Radę laisvą minutėlę vaikinai skuba į savo studiją. Ten apsilankiau ir aš – grupės nariai Pijus ir Rokas sutiko atsakyti į kelis klausimus.
***
Kaip susibūrė „Sweetsalt“?
Pijus: Iš pradžių mes su Roku nelabai bendravome, buvau neseniai atsikėlęs gyventi į mūsų rajoną, bet spėjau išgirsti apie kažkokią jo grupę „VSC“ – suprask, „Vasaros Street Crew“. Nežinau, ką jie ten susėdę veikdavo, bet kartą, kai žaidėme krepšinį, Rokas pasakė, kad jie kuria grupę, ir pakvietė į ją mane. Aš iš pradžių nenorėjau, bet vėliau nuėjau. Ateinu, o jie sėdi trise ir nieko neveikia. Rokas sako: „Tai va, būsime grupė“.
Rokas: Aš iškart pasakiau, kad dainuosiu. Turėjome dar tokį pusėtiną bosistą ir prastą būgnininką, bet juos greitai pakeitėme, tada pas mus atėjo groti Šarūnas ir Jurgis. Iš pirminės grupės sudėties tik mes su Pijumi ir likome.
Pijus: Taip, bet Rokas liko tik todėl, kad jo dainavimas patinka mergaitėms iki penkiolikos metų, o tai mums labai pravartu. Jei ne šis aspektas, turbūt būčiau likęs aš vienas.
Kur ir ką grojote iš pradžių?
R.: Iš pat pradžių perdainuodavome įvairias dainas, kurti patys ryžomės tik po kurio laiko. Turėjome visokių užsakymų – pas draugus grodavome, pasikviesdavo mus vakarėliuose koncertuoti. O paskui ėmėme dairytis toliau, ir mūsų dėmesį patraukė „Coca Cola Soundwave“ konkursas, kur varžytis turėjo įvairios pogrindinės grupės.
Papasakokite apie dalyvavimą konkurse.
P.: Užpildėme paraišką ir nuėjome į pirmą atrankos turą, kur susirinko daug įvairių grupių juokingais pavadinimais. Buvo jos tokios, na... Na, nelabai kokios, švelniai tariant. Iš tos visos gausybės išrinko tik gal kokias šešias grupes, tarp kurių pateko ir „Sweetsalt“.
R.: Finale grojo trys grupės – „Bestija“, „Colder“ ir mes. Atsimenu, tą kartą sugrojome taip gerai, kad nulipęs nuo scenos kitiems nariams iškart pasakiau, jog nesvarbu, ar laimėsime, vis vien sugrojome geriausiai. Tada ir nugalėjome.
Kokie buvo prizai?
P.: Prizai buvo labai geri. Vienas jų – galimybė sugroti „Be2gether“ festivalio uždaryme. Paskutinę dieną ten buvo nedaug žmonių, bet kai pradėjome groti, visi subėgo ir pasidarė tokia masė! Tai buvo nuostabus jausmas. Po to grojome Lenkijos festivalyje „Worldwide music festival“.
R.: Dar nufilmavome vaizdo klipą dainai „Running in circles“, kurį sukūrė Dovilė Šarutytė – visas finansavimas buvo dar viena prizo dalis.
Kaip kūrėte vaizdo klipą?
R.: Klipe aš vaikštau po Vilnių. Ten atrodo, kad labai daug nuėjau, bet iš tiesų gal tik dvidešimt metrų: pirmyn atgal dešimt kartų vaikštinėjau. Bet po to filmavimo kojas buvo pakirtę. Iš pradžių sekėsi nekaip – gal nelabai žinojome, ką reikia daryti, kaip ten elgtis, bet paskui, kai jau sunkiai pastovėjau ant kojų, dariau viską nė negalvodamas. Turbūt todėl paskutiniai filmuoti kadrai pavyko geriausiai.
P.: Tą klipą dažnai rodo per MTV, nes būtent MTV organizavo „Coca Cola Soundwave“ konkursą. Kandidatavome ir į „Baltic Top 20“, bet per vėlai sužinojome, todėl nespėjome draugų paraginti, kad balsuotų – nepatekome.
Kaip pasikeitė grupės veikla po konkurso?
R.: Į viską, ką kuriame, ėmėme žiūrėti gerokai rimčiau. Dabar nieko nebepraleidžiame pro pirštus ir visada ieškome geriausio rezultato. Stengiamės sugroti kaip įmanoma geriau. Tikriausiai supratome, kad dabar esame žinomi, ir klysti nebegalima.
P.: Čia kažkas panašaus į brandą.
Neišpuikote?
R.: Čia tas vadinamasis sužvaigždėjimas? Žinoma, taip. Labai sunku visą laiką gyvenus paprastai tapti žinomu. Bet dabar mokomės gyventi su tuo jausmu, po truputį grįžti į normalias vėžes.
Dažniausiai dainuojate angliškai. Girdėjau sakančių, kad dainavimas šia kalba yra madų vaikymasis.
R.: Nesąmonė. Tiesiog angliškai kurti tekstus yra kur kas lengviau. Visi gražūs žodžiai lietuviškose dainose tapo nuvalkioti. Pavyzdžiui, aš norėčiau dainuoti apie gražias akis. Kai apie tai dainuoji angliškai – skamba gražiai, o kai lietuviškai – tai jau popsas.
P.: Tiesa, angliškai dainuojame ir iš reikalo. Juk norėdami, kad mus rodytų MTV, turime nepamiršti, jog Baltijos šalyse niekas nesupras, apie ką mes dainuojame, jei tekstai bus lietuviški. Be to, būna konkursų, kai prašoma dainuoti angliškai. Taigi reikia turėti ir angliškų dainų – taip tiesiog naudingiau.
Kokį įdomiausią nutikimą prisimenate iš grupės gyvavimo istorijos?
R.: Turbūt koncertą Lenkijoje, vieną iš „Coca Cola Soundwave“ prizų. Ten buvo didžiulis renginys, žmonių – gal milijonas.
P.: Tada prieš koncertą mums reikėjo užpildyti anketas: viename laukelyje reikėjo įrašyti, kokios įrangos ir aparatūros reikės mūsų pasirodymui. Mes neturėjome supratimo, ką ten reikia rašyti.
R.: Tame pačiame renginyje grojo daugybė žinomų atlikėjų, tokių kaip Seanas Paulas, Timberlandas, Missy Eliot, „The Prodigy“. Seano Paulo puslapyje pažiūrėjome, ko iš lenkų prašo jis. Nukopijavome viską, šiek tiek apipavidalinome, vietoje Seano Paulo pavardės parašėme Roko ir išsiuntėme.
P.: Juokingiausia, kad Seanas Paulas grojo iškart po mūsų, tik kitoje scenoje, tad paskui lenkai tą pačią aparatūrą nuo mūsų scenos ant jo tempė.
R.: Arba dar Viešvilėje buvo... Ten vyko vienas pirmųjų mūsų koncertų.
P.: Taip! Atvažiavome ten per kažkokius kaimus ir pamatėme nuverstą vilkiko priekabą, iš kurios scena padaryta, o ant jos Cicinas dainuoja. Publika – vien skustagalviai, o aplink vaikai su šautuvais bėgioja ir lazeriais mus švitina.
R.: Ir dar garsistas visai girtas buvo. Nelabai vykęs koncertas buvo.
O kaip sutaria grupės nariai?
R.: Tikriausiai šiuo aspektu visiškai nesiskiriame nuo kitų grupių. Susirenkame studijoje, imame kurti, galvoti, o tada susinerviname ir pradedame rėkti. Emocionalūs mes. Bet tai normalu, kiekvienas mūsų labai skirtingas, todėl surasti bendrą sprendimą sunku.
P.: Esame geri draugai, tad kiekvienas supranta, kad tie pykčiai yra sveika, ir kad nereikia nieko priimti rimtai. Gerai, kai žinai, kad gali trenkti durimis ir išeiti, tada pasivaikščiojęs grįžti ir niekas nebeprisimena, kad kažkas buvo blogai.
Kaip vertinate dabartinę lietuviškos muzikos padangę?
P.: Blogai. Negaliu nei žiūrėti, nei klausyti. Per visus televizijos kanalus vienu metu rodo tuos pačius žmones, dainuojančius tas pačias dainas.
R.: Mūsų muzika labai mažai kuo skiriasi nuo rusiškos. Tai gal sovietmečio įtaka, gal po keliolikos ar keliasdešimt metų atitrūksime. Labai to tikiuosi.
Jau turėjote koncertinį savo turą po Lietuvą. Ar negalvojate mėginti prasimušti Europos rinkoje?
R.: Būtinai. Dabar turime galimybę bendradarbiauti su Skandinavija, tad veiklą pradėsime ten. Iš tiesų, jei viskas eisis pagal planą, patekti į Europos rinką nebus taip sunku, kaip gali atrodyti. Daugumai lietuvių atrodo, kad tai nerealu, bet turint noro tai visiškai įmanoma.
Su kokiomis pagrindinėmis problemomis susiduria „Sweetsalt“?
P.: Kad ir kaip būtų keista, finansinių problemų neturime. Žinoma, rėmėjų reikia visada, nes grupė laikosi iš jos narių kišenių, tačiau mus palaiko ir prižiūri MTV, ji labai rūpinasi grupėmis, kurias pati „išleido į platųjį pasaulį“.
R.: Didžiausia problema yra laiko stoka. Visi mes mokomės, esame tikrai užsiėmę, o muzikinė veikla reikalauja daug laiko ir energijos. Dar šiek tiek trūksta reklamos, tačiau visa tai ateina laikui bėgant – mes visiškai nauja grupė.
Kokie yra artimiausi „Sweetsalt“ planai?
R.: Galvojame išleisti pirmą albumą, kuris turėtų pasirodyti kitą rudenį. Dainų dabar jau lyg ir užtenka, bet tokių, kurias tikrai norėtume įrašinėti, yra nepakankamai. Užtai dabar kuriame, galvojame.
P.: Dar norime dalyvauti „Euro Rock“ konkurse, ten prizai labai geri – koncertai Europoje.
R.: Pijau, rimtai, reikia „Euro Rock“ būtinai laimėti!
P.: Dar galvojame apie naujo vaizdo klipo filmavimą, nes turime naują dainą, šįkart lietuvišką, kurią labai norime parodyti per televiziją.
R.: Ir, tiesa, mus neseniai nominavo kaip „Pravda naujokus“, tad visi galite pabalsuoti už mus internete – labai prašome.