Madagaskaras, Meksika, Japonija, Jordanija, Libanas, Dominikos Respublika – tokių šalių gintarą pamatys meno centro Šv.Mykolo gatvėje lankytojai.
Parodoje „Pasaulio gintaras“ eksponuojamą kolekciją per 15 metų sukaupė Virginija ir Kazimieras Mizgiriai.
Rengiant parodą jiems talkino gintaro ekspertas Wolfgangas Weitschatas iš Hamburgo.
Šioje parodoje galima ne tik palyginti skirtingose vietovėse susiformavusį gintarą. Vilniečiai turės progą įsitikinti, kad kai kurios gintaro rūšys specialioje šviesoje švyti mėlynai.
Luitą valė bulvių skustuku
„Šių metų mūsų atradimas – Meksikos gintaras. Jo paletė visiškai kitokia nei baltiškojo gintaro. Jis gali švytėti melsvai, turėti net kelis žalsvus atspalvius, būti skaidrios raudonos spalvos“, – pasakojo K.Mizgiris.
Vieno meksikietiško gintaro luito skaidri dalis iš tiesų žaižaruoja raudonai.
„Šitą gintarą skutau skustuku kaip bulvę. Jei nori nuvalyti matinį gintaro luobą ir atskleisti skaidrumą, bulvių skustuku tenka dažnai padirbėti“, – pasakojo K.Mizgiris.
Seniausias parodos eksponatas – Italijoje rastas gintaras – siekia 230 milijonų metų. Daugelis parodos gintarų yra palyginti neseni – apie 60 milijonų metų.
Svarbi ir sakų rūšis
Parodos rengėjai pasakojo, kad gintaro savybės priklauso ir nuo to, kur jis buvo rastas.
Nors pasaulyje yra keli šimtai gintaro rūšių, papuošalams gaminti tinka tik kelios.
„Gintarui labai svarbu ne tik amžius, bet ir medis, iš kurio sakų jis susiformavo.
Pavyzdžiui, iš lapuočio sakų susidaręs gintaras bus visai kitoks nei susiformavęs iš spygliuočio sakų“, – pasakojo W.Weitschatas. K.Mizgiris ir W.Weitschatas džiūgavo atskleidę, kodėl gintaras specialioje šviesoje kartais švyti mėlynai.
„Anksčiau manėme, kad mėlyną šviesą skleidžia tik Dominikos gintaras. Bet tai – netiesa.
Jei gintaras susiformavo uolienose, jis švytės melsvai. Uolienos per milijonus metų buvo veikiamos karščio. Jos drauge kaitino ir savyje esantį gintarą. Dėl karščio ir uolienos spaudimo gintaro sudėtis pakinta taip, kad jis ima skleisti melsvą atspalvį“, – teigė K.Mizgiris.
Bando apdumti akis
Parodoje eksponuojami ne tik milijonus metų skaičiuojantys gintaro luitai, bet ir kopalas.
Tai – palyginti labai jauni medžio sakai, dar nesusiformavę į gintarą.
„Kopalas – lyg pereinamasis etapas iš sakų į gintarą. Bet kopalas šiek tiek limpa prie rankų, jis sunkiau leidžiasi šlifuojamas“, – pasakojo W.Weitschatas.
Viename parodoje eksponuojamame kopalo luite matyti ir retas inkliuzas – nedidelis driežas.
Parodos rengėjai pasakojo, kad gintarą nuo kopalo kartais gali atskirti tiktai žinovai.
Kopalo itin daug aptinkama Kolumbijoje ir Madagaskare.
Naudojantis autoklavu – specialiu slėginiu prietaisu – kopalą galima suspausti ir pakaitinti. Tada jis tampa tvirtesnis ir labai panašus į gintarą.
„Tai tampa didžiule problema. Žmonės dažnai kopalą parduoda kaip gintarą. Kopalas iš Kolumbijos keičia visą gintaro rinką.
Kopalas už gintarą bent keliolika kartų pigesnis.
Kilogramą kopalo galima įsigyti už 15 litų. Tuo tarpu gero kolekcinio gintaro kilogramo kaina siekia 3000 litų. Atskirti kopalą nuo gintaro kartais labai sunku. Tai labai iškraipys rinką“, – įsitikinęs K.Mizgiris.
Suklysta ir žinovai
Ar įsigytas gintaro luitas yra tikras, ar tai – tik plastikinė kopija, galima patikrinti įmetus į sūrų vandenį.
Plastikas jame nuskęs. Tuo tarpu tikras gintaras liks plaukioti paviršiuje.
Tačiau toks būdas nepadės atskirti gintaro nuo kopalo. Mat kopalas sūriame vandenyje irgi neskęsta.
Kad atskirti gintarą nuo jo imitacijų labai sunku, įsitikino ir vienas iranietis, kreipęsis į K.Mizgirį patarimo.
„Žmogus iš Irano pasigyrė turįs 23 kilogramų gintaro luitą. Aš jam patariau atskelti gabalėlį ir atsiųsti ekspertizei.
Iraniečio atsiųstą gabalą įvertinome kartu su Wolfgangu.
Akmuo gerai degė, bet sūriame vandenyje iškart paskendo. Paaiškėjo, kad visas luitas – nieko vertas. O iranietis jau buvo apskaičiavęs, kad iš to gintaro luito uždirbs milijonus dolerių“, – juokėsi K.Mizgiris.