Apie teatro pažibas keturias knygas parašiusi aktorė šį kartą atsigręžė į televizijos laidų vedėjus.
„Nutariau pailsinti teatro publiką ir prisiliesti prie tų žmonių, kuriuos kiekvieną dieną sutinkame savo namuose įjungę televizorius.
Man buvo didžiulis malonumas savais potėpiais išryškinti žinomus televizijos veidus ir parašyti knygą, kurioje būtų sudėtos ypač kontrastingų laidų vedėjų istorijos.
Juos myli, gerbia, nekenčia, apkalba. Jie skirtingi ir dėl to dar labiau įdomūs.
Skaitytojai galės artimiau susipažinti su 22 talentingais televizijos žmonėmis“, – pasakojo N.Narmontaitė.
Knygoje TV laidų vedėjai Mantas Stonkus, Andrius Tapinas, Marijonas Mikutavičius, Rūta Mikelkevičiūtė, Beata Nicholson, Arūnas Valinskas, Justinas Jankevičius ir kiti atvirauja apie linksmiausius nutikimus filmavimų metu, likusius už kadro.
Knygos pavadinimas „Žvaigždžių alėja“ atsirado neatsitiktinai.
Kadaise nuvykusi į Los Andželą N.Narmontaitė pirmiausia puolė ieškoti Žvaigždžių alėjos, tiksliau, ten įspausto mylimiausios aktorės Meryl Streep delno.
Rado. Pridėjo savo ranką ir nustebo, koks mažytis Holivudo garsenybės delnas.
Akimirksniu N.Narmontaitę užliejo tokia palaima, lyg būtų akis į akį susitikusi su mylima aktore ir su ja pasilabinusi.
Po to aktorei kilo mintis savo naujoje knygoje – tarsi Žvaigždžių alėjoje – palikti kalbinamų herojų natūralaus dydžio rankų atspaudus, kad skaitytojai galėtų su jais pasilabinti. Be to, kiekvienas pašnekovas ranka užrašė linkėjimus.
„Kompiuteriu parašytas laiškas yra labai šaltas. Buvo metas, kai Kalėdų proga parašydavau apie 150 sveikinimų – kiekvienam žmogui parinkdavau individualų tekstą.
Sveikinimus pradėdavau rašyti likus dviem mėnesiams iki švenčių, kad neskubėdama viską gerai apgalvočiau. Aš pati esu išsaugojusi daug ranka rašytų sveikinimo atvirukų, jie man labai brangūs.
Manau, kad ir televizijos herojų ranka užrašyti linkėjimai suteiks knygai daugiau gyvasties, nuoširdumo“, – kalbėjo aktorė.
Knygos pradžioje vietoj įprasto autografo gerbėjams ji įspaus žvaigždėje įrėmintą savo nykščio atspaudą.
– Pagal kokius kriterijus rinkotės knygos herojus?
– Pagal mane sudominusias televizijos laidas, taip pat įvertinau laidų vedėjų populiarumą ir profesionalumą. Be to, norėjau, kad knygoje atsidurtų įvairių kartų žmonės.
Beveik visi knygos herojai atvykdavo pas mane į namus. Būdavau pasiruošusi diktofoną ir filmavimo kamerą. Man būtina matyti, kas, ką ir kaip šneka – perskaityti tarp eilučių iš veido mimikos ar kūno judesių.
Savo svečių iš anksto išklausdavau, ką jie mėgsta ir ko nemėgsta valgyti. Tuomet paruošdavau pietus arba vakarienę.
Buvo labai smagu, kai kulinarinių laidų vedėja, knygų autorė B.Nicholson itin palankiai įvertino mano patiekalus, klausinėjo receptų.
Laikas su pašnekovais pralėkdavo labai smagiai, daug juokdavomės.
Trumpiausias pokalbis truko nepilnas tris valandas, ilgiausias – devynias.
Visos valandos, praleistos bendraujant, buvo didžiausia palaima.
Atrodo, daugiau ar mažiau pažįsti žmones, bet kitoje šviesoje jie parodo dar neregėtas savo išgyvenimų, patirčių kertes.
Kai kurie, iš pradžių abejoję, ar turės ką įdomaus papasakoti, neįtikėtinai atsiskleidė.
– Gal galite papasakoti kelias istorijas?
– Buvusi diktorė, šiuo metu loterijų „Jėga“, „Keno loto“ (LRT) ir „Sveikinimų koncerto“ (TV1) vedėja Laima Kybartienė kartą ekrane turėjo pristatyti kvartetą, kuris atliks Balio Dvariono kūrinį.
Prieš eterį visi pasijuokė, prisiminę anekdotinę situaciją, kai B.Dvarionas kartą buvo pristatytas kaip Dvarys Balionas.
L.Kybartienė tada pagalvojo: „Na, aš tai tikrai taip nepasakysiu.“ Išėjo į eterį ir iškilmingai pranešė: „Dabar skambės Dvario Baliono...“ Pajuto, kad kažką lyg ir ne taip pasakė, bet nesuprato, ką.
Išėjusi iš studijos pamatė, kad režisierė guli užsikvempusi ant pulto ir purtosi iš juoko. Atsukusi įrašą Laima nustėro.
Kai kūrinys baigėsi ir laidos vedėja vėl rengėsi į eterį, režisierė patarė: „Na, Laima, susiimk.“ Vėl pasirodžiusi ekrane diktorė pasakė: „Girdėjote Dvar...“ Laiku susiėmė ir ištarė teisingai: „Balio Dvariono...“
LRT laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja Eglė Daugėlaitė-Kryževičienė prisiminė, kaip naujienų laidos „Laba diena, Lietuva“ vedėjai iš studijos Vilniuje kalbino tuomet dar arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių.
Filmavimo grupė nuvažiavo pas jį į Kauną. Operatorius prisegė pašnekovui mikrofoną, įdėjo ausinę į ausį ir atsitraukė.
Arkivyskupui ausinė tik plumpt, iškrito iš ausies ir pakibo ant peties.
Ryšys su studija Vilniuje dingo, arkivyskupas nebegirdėjo vedėjo klausimų. Staiga – kaip „Adamsų šeimynėlėje“ – išlindo ranka, pagraibė arkivyskupui petį, surado iškritusią ausinę ir įdėjo į ausį. Tai buvo operatoriaus ranka. Arkivyskupas nė kiek nesutriko, toliau tęsė pokalbį.
Iš įvairių televizijos laidų pažįstama humoristė Violeta Mičiulienė pasakojo, kaip nuvylė savo tėtį.
Jis dažnai dejuodavo: „Visų dukros kaip dukros – mokytojos, pardavėjos, gydytojos. O tu?! Kas čia per darbas – liežuviu malt?!“
Ir dabar jis kartais padejuoja svajojęs, kad dukra dirbtų batų pardavėja. Jis svajodavo, kad nueitų į parduotuvę, o duktė iš po stalo ištrauktų čekiškus batus. (Sovietmečiu čekiški batai buvo vertybė.)
Ir eitų jis per pasaulį su gražiais čekiškais batais, o visi žinotų, kad jo duktė – batų pardavėja.
Atlikėjui, žurnalistui, televizijos laidų vedėjui M.Mikutavičiui nemaloniausia istorija – susijusi su žaidimu „Taip arba Ne“, kurį jis vedė.
Žmonės išlošdavo loterijos bilietus, o jam buvo liepta pranešti: „Su šiuo bilietu eikite į bet kurį spaudos kioską ir pasiimkite pinigus.“
Marijonas tikėjo, kad taip ir yra. O kartą banke prie jo priėjo pagyvenęs vyras ir ėmė šaukti.
Paaiškėjo, kad jis laimėjo dešimt litų, o kiosko darbuotoja nieko apie tai nežinojo ir jam pinigų nedavė.
Viskas baigėsi tuo, kad M.Mikutavičius iš bankomato pasiėmė 10 litų ir atidavė tam žmogui sakydamas: „Imkit, tik, būkit geras, nepykit ir nerėkit ant manęs.“
– Knygą pavadinote „Žvaigždžių alėja“. Ar televizijos laidų vedėjai jaučiasi žvaigždėmis?
– Visų pašnekovų klausiau, kas jiems yra žvaigždė.
Pavyzdžiui, B.Nicholson nuomone, žvaigždė – tai, kas žiba, kas labai ryšku ir nebūtinai danguje.
R.Mikelkevičiūtei žvaigždė yra žmogus, darantis prasmingus darbus.
Marius Jampolskis įsitikinęs, kad kuo didesnė žvaigždė, tuo paprastesnis žmogus.
A.Valinskas kalbėjo šmaikščiai: „Žmogus, kuris sugebės nusisamdyti Ingą Valinskienę kaip vairuotoją ir pajėgs už tai susimokėti, galės vadintis žvaigžde.“
Astai Stašaitytei žvaigždės – žmonės, nepražiopsoję gamtos duoto talento.
Aš manau, kad kiekvienas yra žvaigždė.
Ir tarp žmonių viskas yra kaip ir dangaus skliaute – vienos žvaigždės labai ryškios, kitos mažiau matomos.
Esu girdėjusi gerą posakį: „Net gimęs Mozartu, nebūtinai juo būsi.“ Juk gali prašvaistyti talentą, nepatikėti, kad jį turi. Be to, talentas be darbo nieko vertas.
R.Mikelkevičiūtė sako, kad televizijoje yra ne žvaigždės, o darbiniai arkliai.
Labai gražūs pašnekovų etiudai iš vaikystės, paauglystės. Jau tada juose užsimezgė tai, iš ko buvo galima nuspėti, kad jie bus arba scenoje, arba televizijoje.
Pavyzdžiui, R.Mikelkevičiūtė vaikystėje iš laikraščių išsikirpdavo žinutes apie kolūkio karvių primilžį ir lyg diktorė skaitydavo jas prieš veidrodį.
– Ar herojai pasakojo apie tamsiąją profesijos pusę?
– Beveik visi kalbėjo apie didelę žinomumo kainą.
Daug kas patiria depresiją, vienatvę, apkalbas, patyčias internete.
– Kokių nuotykių patyrėte, kol knyga išvydo dienos šviesą?
– Įdomi istorija nutiko su mano nuotrauka, išspausdinta knygos nugarėlėje. Norėjau, kad ji būtų su cinkeliu, elegantiška. Juk kalba sukasi apie žvaigždes.
Prieš knygos išleidimą lankiausi B.Nicholson studijoje, ten mane kalbino ir fotografavo būsimam kulinariniam žurnalui. Fotografas buvo šaunus, pamaniau, kad jis galėtų mane nufotografuoti ir knygai.
Paklausiau Beatos, gal ji studijoje rastų skrybėlę, tačiau tokio daikto ten nebuvo.
Pastebėjau ant sekcijos stovintį stiklinį dubenį su kankorėžiais.
Juos išpyliau, dubenį užsivožiau ant galvos. Kelios draugės prisipažino pamaniusios, kad tai – prancūziška elegantiška skrybėlė.
– Tikriausiai ir skaitytojai dalijasi su jumis savo istorijomis.
– Viena istorija mane palietė iki širdies gelmių.
Knygų mugėje priėjo moteris ir sako: „Norėčiau kai ką papasakoti, bet nežinau, ar verta, nes jums tai gali pasirodyti makabriška.“
Padrąsinau kalbėti. Moteris ėmė pasakoti, kad jos mama labai sunkiai sirgo, nesikėlė iš lovos, valdė tik rankas.
Ji kasdien prašydavo dukters atnešti mano knygą.
Namiškiai padėdavo pagalvę, į ją įremdavo knygą, kad senolė galėtų savarankiškai vartyti puslapius.
Moteris skaitydavo, o artimieji kitame kambaryje girdėdavo, kaip ji juokiasi.
Vieną dieną tapo tylu, duktė pagalvojo, kad mama užmigo. Atėjusi rado ją mirusią su šypsena veide. Knyga buvo užversta, tad apmaudu, kad nepavyko sužinoti, su kokia istorija ji iškeliavo anapus.
Apkabinau tą moterį ir ištariau: „Žmogui padėjome išeiti su nuotaika, šviesiai.“
Mane šis pasakojimas labai paveikė, ėmė kauptis ašaros.
Per susitikimus skaitytojai dažnai užsimena, kad mano knygos jiems prailgina gyvenimą.
Visiems yra įkyrėję juoduliai. Todėl, manau, nesiliausiu daryti ką nors šviesaus.
