A. Šlepikas jau kurį laiką eilėraščius, noveles, scenarijus rašo prie rašomojo stalo, prie kurio daug metų darbavosi šviesaus atminimo poetas S. Geda. Mat A.Šlepikas 2023-siais vedė S. Gedos dukterį Uršulę. Jie apsigyveno Vilniaus Antakalnyje esančiame bute, kuriame kūrė legendinis kūrėjas.
A. Šlepikas papasakojo apie savo santykį su darbo stalu, kurį anksčiau šildė kartais genijumi pavadinamo S. Gedos ranka.
– Yra posakis, kad prozininkui būtinas tvirtas rašomasis stalas, patogus krėslas ir kietas užpakalis. Poetui darbo stalas kaip ir nebūtinas. Jūs rašote ir romanus, ir eilėraščius, tad gal atskleistumėte savo santykį su darbo stalu?
– Su darbo stalu mano santykis yra geras – stalas apkrautas popieriais, visokiomis užrašų knygutėmis, bloknotais, pieštukais, knygomis. Ant stalo, žinoma, ir mano kompiuteris, kuriuo rašau ir kuriuo naršau internete. Dar ant stalo yra ausinės, nedidelė kolonėlė ir žiūronai.
Stalas pastatytas priešais didelį mažo balkono langą ir iš šešto mūsų namo aukšto pro jį labai gerai matyti Neris, kurioje kartais plaukia ledai, kartais paukščiai, o juos pro žiūronus labai smagu stebėti – tai vienas mano džiaugsmų, susijęs su atidėliojimu.
Rudenį ir pavasarį kartais stebiu žvejus, nes pro žiūronus galiu matyti net jų plūdes. Jei jiems kimba – bandau ir pats išsiruošti žvejybon. Gaila, bet rašydamas negaliu ilgai išsėdėti prie stalo: parašau pastraipą ar dvi ir leidžiuosi vaikščioti – kai kas sako, kad bėgioti, – po kambarį.
Taip darau, kol galvoje nusigludina kitos pastraipos sakiniai, tada sėdu, greitai tarškinu klavišais (per stipriai juos paspausdamas, tarsi tai būtų spausdinimo mašinėlė) ir, parašęs naują pastraipą, vėl puolu bėgioti pirmyn atgal. Iš šalies tai tikriausiai atrodo šiek tiek komiškai.
Mano darbo stalas yra patyręs – ant jo parašyta nemažai tekstų, ypač poezijos, nes anksčiau jį kankino S. Geda, o dabar aš. Nežinau ar man tai padeda, bet žinau, kad netrukdo.
– Jei reikėtų parašyti nedidelę novelę, miniatiūrą apie savo darbo vietą, kambarį, rašymo priemones, vaizdą pro langą, kaip ji skambėtų?
– Novelė visada privalo turėti paslapties, todėl rašyčiau apie numanomą žmogžudystę, kuri kol kas neaiški, nematoma, bet nujaučiama: stalas ir ant jo (bei jame) esantys daiktai jungia begalę žmonių. Vieni pjovė medį, kiti lydė geležį, treti šlifavo stiklą, dažė, lakavo paviršius ir kiekvienas jų yra potencialus novelės veikėjas.
Galima būtų rašyti ir pasaką apie pieštukų karą su šratinukais arba kompiuteryje lindinčio dirbtinio intelekto norą turėti jausmus. Vieno nedaryčiau – tikrai nerašyčiau apie save ir savo patirtis, nes apie save ir taip beveik viską žinau, todėl sau esu neįdomus.
– Wiszlawa Szymborska yra sakiusi, kad apie rašytojo darbą neįmanoma sukurti filmo, nes jis būtų be galo nuobodus: sėdi prie stalo, retkarčiais pakelia akis į lubas, ir viskas. Ar sutinkate?
– Visokių tų rašytojų yra – štai Arthuras Hailey, kaip žinome, įsidarbino oro uoste, kad parašytų romaną apie ten sutiktus žmones. Manau, kad filmas apie rašytoją, įsidarbinantį visur, kur tik nujaučia laukiantį siužetą, galėtų būti visai neblogas ar net įdomus.
Apie mane filmas išeitų nuobodokas, bet gal būtų ir visai smagių kadrų. Pavyzdžiui, kai su kolega Herkumi Kunčiumi vaikštinėjam po Sapiegų parką ir kalbamės visokiom temom vis pajuokaudami ir ką nors prisimindami. Arba tylėdami. Kas nors pasakytų, kad tai ne darbas, tai rašytojo poilsis, bet aš nesutikčiau – rašytojas neturi poilsio, o tie pasivaikščiojimai pakrauna mane tarsi akumuliatorių ar ličio bateriją, tik ne elektra, bet kūrybingumu. Tie pasivaikščiojimai – vienas kūrybos katalizatorių.
Filmuoti kuriantį rašytoją tikrai nėra dėkingas darbas, o ir nuobodus, bet filmininkai visada sugalvoja kokių nors triukų, kad nuobodų paverstų filosofiniu ar bent jau dramatiškai giliamintišku. Ypač dramatiškas ir mąslus rašytojas būna, kai žiūri pro savo langą į upę. Šitam vaidmeniui tikčiau.
– Kur nukreipiate žvilgsnį, kai užstringa mintis ar sakinys?
– Vėlgi į upę. Arba į kavos puodelį, arba į kokią knygą, kartais į jūtūbą, bet tada jau sunku grįžti prie nutrūkusios minties, todėl dažniausiai tiesiog imuosi laistyti gėles ar gaminti maistą iš darbo grįšiančiai Uršulei ir, suprantama, sau.
– Yra posakis, kad geriausias poilsis – mėgstamas darbas. Kas jums yra kūryba ir rašymas – labiau darbas, labiau poilsis ar labiau kas nors kita?
– Rašymas man yra darbas, tikrai ne poilsis. Bet dirbdamas šitą darbą jaučiu prasmę ir todėl nesigailiu. Kūryba yra nuolatinė kova su savo iliuzijom.
O dėl jūsų minėto posakio – tikiu, kad yra tokių darbų, kurie būtų it poilsis. Pavyzdžiui, man tokie būtų grybavimas arba žvejyba. Bet irgi tik tuo atveju, jei nereiktų įvykdyti kokią beprotišką normą, tarkim, pririnkti 75 kilogramus baravykų arba pagauti septyniolika lynų per dieną.
– Johnas Updike'as netikėjo, kad rašytojui verta laukti įkvėpimo, pasak jo, „nerašymo malonumai tokie galingi, kad jei tik leisi sau jiems atsiduoti, niekada daugiau neberašysi.“ Jūsų manymu, kūrybiniai laimėjimai labiau susiję su talentu, įkvėpimu ar su juodu darbu?
– Manau, kad tinka viskas – ir talento reikia, ir juodo darbo, o ir įkvėpimas ne pro šalį. Žinoma, kai rašai prozą, ypač jei didesnį veikalą, privalai būti darbštus, kitaip nieko nebus, įkvėpimo nebūtinai sulauksi, savo talentu pradėsi abejoti, bet jei dirbsi – pramuši abejonių ledą. Dirbant ir įkvėpimas ateis.
Nelaukti įkvėpimo puikiai išmokau, kai rašiau visokius scenarijus televizijos laidoms, serialams ar kinui: turi sutartį, turi datą ar valandą, kada privalai savo tekstą atiduoti, ir viskas, niekam nerūpi nei tavo įkvėpimas, nei pasiteisinimai.
Įkvėpimas dažniausiai reikalingas žmonėms, kuriems kūryba yra egzotinis padaras, saviraiškos plunksnuotis ar begalinio dvasingumo sviestas. Lygiai taip man reikalingas įkvėpimas pakeltoms lysvėms ar komposto dėžei sukurti.
– Trumanas Capote yra sakęs: „Esu absoliučiai horizontalus autorius. Negaliu mąstyti, kol neišsitiesiu ant lovos ar sofos su cigarete ir kavos puodeliu.“ Sėdant prie rašomojo stalo ar reikia kokio nors specifinio nusiteikimo, ritualų, įpročių?
– Neturiu jokių specialių įpročių, bet nemėgstu, jei kas nors yra nesutvarkyta. Mane erzina nesutvarkytas stalas, nepaklota lova, neiššluotos grindys – imuosi visa tai taisyti. Žinoma, jei nėra labai anksti, kai galėčiau ką nors pažadinti. Suprantu, kad tai atidėliojimas, bet taip jau yra.
– Kiek maždaug laiko praleidžiate darbo kambaryje? O kiek rašydamas prie darbo stalo?
– Įvairiai. Kartais tiesiog skaitau, kartais naršau internete, nebūtinai dirbu prie stalo. Kai dirbu, laikas ima kitaip tekėti, jo nelabai pastebiu, todėl kartais pralekia dvi valandos, o kartais ir visos keturios.
– Kokius kūrinius, kokias knygas parašėte pastaroje darbo vietoje? Ar jos turėjo kokių nors atsiradimo, parašymo aplinkybių skirtumų?
– Čia parašiau beveik visą apsakymų knygą „Namas anapus upės“, taip pat porą libretų, eilėraščių ir šiaip visokių niekų. Dažnai yra sunku suskaičiuoti, ką kur konkrečiai parašiau, nes tekstus vis taisau, pildau, braukau, prisėdu prie kadaise pradėtų dalykėlių.
Man retai nutinka, kad atsisėsčiau ir iš karto parašyčiau ką nors nuo pradžios iki pabaigos. Žinoma, jei tai nėra koks komercinis dalykas televizijai ar scenarijus kokiam renginiui.
– Papasakokite apie savo praeities rašomuosius stalus, darbo kambarius, rašymo vietas, kuriose atsirado vieni ar kiti kūriniai?
– Neturėjau daug rašomųjų stalų, daug skirtingų rašymo vietų. „Mano vardas – Marytė“ ir nemaža dalis apsakymų buvo parašyta Vilniuje Lvivo gatvėje. Ten taip pat buvo stalas prie lango, tik už lango nebuvo upės, buvo gatvė, kur sankryžoje nuolat susidauždavo automobiliai.
Rašęs esu Karoliniškėse, Pylimo gatvėje, prie savaitraščio „Literatūra ir menas“ stalų, įvairiose vietose, taip pat Molėtų rajone, Videniškiuose ir buvusios žmonos tėviškėje Batėnuose.
Vieną kartą tebuvau kūrybos namuose Gotlande, Visbyje, bet labai seniai, nes paraiškų į visokias rašytojų rezidencijas rašyti nemoku, todėl niekur manęs ir nekviečia.
Tiesa, esu rašęs Nidoje, Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre, tačiau nelabai sėkmingai, nes ten užbaigiau libretą, kurį atmetė (iš anksto sutarties nebuvau pasirašęs) ir kelių mėnesių darbas nuėjo šuniui ant uodegos.
– Gal atsimintumėte kelias keisčiausias, įdomiausias savo kūrinių atsiradimo aplinkybes, susijusias su vieta, laiku, nuotaika, būsena?
– Dažniausiai visi įvykiai, atsitinkantys prie darbo stalo, būna vidiniai, svarbūs tik pačiam rašytojui. Pavyzdžiui, nori parašyti laimingą pabaigą, o personažai nesutinka, elgiasi visai ne taip, kaip iš anksto buvai nutaręs. Nes yra vidinė kūrinio logika, meninė tiesa.
Panašiai nutiko mano apsakymui „Violončelė“ – labai norėjau pabaigti jį viltingai, šviesiai, bet nutiko kitaip. Man tai įvykis, bet nelabai yra ką papasakoti.
Tačiau novelę „Išleistuvių valsas“ rašiau ne visai įprastai. Buvau ją pradėjęs, bet pusė dar buvo neparašyta, o jau atėjo rytas ir reikėjo važiuoti į Alytų, į trumposios prozos festivalį „Užėjau pas draugą, arba Imbiero vakarai“, kuris kas antri metai vyksta Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje.
Mane į savo automobilį priėmė rašytojas Danielius Mušinskas. Iki Alytaus kelias netrumpas, išsitraukiau kompiuterį ir tiesiog automobilyje parašiau visą antrąją novelės dalį. Ant galinės Danieliaus automobilio sėdynės. Buvau sutaręs, kad, nepaisant praleisto termino, tekstą į konkursą priims. Priėmė. Tais metais už tą novelę pelniau pagrindinį prizą.
– Esate pelėda ar vyturys?
– Esu vyturys, geriausia man dirbti anksti ryte, kai viskas bunda, kai pasaulis dar tik kuriasi.
Darbingiausių valandų metas keitėsi nežymiai, bet aplinkybės buvo privertusios dirbti vakarais: buvau aktorius. Didžioji dalis spektaklių – vakare, todėl man labiausiai patikdavo vaidinti vaikams, dieną, nors, žinoma, pripratau ir vakarais. Ką padarysi, žmogus prie visko pripranta, bet vis dėlto viena priežasčių, kodėl pasitraukiau iš aktorystės, buvo ta, jog aš darbingesnis rytais.
– Skaičiau, kad Honore de Balzacas išgerdavo 50 puodelių kavos per dieną, tai jam baigėsi nemenkomis sveikatos problemomis. O jums kas – kava, arbata, kitas gėrimas – labiausiai susijęs su kūryba, kūrybinga nuotaika?
– Kava man labai padeda. Prieš dirbdamas būtinai užsiplikau kavos ir ją gurkšnodamas rašau. Neišgeriu penkiasdešimties puodelių, net ir penkių neišgeriu – paprastai apsiriboju trim. Be to, negeriu kavos po penkioliktos valandos. Jei išgerčiau, ko gero, sunkiai užmigčiau vakare.
– Muzika ir kūryba. Kaip manote, ar yra laikas muzikai ir laikas kūrybai?
– Taip, yra laikas muzikai, yra laikas kūrybai. Negali klausyti sudėtingos muzikos ir rašyti, nes vienas kitam trukdo. Muzika dažnai įkvepia, sužadina kūrybinius impulsus, kažką sujudina viduj, veikia tarytum katalizatorius, bet klausyti ir tuo pat metu rašyti negaliu. Žinoma, yra ramios, besikartojančios, ne itin sudėtingos muzikos, kuri padeda įsitraukti į rašymą, pradėti rašyti. Kartais prieš dirbdamas pasileidžiu kad ir „Tangerine Dream“, bet kai įsitraukiu į darbą, muzikos nebegirdžiu, tada gali ji jau ir nebeskambėti. Foninė muzika nėra tas pats, kas muzikos klausymas, ji atlieka gal pledo ar kokio apsiausto vaidmenį – apgaubia, suteikia jaukumo, bet tik tiek.
– Lietuvių patarlė teigia: „Ką gali padaryti tuoj, neatidėliok rytoj!“ Tačiau žinoma, kad, tarkime, Franzas Kafka buvo linkęs švaistyti laiką, atidėlioti svarbiausius kūrinius, vietoj to jis imdavosi laiškų ar dienoraščio. O pats esate labiau dabartistas ar atidėliotojas?
– Esu atidėliotojas ir dėl to gailiuosi, kremtuosi, sąžinė mane graužia, bet, kaip buvo tokių vyrukų parašyta, – „jis vogė, jį sąžinė graužė, bet nevogti jis negalėjo“. Atidėlioti – ne tas pat, kas vogti, bet vis tiek negerai.
Ir vis dėlto kartais tiesiog baisu pradėti rašyti, nes atrodo, kad kažko dar nežinai, kažką sugadinsi, o kartais tiesiog imi abejoti pačiu sumanymu, staiga viskas pasirodo lėkšta ir girdėta.
Šiaip jau – kol kūrinys tėra tik sumanymas, tik idėjos šešėlis, tik nuojauta, jis teikia labai daug vilties, juk tikiesi, kad tai bus, kad ir nedidelis arba didelis, bet tobulas dalykėlis, todėl reikia išlaukti kaip tik tos akimirkos, kai gali jį nugriebti už uodegos. Nugriebti kaip tik tada, kai jis žėri gražiausiai.
– Nors dabar tai pavojinga tema, bet pakalbėkim ir apie žalingus įpročius. Visi suprantame, kad rūkyti nėra sveika, tačiau ar rūkymas jums kaip nors susijęs su kūryba?
– Man teko laimė kartu dirbti ir net, drįstu teigti, bičiuliautis su nuostabiu poetu, nepaprastu, labai geraširdžiu žmogumi Jonu Strielkūnu. Joną užpuolė klastinga liga ir teko iškęsti operaciją, po kurios gydytojai uždraudė rūkyti. Uždraudė griežtai. Tada Jonas skundėsi, kad bjauriausias dalytas dėl to draudimo yra tas, kad jis negali rašyti: vos sėdasi prie stalo, ranka iš karto tiesiasi prie cigarečių. Jis buvo įpratęs kurti rūkydamas. Nieko negaliu parašyti, sakė, nieko. Bet paskui apsiprato, prisitaikė ir parašė dar nemažai puikių eilėraščių ir be cigaretės.
Prisimindamas Jono pasakojimus, suprantu, kad tai tikrai rimtas reikalas, bet pats rūkyti mečiau taip seniai, kad net neatsimenu, ar kada ką nors kūriau su cigarete dantyse. Ne, neprisimenu, nors visaip galėjo būti.
– Egzistuoja daug mitų, kuriuose gal yra ir dalis tiesos, kad nemažai garsių rašytojų vartodavo daug alkoholio, kai kurie net rašydavo išgėrę ar pagirioms. Kaip kūryba susijusi su alkoholiu ir blaivybe?
– Rašyti išgėrus yra beprasmiška. Nieko gera neparašai, nors esu iš kolegų rašytojų girdėjęs, kad rašo gerdami vyną. Ne degtinę, ne brendį, ne viskį, bet vyną. Kai pradeda daryti daug korektūros klaidų – liaujasi. Tada neberašo, bet baigia tuštinti butelį. Nežinau, ar taip gali būti iš tikro.
Pagirios yra kitas dalykas. Tada protą užgula visokie šešėliai, baimės, ateina keisčiausios idėjos, todėl potencialiai pagirios turėtų būti kūrybingos. Problema tik ta, kad pagirios ir yra pagirios, ir joks sveiko proto žmogus nenorės busti su skaudančia galva, drebančiom rankom, besidaužančia širdim, kad į galvą šautų kokia kreiva idėja, nes tai kaip tik yra būvis, kai, nepaisant genialių idėjų, nieko nesinori daryti, arba ką nors daryti tiesiog nebėra jėgų.
Bet kokiu atveju alkoholis ir kūryba labai prastai dera. Gal net reiktų sakyti – nedera iš viso. Nepaisant visokių nesąmonių ir legendų apie Charlesą Bukowskį.
– Kartais rašytojai, turėdami omenyje visokius trukdžius, kiek juokaudami užsimena, kad ideali vieta kūrybai būtų kalėjimas. Ar sutinkate?
– Suprantu, ką sako tie, kalbantys apie idealią kūrybos vietą kalėjime: norisi, kad niekas neatitrauktų žvilgsnio, minties, kad niekas netrukdytų, nekeltų pagundų. Bet ir kalėjime trukdžių pilna – kartais bus per šalta, kartais – per karšta, kartais – tvanku, kartais erzins traukiantis skersvėjis, paskui ant nosies ar užpakalio spuogas iššoks, paskui atneš valgyti.
Be to, prisiminkime, kad Maironis ne kalėjime, o Šveicarijos gamta besigrožėdamas parašė „Vakarą ant ežero Keturių Kantonų“, kaip ir Raineris Maria Rilke savuosius dieviškus posmus ne vienutėje posmavo, bet vaikštinėdamas po turtingų damų rožynus. Friedrichas Nietzsche laužus kūreno naktimis apie Antžmogį mąstydamas. Kiti dar kitaip sau idealią kūrybos vietą bandė susikurti, bet, manau, kad niekas tos idelios viečikės taip ir nesusirado, nes visur ko nors trūksta arba yra per daug.
Aš dabartine savo vieta esu patenkintas, niekuo skųstis negaliu, nebent norėčiau, kad ten, kur esu, dažniau vasara lankytųsi.
* * *
Kūrybinės ambicijos – ir teatre, ir literatūroje
A. Šlepikas (gimė 1966 m. sausio 27 d. Videniškiuose) – poetas, prozininkas, režisierius, aktorius, scenaristas.
Baigė technikos mokyklą Vilniuje. 1988–1994 m. studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, įgijo dramos aktoriaus ir režisieriaus specialybes. Dirbo šaltkalviu ir tekintoju. Vėliau buvo Vilniaus mažojo ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) aktorius. Dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiuoju redaktoriumi.
Debiutavo 1994 m. eilėraščiais antologijoje „Svetimi“. Vėliau išleido poezijos knygas „Taika tavo kraujui“, „Tylos artėjantis“, „Mano tėvas žūsta“, novelių rinkinius „Lietaus dievas“, „Namas anapus upės“, romaną „Mano vardas – Marytė“.
2024 m. pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją.