Birutės Jonuškaitės į lietuvių kalbą išversta ir leidyklos „Slinktys“ išleista R.Mieczkowskio knyga „Mano Fabijoniškės“ pasakoja apie laikus, kai Fabijoniškės buvo ne miesto rajonas, o Vilniaus apylinkių kaimas.
Šiais metais vertinimo komisija, kurią sudarė Vilniaus klubo nariai Rita Bartkevičienė, Mantas Adomėnas, Rima Cicėnienė, Kristina Mekšrūnienė, Nijolė Norkūnienė, Aleksandra Posaškova, Eva Valentinas, Teodoras Žukas bei Lietuvos leidėjų asociacijos pakviesti literatūrologas, poetas Mindaugas Kvietkauskas, kultūros istorikas Aurimas Švedas bei viešosios įstaigos „Vilnius UNESCO literatūros miestas“ vadovė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, perskaitė 12 leidinių, kurie apie Vilnių pasakojo iš įvairių perspektyvų.
Kad ir nemažai ginčijosi, komisija nusprendė, kad „Mano Fabijoniškės“ yra ne tik jautrus pasakojimas, bet ir gryniausias įrodymas, kad Vilnius – ne tik nuostabios senamiesčio bažnyčios ar visiems atpažįstami architektūros bei istorijos paminklai, bet ir nuo centro atitolę rajonai, pasakojantys savo dar neilgas istorijas. Knyga atskleidžia laikmečio bendruomenės jauseną, vaizduoja pokyčius ir kalba apie siekį išsaugoti tapatybę.
Tradicinė Vilniaus klubo padėka už nuoseklų Vilniaus vardo garsinimą šiemet atiteko Lietuvos istorijos institutui. Ji skiriama už pastaraisiais metais rodomą dėmesį Vilniaus ir jo gyventojų istorijai bei nuolat augančią leidybos kokybę.
Vilniaus klubo premijos teikime dalyvavęs politikos apžvalgininkas, publicistas, visuomenininkas T.Žukas pabrėžė knygoje susiliejusius žanrus: vietos atmintį, šeimos istoriją, poezijos intarpus, dokumentines patirtis.
„Knyga į dabartines Fabijoniškes žvelgia iš kitos pusės, pasakoja apie Fabijoniškes, Vilniaus priemiestį. Jos pasirodo labai kitoniškai, romantiškai, netgi nostalgiškai. Sykiu knygoje – priverstinės urbanizacijos drama, pasakojanti, kaip į jautrią, intymią gamtinę erdvę įsiveržia brutali sovietinė estetika ir betonas, o vietoj senos eglės atsiranda daugiabutis. Knygoje nėra patoso, gal kažkam ji pasirodys nepatogi, bet etninio lietuviškumo anuomet Fabijoniškėse buvo labai mažai.“
Rašytojas, filosofas M.Adomėnas pabrėžė platesnį knygos žvilgsnį į Vilnių ir skaitytoją praturtinantį Vilniaus tapatybės suvokimą.
„Knygos autoriaus pasakojimai papildo, pagilina mūsų Vilniaus tapatybės suvokimą, jis žvelgia į dabartines Fabijoniškes iš kitų Fabijoniškių, kurių jau nebėra. Tai toks prustiškas mėginimas sugrąžinti laiką ir gyvenimą, kuris jau nebeįmanomas, likęs atminties kloduose. Atmintis yra svarbi, nes iš prisiminimų susideda miesto tapatybė“, – kalbėjo jis premijos įteikimo ceremonijoje.
Komisijos darbe dalyvavęs literatūros ekspertas M.Kvietkauskas neabejojo, kad apdovanotoji knyga atveria galimybę prabilti tam, kas nebylu: „Esame patyrę, kokie įdomūs, netikėti Vilniaus priemiesčiai, pamatome įspūdingus kraštovaizdžius, ledynmečio rėvas, istorijos kišenėse esančias senas sodybas, jų gyventojus, kurių vis dar yra. Autorius per savo giminės istoriją, jaunystės patirtis, dramas sugeba mums papasakoti vietos istoriją, atskleisti jos dvasią. Puikus literatūrinis pasakojimas.“
Vilniaus knygų mugėje premiją atsiėmęs ir su Lietuvos skaitytojais susitikęs rašytojas R.Mieczkowskis teigė, kad knyga „Mano Fabijoniškės“ gali tapti svarbia medžiaga tiems, kurie domisi Vilniaus etnografija, mėgina atsekti istorijos pėdsakus, tyrinėja vietoves ir Vilniaus ženklų ieško ne tik istoriniame senamiestyje.
Su knygos „Mano Fabijoniškės“ autoriumi kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
– Ar ši knyga yra odė jūsų vaikystės nostalgijai?
– Išties, joje egzistuoja toks lyriškas nostalgijos skonis. Jis kilo iš mano noro, kad bent kažkas liktų apie gyvenimą paprastų žmonių, apie kuriuos niekas nieko nežino. Man buvo svarbi ir dokumentika – knygoje egzistuoja tikros datos, įvykiai, faktai ir pavardės. Šeimoje esu vyriausias, nebeturėjau ko paklausti, kaip viskas buvo. Šiek tiek informacijos gavau iš jaunesnio brolio, jis turi gerą atmintį.
Knygoje yra visokių literatūros rūšių – lyrikos, poezijos, dokumentikos. Surašiau ne tik savo šeimos istorijas, bet ir tai, kuo dalijosi pažįstami. Sukūriau mozaiką, kuri jungia Fabijoniškes ir Vilnių.
– Kaip tik norėjau klausti, kiek ši knyga vilnietiška?
– Ir ši knyga, ir mano poezija susijusi su Vilniumi, juokauju, kad tai kažkokia obsesija. Nuo tada, kai išvykau gyventi į Varšuvą, ilgiuosi Vilniaus. Visada.
Pasakysiu taip: kartais reikia toli išvažiuoti, kad aštriau, aiškiau pamatytum savo gimtinę, savo miestą Vilnių, jo dvasią. Būdamas čia, ne visada tai pastebi, bet Vilnius turi savo dvasią, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės dvasią.
Mane, žurnalistą, domina daugiakultūriai miestai, o Vilnius toks ir yra. Vaikystėje jis buvo paslaptis, vėliau, baigęs studijas, atitarnavęs kariuomenėje, tapau vilniečiu, gyvenau Karoliniškėse, persikėliau į Pašilaičius, labai netoli tos vietos, kur stovėjo mano vaikystės namas. Likimas, kad pro savo namų langą galėjau matyti vaikystės sodą. Matyt, iš čia radosi apsakymai apie medį, apie eglę. Lyrikos daug, bet faktas – tikras.
– Kiek metų pragyvenote Vilniuje?
– Man – 76-eri. Po studijų pradėjau dirbti žurnalistu, iš pradžių laikraštyje, vėliau – radijuje, paskui – televizijoje. Butą Vilniuje turėjau nuo 1975 metų, 2006-aisiais išvykau į Varšuvą, atidariau ten meno galeriją, pakvietė dirbti Lenkijos meno institutas. Atrodė, kad Lenkijoje turėsiu daugiau galimybių – didesnė šalis, daugiau skaitytojų.
– Kaip suprantate savo tapatybę? Esate lenkas ar Lietuvos lenkas?
– Varšuvoje gyvenu rajone, kuris vadinasi Wilno, negaliu nuo Vilniaus pabėgti, mano adresas – Pilies gatvė, o artimiausia stotelė yra Plac Ostrej Bramy – Aušros vartų aikštė.
Esu netgi parašęs eilėraščių ciklą „Kas aš esu?“. Visada sakau: esu lenkas, bet – Lietuvos lenkas. Juk tai – istoriškai skirtingos sąvokos. Mes, Lietuvos lenkai, turim kitą tapatybę, joje – daug įtakų. Kai kas – iš lietuvių kalbos, kai kas – iš vokiečių, žydų, dar iš Baltarusijos. Viskas iš toli toli, ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės piliečių. Lenkas Lenkijoje yra mono, o lenkas iš Lietuvos yra stereo. Gana sudėtingas žmogus, su visokiais prieskoniais, kurių Lenkijoje jau nerasi.
Susiję straipsniai
– Juk tai – didelis turtas?
– Aš irgi taip manau. Ir nors tai sudėtinga, užtat labai gera kūrybinė medžiaga. Mano kūryboje herojai – ne tik lenkai, rasi ir lietuvių, ir kitų tautybių žmonių. Vis dėlto apie lenkų gyvenimą Lietuvoje esama daug stereotipų. Tikiu, kad mano knyga atskleis šį tą naujo apie Lietuvos vaizdą, paaiškins, kodėl tiek daug lenkų aplinkui, kokie jų santykiai su lietuviais, rusais. Papasakos, kaip vyko gyvenimas po Antrojo pasaulinio karo.
Kalbu iš vidaus, nėra daug knygų apie tai pasakojančių, kalbu kaip Lietuvos lenkas. Lenkijoje trūksta šiuolaikinės literatūros apie tai, šiuolaikinio gyvenimo aprašymų. Norėčiau, kad Lenkijoje legendų ir stereotipų apie mus nebūtų.
– Prasitarėte, kad jei dabar tokią knygą rašytumėte, ji būtų kitokia...
– Fabijoniškėse gyvenę lenkai sako: parašyk tą, parašyk aną, bet šiandien aš labiau realistas. Tegu ši knyga būna mano vaikystės himnas. Ir jei niekas daugiau anuomet gyvenusių žmonių neprisimena, aš juos prisiminsiu. Ir tai, kad buvo tokios Fabijoniškės.
Mano istorija prasideda tarsi pasaka. Kai kalbėjausi su knygos vertėja Birute Jonuškaite, supratau, kad ji žino, apie ką kalbu – Birutė gimė Lenkijoje, mes abu buvome panašioje demografinėje situacijoje, turbūt todėl geriau suprantame panašius į mus žmones nei tie, kurie save vadina viena tauta.
Knygoje specialiai vartojau žodžius, kurių lenkai Lenkijoje nesupranta, jie yra lokalūs, šnekamosios kalbos, pabrėžiantys mūsų skirtybes.
– Koks jūsų pirmasis vaikystės prisiminimas iš Fabijoniškių?
– Mano dieduko kambario kvapas. Jame po karo buvo likę daug visokių paslapčių. Kažkokios knygos, rekvizitai, prieškarinis dviratis, sena komoda.
Vėliau radosi prisiminimai: dalis šeimos atsidūrė Lenkijoje, dalis – Sibire. Žmonės grįžta, o aš, vaikas, niekaip negaliu suprasti, kodėl jie buvo išvykę. Visi juokiasi, smagu, antra vertus, liūdna, kad reikia išvažiuoti į Lenkiją, nesupranti, kodėl. Ir kodėl verkia?
Ne aš vienas išgyvenau tokius jausmus, pažįstama Amerikoje pasakojo, kad jos vaikystė buvo kitokia, bet nostalgija, liūdesys išlįsdavo. Šiandien pasakyčiau, kad nuotaika – lyg iš filmų, viskas per romantinį filtrą. Antra vertus, sudėtingas ir liūdnas gyvenimas. Todėl ir pasirinkau tokią knygos formą, tai mozaika, kuri limpa ir Fabijoniškėms, ir Vilniui.
– Ką jūsų knyga galėtų kalbėti šiandienos jaunam žmogui?
– Ant knygos nugarėlės užrašyti jauno rašytojo Bartoszo Połońskio žodžiai, kad knyga jam padėjo geriau suprasti, kas jis yra, kaip jautėsi jo tėvai ir jo namuose tvyrojusį nostalgijos jausmą. Ir tai yra ženklas, kad knyga gali būti įdomi jaunajai kartai, padėti jai pažinti praeitį.
– Turbūt be praeities mes esam niekas...
– Visada sakau: jei koks miestelis neturi savo legendos, reikia ją išgalvoti. Yra daug literatūros apie Vilnių, bet šalia visada bus tas kitas miestas, kuriame pėdsaką paliko aplinkui buvę kaimai. To neįmanoma paneigti.