G.Kazlauskaitė – penkių eilėraščių rinkinių autorė. Už naujausią poezijos knygą „Marialė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) jai ir buvo skirti „Poezijos pavasario“ laurai.
Su G.Kazlauskaite kalbėjomės ir apie „Poezijos pavasario“ tradicijas, ir apie pomėgį minti dviračio pedalus.
– „Nežinau, kiek žmogui reikia pelnyti apdovanojimų, kad jis imtų purtytis ir rėkti: „Gana, jau gana!“ Žmogui niekada nebus gana“, – tapęs „Poezijos pavasario“ laureatu kalbėjo šviesaus atminimo poetas Liudvikas Jakimavičius. Ar sutinkate su juo?
– Nesutinku. Liudvikas negavo per daug premijų, nebuvo jomis lepinamas. Vienus pripažinimas paveikia labai teigiamai, kitus sužlugdo. To iliustracija – skirtingi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų likimai po apdovanojimo.
Kitaip pakreipčiau klausimą: kiek eilėraščių rašymas yra atsparus šiurkštokai tikrovei? Tarp mano bendraamžių būta daugiau literatų, ir talentingesnių už mane: Darius Šimonis, Jurgita Butkytė, Vladas Krivickas, Beatričė Rastenytė, Deimantė Kazlauskaitė, kiti.
Kas atsitinka, kad vieni liaujasi rašyti ar bent spausdintis, o kiti išlieka gajūs, reguliariai leidžia knygas? Ar tai lemia sąmoningas apsisprendimas, ar atsitiktinumas?
Mane kamuoja klausimas, kodėl žmogui kartais duodami gabumai, bet jie ir atimami įvykus dideliems išbandymams, pakrikus fizinei ar emocinei sveikatai ar tiesiog prarijus buičiai. Gamta nėra demokratė.
– Koks jūsų santykis su „Poezijos pavasario“ festivaliu ir ar jis, tas santykis, kaip nors keitėsi bėgant metams?
– Vaikystėje ir paauglystėje buvo pagarbus, vėliau ironiškas. Sunku atsakyti, nes namuose per radiją ar televiziją buvo klausomasi skaitymų transliacijų, tad ir aš, tai girdėdama, galima sakyti, aktyviai dalyvaudavau.
Atsimenu „Poezijos pavasario“ almanachus, juose būdavo grafikos darbų. Atrodo, 1997-aisiais pati nusipirkau almanachą. Vėliau kasmet juos pirkdavau, dar vėliau gaudavau kaip bendraautorė.
Su klasės drauge iš Vilkaviškio tranzavome į Vilnių, dalyvavome moksleivių skaitymuose. Ji buvo kieta, rūkė pavežėjų automobiliuose, bet vėliau nerašė. 2000-aisiais debiutavau almanache, kartu su Arnu Ališausku, Rimvydu Stankevičiumi važiavome į Salius, nelegalią pogrindžio spaustuvę.
Arnas atrodė didelis poetas, svarbesnis už Rimvydą, jo eilėraščius buvau girdėjusi „Filologijos rudenyje“. Jaučiausi nedrąsiai, bet po poros metų išdrąsėjau, manyje vyko tapatybės lūžis.
Susiję straipsniai
– Festivaliai neapsieina be kuriozų, smagių ar liūdnų įvykių. Kas jums labiausiai įsiminė?
– Kiekvienais metais esame raginami prisiminti kokių nors smagių nuotykėlių, bet šiek tiek abejoju, ar verta tai daryti. Jie nebereklamuoja festivalio, nes įvykti galėjo tik išnykusioje bohemos aplinkoje, bet jį nevykusiai mitologizuoja.
2002-aisiais kartu su poete Agne Žagrakalyte skaitėme eilėraščius Trakuose. Nežinau, kodėl pasirodėme ufonautėmis, nes žmogus iš salės uždavė klausimą, ar tokios moterys kaip mes dar gali su kuo nors romantiškai draugauti, kurti šeimą ir gimdyti vaikus.
Agnė, rodos, jam atsakė, kad neseniai ištekėjo (jos pirmoji knyga taip ir vadinosi „Išteku“), o aš – neatsimenu tiksliai, bet klausimas prajuokino, nes įvairialypių santykių jau buvau turėjusi, nesijaučiau naivuole. Matyt, mudviejų poezija nebuvo panaši į tokią, kokios tikimasi iš kandidačių į nuotakas. Supratau, kad rašanti moteris daugeliui vis dar reiškia anomaliją. Nebijojau to.
– Kai ankstesniam „Poezijos pavasario“ laureatui Mariui Burokui užsiminiau, kad ąžuolo vainikas, kuriuo anksčiau būdavo padabinami laureatai, sovietiniais laikais gal ir atrodė solidžiai, bet šiais laikais yra kiek komiškas, jis atsakė: „Tas vainikas gal ir keistas, bet dar keisčiau būtų, jei laureatą apjuostų lapės kailiu. Ąžuolo vainikas – tradicija, kuri gyvuos tol, kol neatsiras kita.“ Jūs išvengėte vainikavimo ąžuolo vainiku. Ar tai reiškia, kad atsiranda minėta nauja tradicija?
– Pasisakiau prieš ąžuolo vainiką ir džiaugiuosi, kad festivalio rengėja Indrė Valantinaitė išgirdo šį mano kaprizą. Tradiciją keičiame patys. O vainiką mielai priimsiu, kai švęsiu šimtmetį.
R.Danisevičiaus nuotr.
– „Poezijos pavasario“ almanache skaičiau jūsų eilėraštį „Broliai Grimai“, kuriame kūrinio veikėja (jūs?) skaito šlamštknygę apie lesbiečių meilę ir prieina prie išvados, kad pati taip rašyti nesugebėtų. „Man belieka arthauzas...“ – ištaria ji. Ką vadinate arthauzu? Gal tai, ką aptikau viename „Marialės“ eilėraštyje „Debesų piemenė“: „Kol kiti dirba savo gyvybiškai ir visuomeniškai svarbius// derlių nokinančius darbus piešiu ant debesų“?
– Grimmų pasakos kraupokos, bet Holivudas jas, žinoma, sudisnėjino. Vaikystėje dažniau gauname jų perdirbinį, ne originalą – per adaptacijas, iliustracijas, animaciją, kitką.
Arthauzas yra nepriklausomo kino kategorija – filmai, kurie statomi ne dėl komercinės sėkmės. Šį terminą kartais vartoju ir žargoniškai kalbėdama apie literatūrą: tai priešprieša tam, kas parduodama.
Esu mąsčiusi apie populiariąją kultūrą, jos veikimo mechanizmus: pati labai sunkiai ištveriu didelio biudžeto filmus, kuriuose daug batalinių scenų, – neįsivaizduoju, kodėl žmonėms patinka jas stebėti. Ir ta pompastika, dirbtinio kūno estetika, pasakos lygmens santykiai, kurie gali baigtis tik „ilgai ir laimingai“, – juk tai nuobodu, netikroviška.
Distopijose dažnai vaizduojami klonai – tikrovėje niekas žmonių neklonuoja ir vargu ar artimiausiu metu klonuos, bet kai įsijungiu televizorių, atrodo, kad jau dabar gyvename tarp klonų – „idealaus“ ir labai suvaržyto kūno rinkoje.
Ir vis dėlto popsu profilaktiškai pasidomiu, man smalsu, nesmerkiu jo gamybos. Tai – kiti, man derėtų juos pažinoti. Kiek pažįstu kolegas, netikiu, kad gebėtų parašyti bestselerį dėl per sudėtingos vaizduotės. Nebent šalia sėdėtų agentas ir reikalautų konstruoti tiksliai pagal numatytas schemas.
Debesyse mėgstu įžiūrėti gyvūnų pavidalus, kartais nusifotografuoju ir pripiešiu matomos būtybės bruožus. Esu dėjusi tokių nuotraukų į feisbuką ir instagramą. Bet tai hobis, ne meno kūrimas. Griežtai tai atskiriu.
– Tarp ankstesnio jūsų eilėraščių rinkinio „Gintaro kambarys“ ir „Marialės“ – septynerių metų pauzė. Kaip atsimenate tuos metus, kurie turbūt paveikė ir šią jūsų naujausią knygą? Tai klausimas apie „Marialės“ atsiradimo istoriją ir spėjimą, kad tai jūsų asmeniškiausia, atviriausia knyga?
– Žinau tik tiek, kad anksčiau naudojau daugiau kodų, tirščiau sukeistindavau kalbą, įvyniodavau kalbėjimą apie homoseksualumą į keliaprasmes metaforas.
Šiuo metu nebėra prasmės to daryti. Per tuos septynerius metus įvyko pandemija, karantinas, prasidėjo karai – Rusija užpuolė Ukrainą, įvyko teroro aktas Izraelyje ir brutalūs veiksmai Gazoje.
Visa tai veikė ne mane vieną, tapome itin nerimastingi, kai kurie priešinimosi strategija pasirinko nuolatinį kitų bauginimą, dar kiti ėmė vežioti paramą arba tapo šauliais.
Pati visus tuos metus turėjau kitą, su karu nesusijusią savanorystę, bet per ją mačiau, kaip nesunku antivalstybiškai indoktrinuoti pažeidžiamų žmonių grupes (skurdas, neišsilavinimas, priklausomybės). Radosi daug „juodai balto“ įvykių matymo, suvešėjo sąmokslų teorijos.
Jeigu asmeniškiau – patyriau netektį, išgyvenau gedulą, priartėjau prie klausimo apie anapusybę, jei tik ji yra. Agresorių nebijau – viena vertus, jau esu juos mačiusi, antra vertus, neblogai išmanau tremties, lagerių, rezistencijos literatūrą – tikiuosi, adekvačiai vertinu grėsmes. Suprantu, kad karo atveju reikėtų išvežti dukrą, bet pati likčiau tėvynėje.
– Ne vieno eilėraščio veikėja važiuoja dviračiu, tačiau yra keli kūriniai, susiję su sprendimu mokytis vairuoti automobilį. O jūs pati ar išlaikėte automobilio vairavimo teises? Ar ir toliau labiau linkstate minti dviračio pedalus? Kodėl?
– Man smagu, kad pastaruoju metu visai nemažai literatų gavo vairuotojo teises, – Vaiva Grainytė, Ramunė Brundzaitė, Aivaras Veiknys. Ieva Toleikytė mokosi vairuoti.
Aš, deja, užmečiau ir toliau važinėjuosi dviračiu arba viešuoju transportu (tai suteikia galimybę skaityti).
Veikiausiai iš tingumo, baimės prisiimti atsakomybę. O gal gąsdina pati normalybė – mano akyse ji vis ką nors nugvelbia iš poezijos.
Aišku, galėčiau teisintis ekologinėmis priežastimis, bet tai būtų poza. Vis dėlto mikrojudumas man labai patinka, jis kitu rakursu atveria miestą. Neringa Butnoriūtė, kuri irgi vairuoja tik dviratį, neseniai pasakojo skaičiusi Haruki Murakami knygą apie bėgimą: bėgdamas, panašiai kaip ir rašydamas, turi galimybę reguliuoti savo kančios lygį. Su dviračiais panašiai, tai sveika sielai.
– Knygoje netrūksta ne tik asmeninių, bet ir visuomeninių aktualijų, eseistinių, net publicistinių įžvalgų, kurios jūsų atveju ne erzina, o net žavi. Šiaip ar taip, koks nors grynosios poezijos atstovas papriekaištautų, kad visa tai labiau tinka straipsniui nei eilėraščiui. Ką jam atsakytumėte?
– Juk nebūtina skaityti mane, visada galima atsiversti Henriką Radauską, Janiną Degutytę, Donaldą Kajoką, Juditą Vaičiūnaitę, Antaną A.Jonyną, kitus.
Ieškau naujos eilėraščio formos, kuri peržengtų įprastas ribas. Prozininkai irgi panašiai daro: jie bando nors šiek tiek pakeisti įprastą romano modelį, ką nors nulipdyti savaip.
– „Marialėje“ daugybė tam tikrą poeto pralaimėjimą, poezijos nereikalingumą liudijančių ženklų, tokių kaip: „Mūsų knygos tėra mitas. Niekam jos nereikalingos, tiktai mums patiems“, „redaguojam tekstus, kurie neturi prasmės“, „pasaulis tikrai nestokoja naujų mūsų eilėraščių“. Kokiomis akimirkomis pajuntate, kad eilėraščių rašymas – ne visai beprasmiškas ir ne vien savanaudiškas užsiėmimas?
– Tikrai ne apdovanojimų aplinkybėmis – tuo metu jaučiuosi dar absurdiškiau. Arba kai skaitau straipsnius apie astronomiją – koks maždaug Žemės mastelis visatos atžvilgiu, kas galėtų būti tamsioji medžiaga ir vaiduokliški neutrinai.
Poezijos metafiziką pajuntu tyliai skaitydama kitų eilėraščius, kartais – universiteto seminare, kai kalbamės apie literatūrą ir netikėtai paaiškėja kas nors anksčiau nesuprasto.
Bet tai – retos akimirkos.