Irynos Sažynskos piešiniais iliustruota knyga jau išversta į dešimt kalbų, į lietuvių kalbą ją išvertė Donata Rinkevičienė, išleido „Slinktys“. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos respublikinis centras, bendradarbiaujant su „Slinktimis“, knygą išleido Brailio raštu. 2024 m. Ukrainoje „Mano moterys“ tapo BBC metų knyga. Vasario 28 d. 13 val. J. Iliucha svečiuosis Vilniaus knygų mugėje.
– Lietuvių kalba neseniai išleista Jūsų knyga „Mano moterys“, kurioje pasakojate, kaip moterys išgyvena karą. Kas paskatino apie karo patirtis kalbėti būtent iš moterų perspektyvos? – paklausiau Julijos Iliuchos.
– Nuo 2014 m., kai Ukrainoje prasidėjo karas, viskas, ką rašau – išskyrus vaikiškas knygas – vienaip ar kitaip susiję su karu. 2014 m. pavasarį man buvo labai baisu, kad rusai užims Charkivą, ir iš baimės pradėjau savanoriauti – padėti Ukrainos kariuomenei. Keletą metų kartu su drauge gydytoja komplektavome taktines vaistinėles kariams, kurias vėliau perduodavome į frontą. Prasidėjus plataus masto invazijai, baimė buvo milijoną kartų stipresnė, ir būtent ji 2022 m. pavasarį privertė mane grįžti į Charkivą ir toliau padėti kariškiams beveik tuščiame mieste.
„Mano moterys“ – tai knyga, kurios neplanavau ir nenorėjau rašyti. Verčiau būčiau turėjusi savo nuobodų gyvenimą Charkive, šiaurinėje Saltivkoje – rajone, kuris pirmasis patyrė rusų smūgį ir yra labiausiai nukentėjęs mieste. Knyga prasidėjo nuo to, kad tiesiog parašiau pirmą istoriją apie moterį, kuri bijojo eiti miegoti nuoga, kad po rusų raketos smūgio gelbėtojai jos tokios nerastų. Tai įprasta Ukrainos moterų baimė karo metu. Vėliau atsirado antra istorija, trečia Knygoje, parašytoje be jokio plano, jų yra 40. Tik ją pabaigusi supratau, kad „Mano moterys“ – tai archetipiniai Ukrainos moterų vaizdiniai karo metu. Ne aš rašiau šias istorijas – jos rašė mane. Nė viena mano moteris neturi vardo, visos jos gyvena bevardžiuose miestuose, kuriuose vis dėlto galima atpažinti Bučą, Mariupolį, Kyjivą ir labiausiai – mano gimtąjį Charkivą.
– Yra skeptikų, sakančių, kad ir literatūros, ir apskritai kalbėjimo apie karą – per daug, kad tokios temos vargina. Koks Jūsų požiūris į tai?
– Man atrodo, taip gali kalbėti arba visiškai bebaimiai žmonės, arba visiški kvailiai. Arba bent jau tie, kurie gyvena kažkur Atlanto ar Ramiojo vandenyno saloje, kur karas nenusiris. Tai labai klaidinga ir pavojinga mintis – galvoti, kad karas tavęs tikrai nepalies. Daugybė ukrainiečių, kurie taip manė, jau žuvo. Europa stovi ant didelio karo slenksčio, pasaulio tvarka griūva diena iš dienos. Galima užsimerkti, ignoruoti, bet tai karo nesustabdys. Europiečiai turi aiškiai suprasti vieną dalyką: jei Ukraina kris, karas pasibels į jų duris. O vietų Europoje, kur būtų galima pasislėpti, liks labai nedaug. Todėl verta ne tik kalbėti apie karą, bet ir tiesiogiai jam ruoštis.
– Lietuvoje yra nemažai verstinės literatūros, įvairiais pjūviais kalbančios apie įvairius karus, tačiau moterų patirčių atskleidimas – retas dalykas. Kokia situacija Ukrainoje?
– Iki 2022 m. situacija Ukrainoje buvo panaši. Knygas apie karą daugiausia rašė vyrai ir apie vyrus. Tačiau dar kartą pabrėšiu – tik baigusi knygą pastebėjau, kad parašiau ją iš moteriškos karo perspektyvos, nes to neplanavau. Šiuo metu Ukrainos ginkluotosiose pajėgose tarnauja apie 70 tūkst. moterų. Kai kurios iš jų – prozininkės ir poetės. Todėl jau turime kūrinių, perteikiančių moterų karo patirtį. Jarina Čornohuz, Olena Herasymiuk, Liza Žarikova, Eva Tur – tai tik keli vardai, dėl kurių karo literatūra Ukrainoje šiandien turi ir moterišką veidą.
– Papasakokite, kaip rinkote knygoje „Mano moterys“ pasakojamas istorijas: visos jos – autentiškos ar istorijose esama ir rašytojos vaizduotės?
– Dalis šių istorijų – mano asmeninės, dalis – mano draugių ir pažįstamų, kai kurios parašytos veikiant išgirstoms ar pamatytoms naujienoms, o likusios – mano meninė fikcija. Svarbu pabrėžti, kad tai grožinė literatūra, o ne dokumentika, ir visos mano moterys yra bevardės, maksimaliai nuasmenintos. Tačiau kai susitikimuose užsienyje žmonės ateina ir sako: „Perskaičiau jūsų knygą ir žinau, apie ką galvojote, rašydama istoriją apie moterį su raudonu manikiūru“, man atrodo, kad būtent taip ir turi veikti grožinė literatūra.
– Knyga jau išversta į ne vieną užsienio kalbą. Kaip knygą sutiko Ukrainos ir kaip kitų šalių skaitytojai?
– Šiuo metu knyga išleista dešimčia kalbų, o šiais metais pasirodys dar mažiausiai penki nauji vertimai. Ukrainoje „Mano moterys“ gavo BBC metų knygos 2024 m. premiją, ir vien šis faktas automatiškai padidino susidomėjimą knyga. Tačiau kartu daugelis ukrainiečių sako, kad šiuo metu nėra pasirengę skaityti knygų apie karą, nes jie jame gyvena čia ir dabar. Užsienio auditorija rodo nemažą susidomėjimą, tačiau reikia suprasti, kad į susitikimus su ukrainiečių rašytojais dažniausiai ateina žmonės, kurie bent jau yra palankūs Ukrainai arba ją palaiko. Įdomu tai, kad „Goodreads“ svetainėje knygos vertimo reitingas yra aukštesnis nei originalo ukrainiečių kalba.
– Man regis, ši knyga turi svarbią misiją. Kaip ją apibrėžtumėte?
– Sakyčiau, kad „Mano moterų“ istorijos – tai mano būdas dar kartą atkreipti dėmesį, jog karas Ukrainoje tęsiasi. Deja, dažnai girdžiu, kad Europa pavargo nuo mūsų karo ir turi savų problemų. Tačiau patikėkite, kainų augimas – tai niekis, palyginti su artimųjų ar namų praradimu. Jei Europoje prasidės didelis karas, visos ankstesnės „svarbios“ problemos taps visiškai nesvarbios.
– Kaip manote, kuo literatūrine kalba perteikiama karo realybė skiriasi nuo straipsnių, žinučių spaudoje, analitinių straipsnių?
– Atsakant į šį klausimą verta paminėti, kaip karo metu Ukrainoje pasikeitė grožinių kūrinių formos ir kalba. Į pirmą planą išėjo eilėraščiai, dienoraščiai, esė, literatūriniai reportažai – tai yra tekstai, kuriems nereikia daug laiko, kurio karo metu gali tiesiog nebūti. Kalba taip pat tapo kitokia – lakoniškesnė, sakiniai trumpesni, kad spėtum juos užrašyti. Daugelis rašytojų nespėjo užbaigti savo knygų, nes buvo priversti tapti kariais ir žuvo gindami Ukrainą. Čia negaliu nepaminėti poeto Maksymo Kryvcovo, kuris žuvo praėjus mažiau nei mėnesiui po pirmosios savo poezijos knygos išleidimo. Antrosios knygos jis jau nebespėjo parašyti. Žuvusių literatūros žmonių vardus renka projektas „Nebaigti“, kurį inicijavo poetė ir veteranė Olena Herasymiuk bei rašytojas ir karys Jevhenas Liras. Ši svarbi iniciatyva parodo, kokie dideli ir skaudūs yra mūsų praradimai. Šiandien šiame sąraše – 239 vardai.
– Artėja Vilniaus knygų mugė, į kurią atvyksite pristatyti knygos „Mano moterys“. Apie ką labiausiai norėtumėte pasikalbėti su skaitytojais iš Lietuvos?
– Norėčiau, kad mūsų susitikimas būtų dialogas – kad ne tik aš pasakočiau apie „Mano moteris“ ir karą Ukrainoje, bet ir Lietuvos skaitytojai pasidalytų savo mintimis apie situaciją Europoje, Ukrainoje ir savo ateities vizija.