A. Štegeris – vienas žymiausių Slovėnijos poetų, prozininkų, literatūros renginių organizatorių. Septynios jo poezijos knygos, keturi romanai ir trys apsakymų rinkiniai pažymėti įvairiomis premijomis.
A. Štegerio pakviesti poezijos ir prozos skaitymuose Slovėnijoje dalyvavo nemažai lietuvių rašytojų. Jis mėgsta mūsų šalį, kurioje ne sykį lankėsi. Į Kauno literatūros savaitę A. Štegeris pirmą kartą atvyko kaip prozininkas – pristatyti romano „Neverendas“ („Slinktys“, vertė K. Tamulevičiūtė).
Apie ką šis romanas? Europos Sąjunga išgyvena nuosmukį. Slovėnijoje į valdžią veržiasi populistas Platanas. Šiuos įvykius stebinti rašytoja sulaukia pasiūlymo dėstyti kūrybinį rašymą kalėjime. Netrukus paaiškėja, kad kaliniai turi gyvesnę vaizduotę negu jų mokytoja.
2017 m. išleistas romanas stebina pranašišku gebėjimu nujausti šalies ir žemyno ateitį.
Kartu tai ir vaizdų prisodrintas, sapniškas pasakojimas apie baugioje tikrovėje pasiklydusių žmonių išeities paieškas.
Prieš susitikdamas su skaitytojais Kaune A. Štegeris davė interviu „Lietuvos rytui“.
– Gimėte Ptujuje, viename seniausių Slovėnijos miestų, įsispraudusiame tarp sienų su trimis šalimis. „Miestelyje, kuriame užaugau, viskas yra siena“, – taip esate apibūdinęs savo gimtinę. Kaip jūs atsimenate vaikystę?
– Ptujus – miestas, prislėgtas istorijos naštos. Augdamas jame suvokiau, kad siena – ne linija žemėlapyje, o proto būsena. Tai vieta, kur vienas dalykas baigiasi, o kitas atsisako prasidėti, ypač turint omenyje kalbą.
Tas „kitas“ visada yra regėjimo lauke, tad kasdien susiduri su savo kalbos ir istorinės tiesos trapumu. Ankstyvuosius savo gyvenimo metus praleidau tokios trinties būsenoje.
Tai man padėjo suvokti, kad tapatybė yra ne kietas akmuo, o slenkantis smėlis.
Jei mano kūryba atrodo susijusi su nuolatiniu ribų peržengimu, tik todėl, kad labai anksti supratau, jog įdomiausi dalykai vyksta niekieno žemėje tarp sienų.
– Viename interviu esate sakęs, kad jums literatūra yra eksperimentas, kelionė į nežinomybę. Ką turėjote omenyje? Gal tai, kad mėgstate spontaniškumą, atsitiktinumus, improvizaciją?
– Jei žinočiau, kur veda eilėraštis ar romanas, tikrai nesivarginčiau rašyti. Rašymas – tai žengimas į tamsų kambarį ir laukimas, kol pasirodys baldai. Manęs nedomina rašymas kaip patogus amatas. Man įdomus konfliktas, priešingų reiškinių susidūrimas.
Sau netaikyčiau žodžio „spontaniškumas“, nes spontaniškame elgesyje pernelyg daug savivalės, įvairių normų nepaisymo. Kai aš rašau, mane į priekį stumia galingos jėgos ir taisyklės, kurių iki galo nesuprantu. Bet todėl ir rašau.
Aukščiausia disciplinos forma – visiškai paklusti nežinomybei, kuri nusprendžia prabilti.
– Kauno literatūros savaitės rengėjai jus apibūdino kaip įsitikinusį vidurio europietį, kuriam svarbus atskaitos taškas, be kita ko, yra Česlovas Milošas. Kuo jums svarbus šis Nobelio literatūros premijos laureatas?
– Č. Milošas yra šventasis globėjas tų, kurie išgyveno XX amžiaus mėsmalę neprarasdami dvasingumo poezijoje. Jis suprato, kad poetas turi būti liudytojas, o jo liudijimas privalo būti prasmingesnis nei vien pastangos raportuoti apie tai, ką matai.
Būti „vidurio europiečiu“ reiškia gyventi bibliotekoje, kuri nuolat dega. Iš jos neįmanoma pabėgti, emigruoti – įmanoma tik sugrįžti.
Man taip pat patinka jo dėdės Oskaro Milašiaus, daugelio kitų po Antrojo pasaulinio karo kūrusių Europos poetų eilėraščiai: Zbigniewo Herberto, Jano Skacelio, Tedo Hugheso, Ingeborgos Bachmann, Danės Zajco, Rene Charo, daugelio kitų. Ir, žinoma, Vytauto P.Bložės.
Paminėjau tik poetus, nes mes visada turėtume pirmiausia skaityti poeziją.
– Jūsų romanas „Neverendas“ pasirodė 2017 metais. Ar jūsų paties nestebina kūrinyje juntamos tam tikros pranašiškos nuojautos? Turiu omenyje romane narpliojamų karo, populizmo, Europos irimo temų sąsajas su dabarties pasauliu. Tai klausimas labiau apie romano atsiradimo istoriją.
– Nesu pranašas. Aš tiesiog pastebiu simptomus. „Neverende“ aprašoma dezintegracija, irimas jau vyko šešėliuose dar gerokai prieš tai, kai pasirodė naujienų antraštėse.
Karas, populizmas ar Europos struktūros dilimas – nenauji įvykiai. Šis romanas yra apie tai, kaip praeitis niekada nesibaigia, ji tiesiog keičia drabužius ir laukia naujos progos.
Austrų poetė I.Bachmann yra sakiusi, kad rašyti apie karą nėra sunku, sunkiau rašyti apie laikus, kurie atrodo taikūs, bet jau slepiantys savyje karą.
Man prireikė beveik dvidešimties metų, kad literatūriškai suvirškinčiau kone nesuvirškinamus Jugoslavijos karus. Kritikai „Neverendą“ skaito kaip distopinį romaną, bet man tai yra grynas realizmas.
Susiję straipsniai
– Pagrindinė romano veikėja – itin savikritiška ir labai reikli sau rašytoja. Gustave’as Flaubert’as savo garsiausią heroję apibūdino taip: „Madam Bovari – tai aš.“ Ar pasakytumėte tą patį apie savo personažę?
– Rašytoja „Neverende“ yra veidrodis, bet įskilęs. Rašyti – reiškia būti ir kaliniu, ir tardytoju. Vadinamosios autofikcijos atstovai puoselėja klaidingą iliuziją, kad įmanoma rašyti apie save.
Literatūra yra iškraipymas, ji žaidžia fragmentais.
Jei romano personažas gerai funkcionuoja, jis tampa autonomiška būtybe – gal monstru, bet rašytojui tai tikrai golemu.
– Man patiko romane įvairiapusiškai vaizduojama kalėjimo metafora. Nors dalis veiksmo rutuliojasi tikrame kalėjime, ir gyvenimas už jo sienų kupinas nelaisvės atgarsių: „Esi laisvėje, bet toji laisvė yra tavo kalėjimas.“ Gal iš tiesų mes gyvename kalėjime, iš kurio ištrūkti padeda menas, rašymas?
– Efektyviausias kalėjimas yra be grotų, nes niekada nesvarstai iš jo pabėgti. Pasitaiko išimčių – akimirkų, kai aplink save pradedi matyti grotas.
Kita vertus, aš esu dėstęs kūrybinį rašymą tikrame kalėjime – sutikau keletą labai talentingų ir apsiskaičiusių asmenų, atliekančių bausmę.
– Romane galima įžiūrėti ir projektinės kultūros kritikos, ironizavimo. Lietuvoje šiuo klausimu diskusijų taip pat netrūksta. Jūsų manymu, kokie didžiausi projektinės kultūros, projektinės literatūros privalumai ir trūkumai?
– Projektinė kultūra yra atsitiktinumo mirtis. Ji reikalauja, kad žinotume rezultatą dar nepradėję proceso. Ji paverčia meną „Excel“ lentele.
Privalumas? Ji leidžia neišjungti šviesos ir apmokėti sąskaitas.
Šiaip ar taip, projektinė kultūra užkerta kelią į nežinomybę. Pirmiausia turi apibrėžti savo „klientus“, o tada jiems tarnauti – pateikti tai, ką jie užsakė. Kas norėtų būti tarnu ar biurokratu meno pasaulyje, jei galėtų juo būti vertybinių popierių biržoje?
Trūkumas? Ji nužudo demoną, o be jo literatūra tėra itin nuobodus, aplinką teršiantis būdas užpildyti juodu rašalu baltą popierių.
– Viena svarbiausių romano temų – karas. Vaizduojate Jugoslavijos praeities karų sąsajas su Europoje kylančiais neramumais ir su „karu, kuris nepaliaujamai siaučia visuose mumyse“. Galbūt karas ir yra viena tikslesnių metaforų žmonijai apibūdinti?
– Vakarų literatūra prasideda nuo „Iliados“ – nuo karo. Žinoma, karas nėra vien tik atviras konfliktas. Yra karų, kurie vyksta vadinamaisiais taikos laikais, prieš prasidedant tikram žudymui ir naikinimui.
Yra ir karų, kurie dar ilgai tęsiasi po to, kai pasirašoma oficiali taikos sutartis.
Taika tėra laikas tarp dviejų karų, kai mes apsimetame, kad pasikeitėme.
Karas yra tiksli žmonijos metafora, nes jis atskleidžia mūsų esminį nesugebėjimą sugyventi su kitu ar net su savimi.
„Neverende“ vaizduojamas karas yra išorinis, bet tikrieji mūšiai vyksta po oda.
Juk esame rūšis, kuri save apibrėžia vadovaudamasi tuo, ką sunaikina.
– Romanas kupinas apokaliptinių nuotaikų. Neprašau pranašauti, bet kaip jūs, kaip rašytojas ir žmogus, matantis ir vertinantis dabarties realijas, įsivaizduojate Europos ir galbūt pasaulio ateitį? Ar jūsų vaizduotėje yra vilties?
– Esu pesimistas, kai kalbame apie pasaulio stebėjimą, ir optimistas, kai prabylame apie valią.
Europos ateitis atrodo kaip gražus muziejus, pamiršęs, kur nukišo raktus.
Ar yra vilties? Viltis yra itin trapus dalykas, kad ją galėtum sudėti į knygą. Man labiau patinka žodis „atkaklumas“. Mes ir toliau pasakosime istorijas tamsoje, net jei toji tamsa tirštės. Tai savaime yra pergalės forma.
– Lietuviškai galime skaityti tik jūsų eilėraščių knygą „Degantys liežuviai“ ir romaną „Neverendas“. Kokias temas narpliojate kitose savo prozos knygose?
– Mano debiutinis romanas „Atpildas“ – susirėmimas su praeities našta.
„Kartais sausis būna vasaros viduryje“ – kiek seniau parašytas kelionių dienoraštis apie Peru ir Cesarą Vallejo, didį poetą, mirusį Paryžiuje nuo bado ir ligų.
„Dievų juoke“, kurį sudaro šeši prozos kūriniai, senovės graikų mitus perkėliau į šiandieną. Vieną jų, „Ikarą“, neseniai išvertė Kristina Tamulevičiūtė, kuri pati yra puiki poetė, jai esu nuoširdžiai dėkingas, kad mano kūryba prabilo lietuviškai.
O ką tik pasirodė mano naujausias romanas „Ugnis“, kuriame pasakoju apie neįprastą revoliucionierę ir tai, kaip revoliucijos praryja savo geriausius vaikus.
Festivalyje – lietuvių ir užsienio rašytojai
Iki sekmadienio vykstanti Kauno literatūros savaitė kviečia į susitikimus su tarptautinį pripažinimą pelniusiais rašytojais ir ryškiais Lietuvos kūrėjais, diskusijas, skaitymus.
Šių metų programoje – rašytojai iš 9 šalių. Tarp jų – vokietis L.Seileris, italė V.Ardone, šveicarė E.Sh.Dusapin, kartvelė N.Ekvtimišvili, slovėnas A.Štegeris, britė S.Page. Festivalyje taip pat dalyvauja lietuvių rašytojai V.Papievis, I.M.Sokolovaitė, D.Žiūra, G.Mažeikis, T.Zaronskis.
Programą papildys daug kitų renginių – nuo knygų mugės Kauno centre, miestiečių kūrybai skirto „Atviro mikrafo“, bendruomeninių Č.Milošo romano „Isos slėnis“ skaitymų Studentų skvere iki poeziją, muziką ir pokalbius sujungsiančios „Naktinės kavinės“.