„Gal šitie orkai mums buvo reikalingi kaip mūsų pačių priešybė? Šviesai reikia tamsos. Jie – mūsų tamsa“, – romane rašo 38 metų J.Kuznecova.
Ateinantį ketvirtadienį prasidėsiančioje Vilniaus knygų mugėje dalyvausianti J.Kuznecova – viena ryškiausių šiuolaikinių ukrainiečių rašytojų.
„Kopėčios“ („Tyto alba“, vertė Z.Marienė) – trečias autorės romanas, sulaukęs reikšmingų įvertinimų: „BBC News Ukraine“ jį išrinko Metų knyga, o didžiausias Ukrainos internetinis knygynas „Yakaboo“ paskelbė skaitomiausiu 2023 m. romanu. J.Kuznecova ne tik rašo, bet ir verčia knygas, užsiima moksline veikla.
Apie ką jos „Kopėčios“? Apie Toliką, kuris džiaugiasi pagaliau nusipirkęs namą Ispanijoje, – čia, už keturių tūkstančių kilometrų nuo gimtinės, jam niekas nenurodinės, ką ir kaip daryti. Tačiau vos po trijų dienų Ukrainoje prasideda karas ir į Toliko kiemą sugarma visa jo giminė.
– Jūsų romanas glaudžiai susijęs su 2022 m. vasario 24 d. Gal galėtumėte prisiminti tą tragišką dieną ir smulkiau papasakoti apie anuometinius savo jausmus ir veiksmus? – paklausiau tarp Ispanijos ir Ukrainos gyvenančios J.Kuznecovos.
– 2021 m. su šeima persikėlėme į Ispaniją. 2021-ųjų gruodžio–2022-ųjų sausio mėnesiais buvome grįžę namo Kalėdų atostogų. Su seserimi pasitarėme, kad būtų visai gera idėja nusivežti jos vaikus į Ispaniją bent porai savaičių savotiškų atostogų.
Mes tai planavome, bet žmonės natūraliai vengia minčių apie siaubingus dalykus, tad vis atidėliojome. Be to, tuo metu laukiausi dukters – jaučiausi gana keistai, nes nebuvau tikra, ar sugebėsiu pasirūpinti dar trimis vaikais.
Tad 2022-ųjų vasario 24-osios rytą užklupo kaltė ir neviltis, kad tuomet nebuvau atkaklesnė.
Tiesa, vaikai vis dėlto atvyko pas mus po savaitės – jie važiavo per Ukrainą ir matė tokių dalykų, kurių jokiam vaikui nelinkėčiau.
– O kaip šie jūsų jausmai ir veiksmai virto romanu „Kopėčios“? Esate užsiminusi, kad jį rašėte tarp Ispanijos ir Ukrainos.
– Rašymas yra vienintelis man žinomas būdas, kaip dorotis su tikrove. Rašiau net tada, kai atrodė, kad aplinkybės neleidžia to daryti, – sesers vaikai, naujagimė, be to, turėjome kraustytis į naują namą be virtuvės ir kažkaip ten gyventi.
Visos aplinkybės buvo nepalankios rašymui, bet personažai sekiojo paskui mane, kad ir ką būčiau dariusi.
Dabar, kai manęs paklausia, kas mane įkvepia, nežinau, ką atsakyti. Jei turi rašyti, rašysi.
Susiję straipsniai
– Man patiko, kad „Kopėčiose“ pasakodama su tragiškais įvykiais susijusią istoriją nevengėte šmaikštumo ir humoro. Ar nebuvo baugu juokauti tėvynėje siaučiant karui? Ar vis dėlto buvote apsibrėžusi tam tikrą saugią teritoriją, už kurios humoras būtų neįmanomas?
– Humoras padėjo ukrainiečiams išgyventi pirmąsias karo savaites ir iki šiol padeda priešintis. Tai nereiškia, kad mes juokiamės iš tragedijų. Ne, tai tiesiog vienas būdų žvelgti į tai, kas vyksta.
Niekas negali nustatyti taisyklių ar ribų, iš ko galima juoktis, o iš ko draudžiama, – būtina pasikliauti savo nuojauta, kas yra tinkama, o kas ne.
Tiesiog neįsivaizduoju kito būdo, kaip kitaip visa tai priimti.
– Romane pasakojama istorija apie Toliką, Ispanijoje nusipirkusį namą, į kurį prasidėjus karui suguža visa giminė ir tarsi sugriauna jo planus ir viltis. Įdomu tai, kad tas keistas, visokių įdomių smulkmenų pilnas namas aprašytas taip detaliai, tarsi jūs tokį namą būtumėte mačiusi tikrovėje. Ar vis dėlto tas namas – jūsų vaizduotės vaisius?
– Manau, kad jei nori gerai rašyti, turi būti itin atidus. Aš fiksuoju detales visur, kur būnu. Be to, kai idėja užvaldo, aprašinėji tas visas smulkmenas, nes jautiesi tarsi iš tikrųjų būtum būtent toje vietoje.
Rašydama labai aiškiai matau viską, apie ką rašau, tad tie siuvinėti angelai, keraminės skulptūros, paveikslai, veliūro užuolaidos man yra realūs.
Dabar, kai tai kalbu, net nesu tikra, ar išties įtraukiau šias detales į romaną, mat kai kas gali likti už parašyto teksto ribų, bet vis dėlto jame yra.
– Romane svarbi kopėčių metafora. Kopėčios Tolikui tampa savotišku išsigelbėjimu nuo giminės didelio masto invazijos į jo namus. Esate sakiusi, kad jūsų kopėčios yra rašymas. Ką turėjote omenyje?
– Ukrainiečių literatūros kritikė Vira Ahejeva pažymėjo, kad tai romanas apie nesėkmingą pabėgimą nuo tikrovės. Ji turėjo omenyje, kad Tolikas bando pabėgti nuo realybės, bet neišvengiamai patiria nesėkmę.
Man rašymas taip pat yra būdas pabėgti nuo tikrovės. Prabėgus daug laiko po romano pasirodymo netikėtai supratau, kad jame nėra nė vieno vaiko. Gal dėl to, kad kai rašiau šią knygą, aplink mane bėgiojo tiek daug vaikų, nuo kurių rašydama bandžiau tarsi pabėgti.
– Nors romane narpliojama daugybė temų – bėgimo ir pasilikimo karo užkluptoje tėvynėje, apkasų ir buitinio karo, gerųjų rusų, labdaros, vis dėlto sakyčiau, kad tai knyga apie žmogaus vienišumą, sutrikimą pasaulyje, bėgimą nuo savęs, bergždžias tikrų namų paieškas. Kaip jūs atsakote į klausimą, apie ką šis jūsų romanas?
– Jūs viską taikliai pastebėjote.
Manau, kad knyga pirmiausia yra apie žmones ir jų santykius.
Taip pat apie šeimos ir bendruomenės jausmą, net jei ne itin patinka žmonės, su kuriais suvedė gyvenimas.
– Knygoje svarbų vaidmenį vaidina ne tik žmonės, bet ir naminiai gyvūnai. Ar jūs esate kačių ir šunų, kurių romane netrūksta, mėgėja?
– Pirmus mėnesius po invazijos gyvenome šalia viešbučio, kuriame apsigyveno apie 300 ukrainiečių su visokiais naminiais gyvūnais. Išgirdau daug jaudinančių ir, deja, dažnai liūdnų istorijų apie naminius gyvūnus. Jiems evakuacija buvo itin sunki. Kai kurie neatlaikė streso. Pažiūrėkite dokumentinį filmą „Mes, mūsų naminiai gyvūnai ir karas“ (2024 m.).
Bet taip, aš esu gyvūnų mėgėja. Turiu penkias kates ir šunį, kurie gyvena dviejose šalyse.
– Panašias temas narpliojate ir savo naujausiame romane „Avys yra saugios“. Kadangi jis kol kas neišverstas į lietuvių kalbą, kaip jį pristatytumėte?
– Tikiuosi, kad jo vertimas į lietuvių kalbą netrukus pasirodys.
Tai romanas apie Kalėdas ir ukrainiečių žiemos tradicijas, apie 2022 m. elektros energijos tiekimo sutrikimus (deja, tai aktualu ir 2026 m.) ir apie meilę tamsiais laikais. Taip pat ir apie sudėtingus sprendimus, kuriuos mes visi bandome priimti kasdien: pasilikti ar išvykti, paleisti savo vaikus ar bandyti juos apsaugoti. Tai tamsiame fone vykstanti šilta kalėdinė istorija.
– Rašytojos karjerą pradėjote nuo humoristinės kulinarinės knygos apie ukrainiečių valgymo įpročius „Maisto gaminimas su liūdesiu“. Vėliau parašėte „Trumpą ukrainietiškų barščių istoriją“. Kuo išskirtiniai tie ukrainiečių valgymo įpročiai?
– O, aš tiesiog dievinu kulinarijos antropologiją! Be to, man atrodo, kad mums trūksta ironiškų knygų apie mus pačius. Tad šiais metais išleidome anglišką šios knygos variantą. Panašu, kad pavyko, – joje užsieniečiams pasakoma beveik viskas, ką reikia žinoti apie ukrainiečius. Be to, ji iliustruota 30 ukrainiečių menininkų kūriniais.
– Užsiimate ir moksline veikla – tyrinėjate žiniasklaidoje pasirodančius pranešimus apie karą ir dezinformaciją. Kokie atradimai jus pačią labiausiai nustebino?
– 2022 m. buvo akimirka, kai Rusija tikėjosi greitai okupuoti Ukrainą, todėl prieš invaziją atrodė, kad ji apleido dezinformacijos veiklą: melagienų skleidimas tapo retesnis ir paprastesnis.
Tačiau pastaruoju metu Rusija vėl velniškas pastangas skiria dezinformacijos kampanijoms. Matydama, kad karinėmis priemonėmis savo tikslų įgyvendinti negali, Rusija terorizuoja ukrainiečius raketomis ir dronais, o kartu per socialinius tinklus bando sėti neramumus tiek Ukrainoje, tiek už jos ribų.
Deja, tam padeda dirbtinio intelekto technologijos – botams tapo paprasčiau imituoti tikrus žmones, jų kalba tapo natūralesnė, todėl sunkiau atskirti tikrus žmones nuo botų.
Tačiau kol kas nematyti jokio potencialo pilietiniams neramumams Ukrainoje: pernelyg akivaizdu, kas mus žudo ir kas, anot jų pačių, nori išspręsti Ukrainos klausimą.
– Papasakokite, kaip gyvenate pastaruoju metu. Ar tikite, kad karas greitai gali baigtis? Gal iš dabartinės patirties formuojasi naujas kūrinys?
– Šiuo metu galvoje sukasi tik miglota knygos idėja, bet tikiuosi, kad per ateinančius mėnesius ji išryškės ir galėsiu pradėti rašyti.
Gyvenu tarp dviejų šalių. Maždaug kas du mėnesius aplankau Ukrainą, kurioje su vaikais leidžiame ir vasaras.
Praėjusią vasarą buvo sudėtinga – dėl nesibaigiančių dronų atakų kiekvieną naktį galvodavau, kad esu bloga motina. Bet išaušdavo rytas, vėl pamatydavau savo mėgstamą kiemą, savo žemę, viskas atrodydavo gerai, kol ateidavo kita naktis... Nepaisant to, tikiuosi, kad nuo ateinančios gegužės iki rugsėjo vėl lankysimės Ukrainoje.
Šiuo metu mano šeimos gyvenimas Ukrainoje yra itin sunkus – nuolat dingsta elektra, be to, šią žiemą Rusijos senas draugas – šaltis – stojo į jų pusę. Tai šalčiausia žiema per pastaruosius trisdešimt metų.
Tikiu, kad karas gali baigtis tik tada, kai Rusija praras galimybę jį tęsti tiek ekonominiu, tiek kariniu atžvilgiu. Tai galinga šalis, bet ji tampa vis silpnesnė.
Tikros derybos prasidės tik tada, kai Vladimiras Putinas supras, kad rytoj pralaimės.
Todėl mes visi turėtume stengtis, kad ta diena ateitų kuo greičiau, – investuoti viską, ką galime, į Ukrainą, užtikrinti sankcijų veiksmingumą ir stengtis būti drąsesniems nei esame.
Agresorius nekalba taikos kalba, jis moka tik karo kalbą.
* * *
Į mugę veš nemokami autobusai
26-oji Vilniaus knygų mugė vyks vasario 26–kovo 1 d. parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Didžiausios knygų mugės Baltijos šalyse tema – „Žodis ieško žmogaus“.
Mugėje kasmet dalyvauja apie 300 leidyklų ir kitų kultūros organizacijų iš Lietuvos ir užsienio šalių, įvyksta daugiau kaip 300 renginių ir koncertų, o per keturias dienas mugę aplanko per 55 tūkst. lankytojų.
Be leidyklų stendų ir pagrindinės kultūrinės programos, veiks Jaunųjų skaitytojų salė, kurioje lankytojų lauks kūrybinės dirbtuvės ir scenoje vyksiantys renginiai, ir Muzikos salė, kuri stebins įvairiapuse programa.
Vasario 26 d. mugė veiks 10–19 val., vasario 27, 28 d. – 10–21 val., kovo 1 d. – 10–17 val. Bilietų kaina – 12–38 eurai.
Į Vilniaus knygų mugę nemokamai veš žymėti autobusai, kurių maršrutas – V.Kudirkos aikštė– „Litexpo“–V.Kudirkos aikštė.