmokė mane žvelgti į gyvenimą lietuvio akimis ir neužmiršti, kad esu žydas.“
I. Meras yra sakęs, kad vaikiški išgyvenimai, patirti prie nacių, turėjo didžiulę įtaką jam kaip žmogui ir kaip rašytojui: “Manau, jog pradėjau rašyti todėl, kad dvasinė visų aplink mane žuvusiųjų jėga privalėjo rasti žmogų, per kurį galėtų reikštis. Nes argi gali būti, jog žiauriai nužudyti tūkstančiai nepaliktų jokio ženklo, jokio pėdsako – nieko? Negaliu ir nenoriu tuo tikėti.“
Akistata su sovietine cenzūra
„Lygiosios trunka akimirką“ Lietuvoje pasirodė 1963 metais, vadinamojo Atlydžio laikotarpiu ir tapo vienu ryškiausių modernios lietuvių prozos tekstų. Tai buvo kultūrinis lūžis, tačiau ir didžiulis iššūkis: Holokausto atmintis sovietinėje ideologijoje buvo laikoma „žydų spekuliacija“, o I. Meras buvo kritikuojamas už tai, kad jo romanas nėra „pakankamai tarybinis“: „Jie man aiškino, koks aš negeras, kad šitas romanas tai ne tarybinė literatūra, kad čia ne socialistinis realizmas. [...] Buvau priverstas du skyrius išimti ir dar kažką pridėti. Man labai širdį skaudėjo, bet aš padariau tą dalyką.“
1972 metais rašytojas, neapsikentęs cenzūros išpuolių, emigravo į Izraelį. Lietuvoje jo knygos buvo išimtos iš bibliotekų, o vardas ilgam išbrauktas iš literatūros istorijos. Tačiau laisvasis pasaulis I. Merą priėmė ir vertino, jo kūryba išversta į daugiau nei 25 kalbas. Tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Icchokas Meras sugrįžo į Lietuvos kultūros lauką. 2010 metais jam, kaip autoriui, sujungusiam lietuvių ir žydų kultūrines tradicijas į vientisą, skaudžią ir universalią egzistencinę dramą, buvo įteikta Nacionaline kultūros ir meno premija. I. Meras mirė 2014 m. Tel Avive.
I. Mero „Lygiosios trunka akimirką“ sugrįžimas – puiki proga skaitytojams atrasti vieną svarbiausių lietuvių literatūros tekstų, o jau skaičiusiems – dar kartą įvertinti jo unikalumą, netelpantį į laiko rėmus.