Svynis Todas: pamišęs nusikaltėlis ar nevilties sugniuždytas žmogus?

Dėl Svynio Todo nesutariama panašiai kaip dėl šimtmečiu vėliau pasirodžiusio Džeko Skerdiko, bet šie personažai ilgainiui tapo legendų apie maniakus veikėjais.

1973 metais Christopheris Bondas apie Londono maniaką Svynį Todą parašė pjesę, kuri įkvėpė Stepheną Sondheimą sukurti miuziklą. Jame papasakota kirpėjo žudiko istorija – tai dar viena parafrazė greta begalės XIX ir XX amžių romanų, dramos spektaklių, kino filmų.

Skirtinga Ch.Bondo pjesėje yra tai, kad jis kelia ankstesnėms versijoms visiškai svetimus klausimus. Rašytojas kalba ne apie patį nusikaltimo faktą ir jo detales, bet nagrinėja ir aiškinasi, kaip ir kodėl visuomenėje randasi tokių žiaurumo proveržių.

Psichologinissocialinis pjesės aspektas išskiria ją iš kitų Svynio Todo istorijos versijų, kuriose tarsi mėgaujamasi pačiu nusikaltimo veiksmu, o į jo priežastis gilintis net nemėginama. Tačiau koks buvo Svynio Todo personažo kelias iki Ch.Bondo versijos?

Literatūroje Todo Svynio personažas pirmąkart pasirodė 1846 metais, kai Londono savaitraščio „The People's Periodical“ aštuoniolikoje numerių buvo dalimis išspausdintas nepaprastai išpopuliarėjęs romaniūkštis „Perlų vėrinys“.

Spėjama jo autorių buvus Thomą Peckettą Prestą.

Tai buvo viena istorijų, labai traukusių to meto Londono publiką, ir atspindėjo XIX a. visuomenei būdingą „kruviną apetitą“, kurį žadino laikraščio „London Times“ puslapiuose spausdinami pranešimai apie šiurpius įvykius.

Pagrįstai spėjama, kad kas savaitę laikraščiuose spausdinamos pigios istorijos buvo paremtos tikrais nusikaltimais, kad jų autoriai godžiai sekdavo bet kokias su kriminaliniu pasauliu susijusias žinutes, vaikydamiesi idėjų savo „kūrybai“.

Taip XIX a. išpopuliarėjo istorijos, vadinamos „penny dreadful“ (angl. penny dreadful – penso vertės siaubas).

Populiarumo besivaikančius savaitraščius imta spausdinti ant pigaus popieriaus, baisenybių rubrikoje po šešis-aštuonis puslapius buvo skiriama kokio nors apsakymo serijai, paįvairintai šiurpiomis grafinėmis iliustracijomis.

Savaitraščiai buvo pardavinėjami už vieną pensą, o visuomenė tokius skaitalus pirko kaip pamišusi.

Kita šios istorijos pusė siejama su hipoteze tai buvus tikrą asmenį. Apie Svynio Todo braižui būdingą žmogžudystę, įvykusią 1785 m. balandžio 14-ąją, rašoma pirmajame Londono dienraštyje „Daily Courant“.

Liudininkas teigia matęs, kaip netoliese Flyto gatvės kirpėjas išsitraukė skustuvą ir perrėžė atvykėliui kaimiečiui gerklę, o po to išnyko rūke. Galbūt ši žinutė laikraštyje ir tapo paskesnių perpasakojimų prototipu, įkvėpusiu begalę versijų apie maniaką.

Antai iškart po to ėmė sklisti kalbos apie žiauriąją kėdę.

Kirpėjas pasiturinčius klientus galabydavo, norėdamas juos apiplėšti: pasodindavo į specialią kėdę, kurią staiga atlošus kūnas nučiuoždavo į rūsį ir, stačia galva trenkdamasi į grindis, auka nusisukdavo sprandą arba lūždavo kaukolė. Likusius gyvus Svynis pribaigdavo skustuvu perrėždamas gerklę.

Kalbėta ir apie bandelių kepėją Margery Lovet, Svynio meilužę, su kuria drauge jie dirbo žiaurus darbelius – po kirpėjo parduotuvėle esantį rūsį požeminis tunelis jungė su ponios Lovet kepykla, į kurią buvo gabenami nužudytųjų kūnai.

Šiandienos kriminalistikos tyrinėtojas Peteris Hainingas, net dvidešimt penkerius metus paskyręs maniako studijoms ir savo tyrimus aprašęs knygoje „Svynis Todas – tikroji istorija apie Flyto gatvės demoną kirpėją“ teigia, kad tikrasis Svynis Todas gimė 1756 m. spalio 26 d. skurdžioje, į džiną įnikusių girtuoklių šeimoje, gyvenusioje Londono Istendo rajone.

Dar dvylikos Svynis tapo našlaičiu, o keturiolikos buvo pasodintas į Njugeito kalėjimą penkeriems metams, melagingai apkaltintas rankinio laikrodžio vagyste.

Kalėjime berniukas susipažino su kirpėju senuku Elmeriu Plummeriu, kalėjusiu už sukčiavimą. Senukas Svynį išmokė ne tik barzdaskučio ir kirpėjo amato pradmenų, bet ir kaip tuo pat metu apšvarinti klientus.

Išėjęs iš kalėjimo, jaunuolis atidarė kirpyklą su iškaba „Greitai skutu už vieną pensą – pigiau nerasit“ knygynais ir laikraščių prekyba garsėjusioje Flyto gatvėje netoliese Karališkųjų teismo rūmų.

Nesunku suprasti, kodėl Svynis pasirinko būtent šią vietą – iš kalėjimo išėjo melagingų kaltinimų įskaudintas ir žiaurus jaunuolis, pasirengęs keršyti į jo kirpyklą užsukusiam teisėjui ar kitam turtingam praeiviui.

Svynis Todas žudė ir čia pat apvogdavo pasiturinčius klientus. Galų gale paslaptingas jūreivio Franciso Thornillo dingimas atvedė iki kirpyklos, suimta ponia Lovet viską prisipažino ir Svynis buvo teisiamas už jūreivio, iš kurio pavogė šešiolikos tūkstančių perlų vėrinį, nužudymą.

Tačiau tolesnis tyrimas šokiravo net ir to meto kraujo ištroškusią visuomenę, apie jį su pasibaisėjimu kalbėta teismo rūmų koridoriuose – kirpėjo patalpose buvo surasta beveik 160 žmonių drabužių.

Svynis Todas 1802 m. sausio 25 d. buvo pakartas, o dar iš vakaro prie kalėjimo sienų būriavosi tūkstantinės minios smalsuolių, norėdamos stebėti egzekuciją. Nuo tada šis psichopatas pradėtas vadinti maniakų karaliumi, o jo istorija tapo susidomėjimo objektu.

XX a. pabaigoje pasirodžiusi Ch.Bondo pjesė iš esmės pakeičia pradinį Svynio Todo paveikslą. Britų rašytojas pasirenka šimtmečiu vėlesnį laiką – Viktorijos epochą, XIX a. antrosios pusės Londoną, kurio žiauri aplinka tampa svariu argumentu analizuojant Svynio poelgį.

To meto Londono atmosfera Ch.Bondo versijoje tampa ypatingu sociokultūriniu dėmeniu, per kurį iškeliamas asmeninis tragizmas ir nagrinėjamos žiaurumo, o ne paprasto maniakiško gobšumo, priežastys.

Viena vertus, kultūriniame gyvenime ši epocha apibūdinama kaip architektūros atgimimas ir pakilimas, tuo metu gerėjo viduriniosios klasės gyvenimo sąlygos.

Būtent XIX a. nuspręsta, kad kiekvienas vaikas iki 10 metų turi teisę į nemokamą mokslą.

Kita vertus, žaibiškas ekonomikos augimas žmogų nustūmė į antrąjį planą – tame pačiame moderniomis idėjomis alsuojančiame Londone moralinės vertybės ir žmogaus teisės buvo pamirštos.

XIX a. ne vienas atvykėlis nusivildavo Anglijos sostine, patekęs į nešvaraus ir neišvaizdaus didmiesčio gatves, sausakimšas triukšmingos minios.

Čia tvyrojo arklių skleidžiamas dvokas, su akmens anglių suodžiais sumišę nešvarumai tekėjo ne tik požeminiais tuneliais, bet ir gatvėmis, o lekiančios karietos purvais taškė pėsčiuosius.

Apie sanitarines sąlygas nebuvo nė kalbos, kadangi tyras vanduo buvo prabanga, kurią sau galėjo leisti tik pasiturintys londoniečiai.

Visi kiti ne tik naudojo, bet ir gėrė drumzliną Temzės vandenį, apie kurio valymą pradėta svarstyti tik XIX a. viduryje.

Užtat džino buvo parduodama įspūdingais kiekiais – sostinės gyventojai ne vandeniu, o džinu malšindavo troškulį. Vien Londone buvo skaičiuojama per 8000 vietų, kuriose atvirai prekiauta šiuo alkoholiniu gėrimu.

Londono varginguose rajonuose apsistoję darbininkai gyveno pasibaisėtinomis sąlygomis, susigrūdę, purvinose „skylėse“, o tamsūs kiemų užkaboriai, painūs ir siauri skersgatviai, apsupti tamsoje skendinčių pastatų, buvo ideali vieta nusikaltėliams.

Akivaizdu, kodėl Ch.Bondas pasirinko šį metą – tai verčia susimąstyti apie žiaurią didmiesčio situaciją, gilią socialinę prarają, kai gamyboje žmones keitė naujos technologijos ir garo mašinos, fabrikų kūrimas sukėlė gyventojų migraciją į miestus ir vienoje vietoje susibūrė įvairiausio plauko asmenys.

Ekonomikos pakilimas nuvertino patį žmogų, jis tapo mažiau svarbus už pramoninę mašiną, ir tai priverčia pažvelgti į Svynio Todo istoriją visai kitu kampu – kaip į to meto žmonių dvasinio skurdo atvaizdą.

Ch.Bondas iš esmės pakeitė personažų charakteristikas, papildomai įvedė iki tol įvairiose šios istorijos versijose nefigūravusius asmenis, mėgindamas savąja pateikti tiek XIX a., tiek nūdienos visuomenės veidrodį.

Antai seniūnas Bamfordas – išskirtinis niekšas, o Svynio Todo varžovas Adolfas Pirelis – tipiškas reketininkas.

Ypač sukrečiantis teisėjo Turpino personažas, o scena pirmajame veiksme, kai jis, pro rakto skylutę stebėdamas jauną merginą, patenkina savo gašlumą, skaitytojams atveria tikrą mūsų visuomenės tragediją, kurios pripažinti ir garsiai apie tai kalbėti neturime valios ir drąsos.

XX a. pabaigos pjesė akcentuoja asmeninį tragizmą, psichologinę dramą.

Pavyzdžiui, mergina Joana, neturėjusi nieko bendra su Svyniu Todu, čia pristatoma kaip pradingusi Svynio duktė – šis siužeto elementas dar labiau sutirština ir taip niūraus kirpėjo šeimos likimo spalvas.

Autorius akivaizdžiai keičia ponios Lovet personažo interpretaciją nuo antraplanės Svynio Todo pagalbininkės, kuklios moteriškaitės, besirūpinančios savo verslu – mėsos pyragėliais, o prie žudiko prisidėjusios, nes buvo jo įbauginta, iki tikro blogio įsikūnijimo, lygiavertės žiaurių darbų partnerės, silpnumo akimirkomis nusiraminimo ieškančios brendžio stikliuke.

XX a. kūrinyje būtent ponios Lovet galvoje kyla pelningo „verslo plano“ idėja, būtent ji kirpėją apgavo, neva jo žmona nusinuodijusi, nes pati svajoja tapti Svynio meiluže.

Svynio personažo neigiami bruožai – gobšumas ir šaltakraujiškumas neatsitiktinai perkeliami poniai Lovet.

Taip autorius neatpažįstamai pakeičia įprastą Svynio portretą – nuo banalaus pamišusio žudiko iki kenčiančio, asmeninę dramą išgyvenančio herojaus, nuo pabaisos, kurio poelgių tikrumu pagrįstai abejojama, iki puolusio į neviltį žmogaus, kokį išaugino pati sužvėrėjusi, moralę seniai sutrypusi visuomenė.

Nė vienoje ankstesnėje istorijos versijoje šio aspekto nebuvo, nes tik Ch.Bondas pradeda gilintis, kodėl gimsta tokie beširdžiai psichopatai kaip Svynis, arba kas privertė teisėją Turpiną nusiristi iki vaikų tvirkintojo.

Britas atvirai rašo apie dalykus, apie kuriuos nedrįstama kalbėti net pusbalsiu.

Būtent čia ir išryškėja skirtingi Svynio Todo istorijos vertinimo poliai – vienose versijose banaliai kalbama apie nusikaltimą kaip patį faktą, kitose, tokiose kaip Ch.Bondo pjesė, žmogaus nuosmukis analizuojamas kaip visuomenės tragedijos padarinys.

Paradoksalu, bet siaubo istorijos ne tik XIX amžiuje, bet ir šiandien kaitina daugelio vaizduotę labiau nei kas kita.

Eilės, kokios nusidriekia į įtempto veiksmo filmo premjerą kino teatre ir vargu ar susidarytų salėje sukantis, pavyzdžiui, Andrejaus Tarkovskio arba Federico Fellini kino juostoms.

O dažnoje televizijų programoje jau senokai nepajudinamai įsitvirtinęs modelis vakarą pradėti kriminaliniu serialu ar koviniu trileriu, vidurnaktį paįvairinant lėkšta siaubo juosta.

Šie filmai nekelia tų klausimų, kuriuos pateikia Ch.Bondas, mėgindamas atkreipti dėmesį į visuomenę, pūvančią iš vidaus.

Tuo pačiu „nemadingu“ keliu eina ir amerikiečių kompozitorius S.Sondheimas, supurtydamas tradicinį miuziklo žanrą ir savo kūrinio objektu pasirinkdamas būtent šią Svynio istorijos versiją.

S.Sondheimo „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ yra visiškai kitoks nei įprasti Brodvėjaus miuziklai – ne sentimentalus, ne linksmas, šmaikštus, bet skaudžiai iškreiptos tikrovės atspindys.

* * *

* Viktorijos laikų pramonės revoliucija sukėlė milžinišką Anglijos gyventojų prieaugį – nuo 16,8 mln. žmonių 1851-aisiais jis padidėjo iki 30,5 mln. 1901-aisiais – ir staigią urbanizaciją.

* Į miestą plūstančių žmonių srautai lėmė chaotišką vargingų miesto rajonų architektūrą, skubotą pastatų lipdymą vienas prie kito, kad tik būtų sukurta kuo daugiau gyvenamojo ploto.

* Būtent Viktorijos epocha visiems laikams tapo įamžinta vaikų išnaudojimu – vos paaugę, jie jau buvo siunčiami į fabrikus.

* Akmens anglių kasyklose nuo penkerių metų vergaujantys vaikai retai sulaukdavo 25 metų, vikresni berniukai dirbo Londono kaminkrėčiais, pasiuntinukais ar batų valytojais.

* 1840 m. net 20 procentų Londono vaikų buvo visiški beraščiai. 1860 m. statistikos duomenimis, tik pusė 5-15 metų vaikų lankė mokyklas.

* Didžiausią siaubą kelia tais laikais klestėjusi prostitucija, vadinama „socialine piktžaizde“, nes ja užsiimdavo vos trylikos sulaukusios mergaitės, o pagrindinis prostitučių amžius buvo nuo 15 iki 22 metų.

* Dar XIX amžiaus viduryje vien Londone prostitučių buvo arti dešimties tūkstančių, o didžiausia santalka – Istendo rajone.