„Pasakojimuose apie Romą“ autorius imasi nagrinėti, kaip senovės romėnams pavyko sukurti vienalytę civilizaciją, kodėl jokia paskesnė imperija to nebepakartojo ir kodėl mums šiais laikais ne itin sekasi sutelkti ES. Keliaudamas per buvusios Romos imperijos kraštus jis į dienos šviesą iškelia imperijos valdymo paslaptis, priežastis, kodėl romėnai valdžią ir prestižą išsaugojo taip ilgai, ir aiškinasi, ko galėtume iš jų pasimokyti ir kaip tas pamokas pritaikyti dabarties politikai.
„Europos Sąjungą daugeliu atžvilgių galima vertinti kaip Romos imperijos įpėdinę, kaip pastangą suvienyti plačią ir labai nevienalytę teritoriją taip, kaip tą darė romėnai, sukurti bendrą rinką, bendrą valiutą ir politinę sąjungą. Tačiau mes, žinoma, skiriamės tuo, kad dabar darome tai be smurto ir neliejame kraujo, o mandagiai viliojame integruotis, siedami tai su prekyba, prireikus paskatiname kvalifikuota Ministrų Tarybos balsų dauguma, kad ir balsuojant dėl tokių smulkmenų, kaip didžiausias leistinas mūsų vejapjovių keliamas triukšmas. Bėda ta, kad šis projektas – toks didžiulis ir kai kada toks kilnus – ne visada populiarus.“
25 Valentino uniformos ir 30 tūkst. skintų gėlių
Šmaikščiai pateikdamas begalę pribloškiančių detalių, paįvairindamas pasakojimą kandžiais palyginimais su mūsų laikais, autorius veda skaitytoją per romėnų pasaulį, pradėdamas nuo veržlios imperijos plėtros ir baigdamas patetišku jos saulėlydžiu, tokiu būdu paversdamas senovės istoriją gyvu dabarties atspindžiu. Knyga pasirodė kartu su BBC dokumentiniu filmu, kuriame B. Johnsonas pats keliauja po buvusias imperijos valdas, demonstruodamas nenumaldomą energiją ir britišką humoro jausmą. Itin ryškus, kinematografiškas knygos epizodas – Romoje vykusi ES sutarties pasirašymo ceremonija.
„2004 m. spalį dvidešimt penki Europos vadovai atvyko į Romą, į pasirašymo ceremoniją. Tai bent būta iškilmių. Milijonai eurų buvo išleista eismui nukreipti. Televizijos laidas režisavo pagrindinis kino meistras Franco Zeffirelli; mados dizaineris Valentino sukūrė uniformas dvidešimt penkiems „stiuardams“ ir „gidėms“. Romos meras atskraidino 30 000 skintų gėlių, o Kapitolijaus aikštėje – kadaise romėnų valstybės kulto centre, toje vietoje, kur baigdavosi visos šventos eisenos – plevėsavo vėliava su nemariuoju lotynišku užrašu Europae Rei Publicae Status. Europos respublikos įkūrimas!“
Romos ir Briuselio elitų skirtumai
Lygindamas Romos imperiją su šiuolaikine Europa, autorius atkreipia dėmesį į skirtumus tarp romėnų ir dabartinių lyderių požiūrio į bendrystę, integraciją ir politinį elgesį. Čia, anot jo, ir slypi atsakymas, kodėl šiuolaikinė Europa dažnai patiria susiskaldymo ir nesutarimų.
„Romėnai tautas asimiliavo sėkmingai ir sukūrė visuotinį romaniškumo jausmą; o britams dėl abipusių rasistinių, religinių ir kultūrinių išankstinių nuostatų nepavyko išugdyti jokio panašaus britiškumo jausmo – nei užsienyje, nei iš tikrųjų savo šalyje. <...> Romos imperija užėmė 117 teritoriją, kurioje dabar yra trisdešimt skirtingų nacionalinių valstybių, ir kai kurios iš jų vis dar gali viena kitai pademonstruoti gana rėksmingą retorinį priešiškumą. Romos imperijos elitas elgėsi visiškai kitaip nei šiuolaikinis Briuselio elitas. Romėnai pasijustų sukrėsti sužinoję, kad po 2000 metų vadovaujantys Britanijos provincijos veikėjai nebevakarieniauja su žmonėmis iš Ispanijos provincijos, ką kalbėti apie Galiją ar Italiją. Jie pasibaisėtų tokiu apgailėtinu susiskaldymu, šiuo tarškėjimu keistomis mišriomis kalbomis, kurių vienos labiau panėši į lotynų, kitos mažiau, o trečios ir visiškai jos neprimena.“
Mikroskopinio dydžio biurokratija
B. Johnsonas neslepia skepticizmo Briuselio atžvilgiu. Pasak jo, Roma turėjo tai, ko stokoja šiuolaikinė Europa – charizmą, bendrą pilietiškumo jausmą ir aiškius prioritetus. Tuo metu Briuselis, nepaisant pažangiausių technologijų ir daugybės institucijų, skęsta biurokratijoje.
„Jeigu mes šiuolaikinėje Europoje iš senovės Romos turėtume perimti geriausia ir atmesti blogiausia, ką pasirinktume ir ko atsisakytume? Vengtume vergovės, kasyklų ir psichozinio ego kulto, militarizmo ir žiaurumo. Bet norėtume tolerancijos – religinės, rasinės, intelektinės – ir pažinimo. Be abejonės, pageidautume imperinio laikotarpio laissez-faire valdžios, kai ekonomika augo, žmonės klestėjo, o biurokratija ir reguliavimas buvo minimalūs. Būtų gerai atgauti didžiulę visuomenei naudingą kūrybinę romėnų energiją, ką jau kalbėti apie efektyvumą, kuris leido jiems valdyti 80 milijonų gyventojų turinčią valstybę su vos 150 pareigūnų. <...> Romėnai, palyginti su mumis, stebuklingai valdė milžinišką savo teritoriją su mikroskopinio dydžio biurokratija.“
Monetų galia
Autorius Romos imperijos dvasios, autoriteto mastą atskleidžia pasitelkdamas ne tik didingą istoriją, bet ir kasdienes smulkmenas, pavyzdžiui, pinigus.
„Turime bent dvylika skirtingų tipų eurų monetų, kai kurios iš jų su galvomis, kitos – be jų. Austrai vaizduoja Mozartą, liuksemburgiečiai turi didžiojo kunigaikščio Henrio atvaizdą, airiai – arfos, suomiai pavaizdavo kelias gulbes, prancūzai – gyvybę simbolizuojantį medį, vokiečiai – savo vargšą erelį mutantą ir taip toliau. Banknotai visai neturi jokių nacionalinių skiriamųjų bruožų. Europos lyderiai nesutarė dėl vieno žmogaus, kurį galėtų vaizduoti ant pinigų – žinoma, nesutarė, – todėl pasirinko depresyvią tiltų, kanalų, arkų ir panašių grafinių piešinių seriją. Nenoriu pasakyti, kad valiuta kaip nors nuvertėja dėl to, kad yra tokia nyki: vertės saugojimo priemonės nuobodumas gali turėti pranašumų. Tiesiog kontrastas, palyginti su romėnų monetomis, pribloškia: romėnų monetų politinis turinys labai aiškus, o eurų monetų beviltiškai sujauktas.“
Antikos viešieji ryšiai
B. Johnsonas netgi imperatorių Augustą vertina ne kaip tironą, o kaip genialų valstybės architektą ir puikų viešųjų ryšių specialistą.
„Bet su vienu dalyku Europoje turbūt privalome susitaikyti – mes niekada nebeatgausime tos visuotinės romėnų politinės vienybės jausenos, kai kiekvienas pilietis it saulėgrąža veidu gręžėsi į politinį centrą. Tai buvo ypatingas Augusto pasiekimas ir vargu ar kada jis vėl bus pakartotas. Tam reikėtų imperatoriaus, turinčio pusdievio statusą ir tiesioginį ryšį su kiekvienu piliečiu savo dievų sukurtoje imperijoje.“
Vis dėlto knygos ašis – ne imperijos ilgesys ar nostalgija jai, bet bandymas suprasti, kaip ir iš ko gimsta politinės bendrijos „siela“. B. Johnsonas pripažįsta, kad Romos imperijos atkurti neįmanoma, tačiau jos istorija leidžia permąstyti vienybės, tapatybės ir galios klausimus šiandienos Europoje.
„Ne, niekada neatkursime nei Romos imperijos, nei tos tvirtos ir taikios rasių ir tautų vienybės. Tačiau jei istorija mus ko nors ir moko, tai pirmiausia to, kad mums lemta nesiliauti mėginti.“
B. Johnsono oratorystė ir lietuviškos šaknys
B. Johnsonas – ne tik politinis provokatorius, Brexito architektas ar buvęs Jungtinės Karalystės premjeras nuolat išsitaršiusia šukuosena. Jis ir – aistringas istorikas, mąstytojas, eseistas bei 12 knygų autorius. O taip pat – Oksfordo auklėtinis, klasikinės filologijos ir Antikos istorijos žinovas, gebantis ištisomis pastraipomis cituoti Homerą ar Vergilijų originalo kalbomis. Pasaulį apskriejęs vaizdo įrašas, kuriame B. Johnsonas atmintinai deklamuoja Homero „Iliadą“ senąja graikų kalba, tapo jo vizitine kortele.
Jis įsitikinęs, kad klasikinės kalbos suteikia „intelektualinį stuburą“, o lotynų kalba yra geriausia treniruotė protui. Tad neatsitiktinai, būdamas Londono meru, politikas aktyviai kovojo, kad lotynų kalbos pamokos būtų grąžintos į valstybines mokyklas, teigdamas, kad tai geriausias būdas lavinti loginį mąstymą.
Pats B. Johnsonas nevengia remtis Antikos oratoriais ir naudoja antikinius kodus politinėms žinutėms perduoti. Pavyzdžiui, tikrą audrą sukėlė jo pasitraukimo iš posto kalba 2022 m. rugsėjį, kuomet jis palygino save su Cincinatu – Romos diktatoriumi, kuris atlikęs pareigą grįžo prie savo arklo. Ši aliuzija sukėlė milžiniškas diskusijas Britanijos spaudoje, nes istorikai priminė, Cincinatas buvo Romos diktatorius, kuris išgelbėjo miestą, atsisakė galios ir grįžo į ūkį, tačiau vėliau, iškilus reikalui, vėl grįžo į politiką.
Amerikoje gimęs britų politikas B. Johnsonas yra užsiminęs apie savo lietuviškas šaknis: B. Johnsono prosenelis iš mamos pusės buvo žydų rabinas Elias Avery Loewas, gimęs Žemaičių Kalvarijoje 1879 m., kai Lietuva dar priklausė carinei Rusijai. Vėliau jis pasikeitė pavardę į Low ir tapo B. Johnsono senelės tėvu. E. A. Loewo tėvai taip pat buvo gimę Lietuvoje – Kalvarijoje ir Kaune, o vėliau visa šeima emigravo į Jungtines Valstijas.
Buvęs Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas vienas pirmųjų ėmėsi politinės lyderystės remti Ukrainą Rusijai pradėjus plataus masto invaziją. Tyto alba taip pat yra išleidusi B. Johnsono knygą „Churchillio veiksnys. Kaip vienas žmogus lėmė istoriją“.