Ji kelias savaites su suomių režisieriumi Kristianu Smedsu Vilniuje repetavo Ranevskajos vaidmenį teatro ir kino projekte pagal Antono Čechovo „Vyšnių sodą“.
45 metų V.Kelmelytė – vienas garsiausių vardų praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio teatro ir kino aktorių galerijoje.
Teatralai iki šiol nepamiršta dar studijų metais suvaidintų jos vaidmenų maištinguose Jono Vaitkaus spektakliuose Kauno dramos teatre. Tai Snarglė „Literatūros pamokose“, Ismenė „Antigonėje“, Moterispaukštė „Strazde – žaliame paukštyje“.
V.Kelmelytė sukūrė pagrindinius vaidmenis ryškiausiuose to meto ekrano kūriniuose – Algimanto Puipos „Amžinojoje šviesoje“, J.Vaitkaus filmuose „Don Žuanas“ ir „Pabudimas“.
Iš Lietuvos V.Kelmelytė išvyko prieš keturiolika metų, keletą metų gyveno Bulgarijoje, vėliau persikėlė į Paryžių.
Aktorė šiuo metu dirba sveikatingumo terapijos srityje, teikia psichologinę pagalbą onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams ir AIDS aukoms.
Apie visa tai pasikalbėjome su V.Kelmelyte.
- Ar dažnai mintimis sugrįžtate į „Literatūros pamokų“ ir „Amžinosios šviesos“ laikus?
- Nuolatos. Buvo toks metas, kai į darbą dviračiu važiuodavau penkis kilometrus. Tada traukdavau giesmes iš spektaklio „Strazdas – žalias paukštis“.
Liūdnesnėmis akimirkomis aš prisimenu režisierę ir pedagogę Ireną Bučienę. Kai labai sunkiai repetavau Ismenę „Antigonėje“, ji sakė, kad neišgyvenčiau ir prisiminčiau save vaikystėje bėgiojančią Baltijos jūros pakrante.
Prisimenu jos žodžius ir iš karto palengvėja.
- Jūsų kursas tuomet sudarė vieningos komandos įspūdį. Ar bendraujate iki šiol?
- Nenutolau nei nuo savo kurso draugų, nei nuo Lietuvos.
Atvykusi namo stengiuosi visus suburti. Kitaip net neįsivaizduoju gyvenimo.
Aš džiaugiuosi visų menininkų, su kuriais vaikščiojome konservatorijos koridoriais, laimėjimais. Paryžiuje stengiuosi pažiūrėti jų darbus, susitikti su jais.
Ir mano namai Paryžiuje – lyg laikina lietuvių kolonija.
- Prieš devynerius metus apsigyvenote Paryžiuje. Ar bandėte įsitvirtinti ten kaip aktorė?
- Atlikau kelis epizodinius vaidmenis filmuose, bet tai iš manęs atėmė pernelyg daug brangaus laiko.
Nusifilmavau keliose neblogose reklamose, tačiau supratau, kad kaip aktorė ten nerasiu savo vietos.
Paryžiuje labai daug aktorių – kone kas antras. Reikia turėti įtakingų pažįstamų, kad bent koją galėtum įkelti į tą pasaulį. Ten galiu būti ir esu tik žiūrovė ir gerbėja.
Kinas – mano didžiausias atradimas ir laimė. Patinka ir filmuotis, ir žiūrėti filmus. Esu tarsi ligonis, sergantis meile aktoriams. Todėl man labai patinka Paryžius – čia galiu pamatyti visus naujausius filmus.
- Kas lėmė tokią didelę meilę kinui?
- Operatorius Rimantas Juodvalkis.
Nors visi mane laikė netinkama kinui, jis išdrįso mane atsivesti į „Amžinosios šviesos“ filmavimo aikštelę. Pažiūrėjo į mane, kaip rusai sako, įsimylėjusio operatoriaus žvilgsniu ir užkrėtė kino magija.
- Savęs nerandanti, kortuojanti, tarp mylimų vyrų besiblaškanti Amilija iš šio filmo tarsi prilipo prie jūsų. Ar judvi turite panašumų?
- Dažnai pagalvoju, kad viskas, ką esu suvaidinusi kine, tarsi šešėlis persekioja mane. Štai filme „Amžinoji šviesa“ Anicetas sako Amilijai: „Negalėsi ištverti – išeik“. „Negaliu, Anicetai, išeinu“, – atsako Amilija.
Filmuose vis išeidavau ir išeidavau. Arba dviračiu išvažiuodavau. Gyvenime irgi taip darau – trumpam sustoju, tada trenkiu durimis ir išeinu. Pradedu gyventi iš naujo.
Su manimi sunku būti – gyvenu taip, kaip noriu. O noriu visur – į kiną, teatrą, koncertus.
Pati su savimi vos suspėju.
- Ar tiesa, kad niekada savęs netausojote filmavimo aikštelėje?
- Kaip aktorė niekada neturėjau jokių tabu – nei dėl kūno ekrane rodymo, nei dėl psichologinių išgyvenimų, drastiškų emocijų.
Matyt, esu realistinio plano aktorė – jau kai nerdavau į vaidmenį, tai kuo giliau. Kai kuriems žiūrovams tai buvo priimtina, o kai kuriems – nelabai.
Paklusdavau režisieriams, drąsiai eksperimentuodavau net tuomet, kai žinojau, kad mano artimieji bus šiek tiek šokiruoti.
- Kaip sureagavote į Naujosios dramos akcijos pasiūlymą dalyvauti K.Smedso projekte?
- Manęs elektroniniu paštu paklausė, ar sutikčiau vaidinti Ranevskają? Tą akimirką vos kompiuterio iš džiaugsmo per langą neišmečiau.
Čia tarsi Williamą Shakespeare'ą pakviestų Londone vaidinti – svajonė, dėl kurios aktorius galėtų ilgiausius monologus be akcento išmokti tarti.
Esu iš tos kartos aktorių, kuriems A.Čechovas buvo savotiškas mitas.
Daug metų prabėgo kartu su A.Čechovu – perskaičiau apie jį viską, ką tik galėjau Paryžiuje rasti prancūzų ir rusų kalbomis. Mitas tapo apčiuopiamas. Ir man truputį palengvėjo.
Pjesėje „Vyšnių sodas“ taip viskas baisu ir tragiška, kad netgi juokinga. Taip, sodas parduotas. Bet gal Petia, užuot trynęsis tame vyšnių sode, pagaliau baigs mokslus? Visi lyg išsilaisvino iš romantizmo.
- Ar jautėte scenos baimę vaidindama po keturiolikos metų pertraukos?
- Ne, nes žinau, ką turiu daryti.
Tai – laimės jausmas, kurį dar galiu palyginti su laukimu filmo, kuriame vaidina mėgstamas aktorius, premjeros. Juk eini žiūrėti aktoriaus, o ne jo raukšlių ar kitokių pasikeitimų.
* * *
Pavadino nauju tipažu lietuvių kine
Algimantas Puipa, Kino režisierius
„V.Kelmelytė vienu metu sugebėjo vaidinti labai skirtingus vaidmenis. Mano filmavimo aikštelėje ji vaidino nelabai ryškiai pastebimos psichikos ligos pažeistą Amilią „Amžinojoje šviesoje“. Per pertraukas ji vaikščiodavo miškais ir repetuodavo arijas iš beveik tuo pat metu kuriamo J.Vaitkaus „Don Žuano“, kur vaidino Doną Aną.
Vos išvydęs V.Kelmelytę supratau, kad tai – naujas tipažas lietuvių kine. Atradimo džiaugsmas buvo begalinis. „Amžinojoje šviesoje“ Virginija vaidino su sočiai kino ragavusiais K.Smoriginu, V.Petkevičiumi, bet visai nebuvo justi, kad ji – debiutantė.“