Pakalbėti apie vaikų poeziją vaikų rašytoja, literatūrologė E. Baliutavičiūtė pakvietė vaikų poetes Eveliną Daciūtę ir Indrę Pliuškytę-Zalieckienę, taip pat rašytoją, literatūros agentą Beną Bėrantą. Visi jie sutaria: šiandien vaikų poezija ne tik atgijusi, bet ir intensyviai ieško naujų formų, kalbėjimo būdų bei santykio su skaitytoju.
E. Baliutavičiūtė teigia, kad ilgą laiką lietuvių vaikų poezijoje trūko to, kas jau buvo įprasta užsienyje – eksperimentų, žaismingumo, netikėtų formų. Pastaruoju metu lietuvių poetų kūriniuose vaikams tai matyti ir girdėti.
„Ir aš, ir Indrė turime tą pačią misiją – pakeisti vaiko požiūrį į poeziją, eilėraščių nemėgėjus paversti mėgėjais. Labai svarbu yra skaityti vaikams eilėraščius gyvai. Net skeptiškiausiai nusiteikusią auditoriją galima nupirkti parinkus tinkamą intonaciją, papasakojus jiems, kaip atsiranda eilėraštis, kartu žaidžiant“, – sako eilėraščių rinkinių „Paslapčiausia paslaptis“, Debesų karpytojai“ autorė E. Daciūtė.
Jai pritaria ir knygų vaikams „Kaip sutramdyti žvėryną“, „Abėcėlė virtuvėje“, „Neatlikau namų darbų“ autorė I. Pliuškytė-Zalieckienė: „Svarbiausia, kad vaikai mane įsileistų į savo erdvę, vėliau su jais galima kalbėti apie svarbius dalykus. Savo kailiu patyriau, kad vaikai eilėraščiuose nemėgsta pamokymų. Pamenu, rašydama „Kaip sutramdyti žvėryną“, į eilėraštį apie krokodilą įdėjau pamokymą. Perskaičiusi jį sūnui, pamačiau, kaip jo lūpų kampučiai nusileido, susidomėjimas eilėraščiu dingo. Eilėraštį teko perrašyti, ir daugiau šios klaidos nekartojau“.
Susiję straipsniai
Poetės sutaria, kad proza ir poezija yra itin skirtingi rašymo būdai. Eilėraščius vaikai paprastai skaito ne vieną kartą, mokosi juos atmintinai. O tai, įrodyta, ne tik lavina atmintį, bet ir apskritai teigiamai veikia vaiko smegenis.
Tarp „YouTube“, kompiuterinių žaidimų, ekranų, greitai kintančių kultūrinių kodų gyvenantis šiuolaikinis vaikas neabejotinai reikalauja kitokios poezijos kalbos. Ir jei eilėraščių rašytojai nori, kad jų eilėraštis būtų išgirstas, kalbėti reikia apie tai, kas vaikui pažįstama. Tik šitaip pavyks atverti naujas patirtis, žinias ir pasaulio suvokimą.
E. Daciūtė teigia, kad vaikams kylantys klausimai poezijoje yra ypatingos svarbos: „Šiandienos vaikai mūsų laikų eilėraščius skaito dažnai kitaip, kai kurių jie išvis nesupranta. Jei suaugusieji verčia juos skaityti, o tuo labiau mokytis, jie nusisuka, ir santykis su poezija tampa sudėtingas. Tačiau šiandienos temos juos užkabina, jie pradeda klausytis, užduoda klausimų, susidomi“.
I. Pliuškytė-Zalieckienė su tuo sutinka ir teigia, kad vaikams smagu girdėti atpažįstamus, naudojamus žodžius, skaityti apie tai, kuo domisi ir jie patys, ir jų bendraamžiai. „Galbūt vaikai ne viską iškart pagauna (į eilėraščius stengiuosi pridėti daugiau sluoksnių), bet, keliaudami per jausmus, jie supranta svarbiausias mintis“, – sako vaikų ypač mėgstama poetė.
Kūrėjos pasakoja, kad vaikų poezija dažniausiai gimsta iš labai konkrečių, kasdienių patirčių. E. Daciūtės eilėraščiai dažnai kyla iš realių situacijų – iš vaikų pasakytų frazių, bendrų patirčių, šeimos gyvenimo. „Prieš vienuolika metų supau dukrą sūpynėse. Kai ji pakildavo aukštyn, šaukdavo: „Valgysiu dangų!“. Man taip patiko ši jos frazė, kad tapo eilėraščiu. O jo iliustracijoje Agnė Nananai nupiešė suknelę, kuri buvo mano drabužinėje. Vaikams patinka eilėraščiai iš gyvenimo. Kai mano vaikai augo, domėjausi tuo, kuo jie domėjosi. Iš to atsirado nemažai eilėraščių“, – pasakoja poetė ir priduria, kad jai svarbu, kai, skaitydamas eilėraščius, vaikas išgyvena jausmus, jaučia šilumą, prisimena knygas jam skaitantį tėtį ar mamą ir švelnų prisiglaudimą. „Prozos į tokį šiltą stiklainiuką neįdėsi“, – neabejoja.
Kasdienio pasaulio stebėjimais savo eilėraščiuose remiasi ir I. Pliuškytė-Zalieckienė: „Rašau apie tai, ką matau namuose, lankydamasi mokyklose, susitikimuose su jaunaisiais skaitytojais, sūnaus draugais. Diskutavome su literatūrologe, ar šiandien vaikai dar naudoja žodį „šakės“, kurį mes naudodavome, kai norėdavome pasakyti – baigta. Važinėdama po mokyklas, atrandu klasių, kuriose vaikas nėra matęs eilėraščių knygos, nėra jos skaitęs. Tačiau jie žino, kas yra tiktokas, Minecraftas. Ir jei šie žodžiai atsiranda eilėraščių knygoje, tai gal verta ją perskaityti?“
Literatūros agentas Benas Bėrantas į vaikų poezijos situaciją Lietuvoje žvelgia optimistiškai. Nors šalis nėra didelė, kūrėjų bendruomenė negausi, ji vis dėlto sugeba išlaikyti poezijos tradiciją ir ją modernizuoti.
Vaikų poezija, anot B. Bėranto, niekur nedings – ji transformuojasi. Kartais ji persikelia į kitas formas: dainas, skaitmenines platformas. Tai ypač matoma „YouTube“ erdvėje, kur eilėraštis gali tapti daina ar vaizdiniu pasakojimu.
Tik lietuviškos poezijos tarptautiškumas išlieka sudėtingu klausimu. „Kai manęs klausia apie lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas, visada atsakau klausimu – o kiek kitų šalių poezijos vaikams turime lietuvių kalba? Buvo išleistas geriausių latvių poetų eilėraščių rinkinys, bet štai Vilniaus knygų mugėje, matau, jis išparduodamas už juokingą kainą. Išversti eilėraštį iš esmės reiškia jį perrašyti, ne bet kuris vertėjas tai sugeba“, – sako B. Bėrantas ir priduria, kad didesnių galimybių turi prie pasakojimo artėjantys tekstai, ypač paveikslėlių knygos, kuriose eilėraštis tampa istorija.
Diskusijos dalyviai išryškino ir platesnį kultūrinį kontekstą. B. Bėrantas pastebėjo, kad užsienio autorių poezijoje dažnai sutinkama laisvesnė eilėdara, tačiau vaikų auditorijoje, abi poetės sutinka, rimas išlieka itin svarbus – mažieji skaitytojai jį atpažįsta kaip tikrą poeziją.